Kiek rodau pirštų, Žilvinai?

Tik dėl karantino patyriau, kad egzistuoja daug stipresnė emocija už pyktį. Anądien po kelių mėnesių susilaikymo vėl įlipusi į viešąjį transportą, pataikiau atsistoti prie tokios pačios – jokios kaip mes visi, tiesiog kaukėtos moters. Toji akimirksniu – žodžiais ir judesiais – pareikalavo, kad padvigubinčiau tarp mūsų būtiną socialinį atstumą. Pažvelgiau į šią situaciją iš šalies – regėjau save, vangiai ir visiškai abejingai paeinančią į šalį, ir tą moterį, kamščiu išlekiančią iš autobuso, vos tik jam sustojus. Akivaizdu, ji jautėsi nesaugi ir savo elgesiu bandė tiesiog apsiginti, bet man tai nekėlė jokių emocijų, išskyrus abejingumą. Kaip, beje, ir aplinkiniams.

Nesinori iš tokių situacijų juoktis – visa, kas aplinkui vyksta, pastaruoju metu verta tik kuo tikslesnio, beveik šaltakraujiško fiksavimo. Štai ir Lietuvos teatras pradėjo reaguoti į karantiną, nors ir gana šabloniškai – eidamas paprasčiausiu atsiribojimo nuo visuomenės, bet kokios veiklos stabdymo keliu arba vykdydamas tos pačios visuomenės kultūringo laisvalaikio karantino sąlygomis organizavimo misiją. Kurti, tiesiog kurti – jėgų ir motyvacijos tam randa vienetai. Tuo labiau brangus naujos, karantino tik dar labiau suvienytos ir sutelktos „Kosmos Theatre“ bendruomenės kūrinys – internetinė (anti)utopija „Protestas“.

Projekto iniciatorius ir režisierius – Žilvinas Vingelis. Prisiminus jauno režisieriaus spektaklius „LILA: slaptas demiurgo žaidimas“, „Sonio bliuzas“ prieš akis iškyla sodrūs naujojo šimtmečio herojai bei atidumas mūsų, amžininkų, išgyvenimų intensyvumui, tragizmui, beviltiškumui. Naujausiame Vingelio spektaklyje „Protestas“ regime savotišką žanrinį savęs apribojimą, bet kartu aiškiai ir konkrečiai išsakytą poziciją – įvertinti tai, kas vyksta dabar, bandyti bent kaip nors suvaldyti situaciją, išvaidinti ją, atsikratant įtampos ir taip padedant sau ir aplinkiniams teatrinėmis, meninėmis priemonėmis. Tai yra bazinė, esminė „Protesto“ vertė. O kiek geriems menininkų ketinimams padėjo ir kiek pakenkė klastingas antiutopijos žanras? Priklausytų nuo to, kurią dieną ir kokios kondicijos gyvą transliaciją teko įsijungti potencialiam „Protesto“ dalyviui.

Gaila, kad teko praleisti „Protestą“, vykusį Motinos dienos proga. Suprasdami, kaip „beprotiškai norime apkabinti ir pasveikinti savo mylimiausias“, „Kosmos Theatre“ išdaigininkai pasiūlė mums mamas pakviesti į „pasimatymą Teatre“, kartu įvertinant amžinai jaunos Monaksijos Motinos (aktorė Saulė Sakalauskaitė) moralinius trūkumus ir estetinius privalumus. Už estetiką „Proteste“ atsakinga viena stipriausių teatrinių vizualistų komandų: Kornelijus Jaroševičius (videomenininkas), Dovilė Gecaitė (dailininkė), Deividas Breivė (vizualo kūrėjas ir aktorius), Andrius Šiurys (kompozitorius, garsinės erdvės kūrėjas). Būtent šiems menininkams pavyko tobulas estetinis derinys, sulydęs Fritzo Lango „Metropolio“ futuristines detales, iliuziniais atspindžiais švystelėjančias aktorių grime, šukuosenose ir kostiumuose, su devintojo dešimtmečio sintetiniu minimalizmu. Išskirtinė erdvinė „Protesto“ vizualika tiksliausiai perteikia godžią, įtraukiančią energiją, pulsuojančią tikrojo antiutopijos „draivo“ ritmu.

„COVID 1984“ – skelbia grafitis ant kažkurios ES kaimynės mūrinės tvoros. Mus užgriuvo vienatvės, izoliacijos, bendravimo internetu, nežinomybės, baimės temos – droviai antrina „Protesto“ kūrėjai. Gal suorganizuojam „Corona drama“ festivalį? – šauna į galvą kažkam kaimynystėje, už sienos, ir jaunų entuziastų kompanija per dvi savaites sulaukia apie 80 originalių mini pjesių, tarp kurių vyrauja komedijos, melodramos ir dokumentinės pjesės (corona-drama.com). Tad kodėl (anti)utopija, gerbiamieji „Protesto“ kūrėjai? Jei šiuo metu stebime realybe tampančias pačias drąsiausias devintojo dešimtmečio antiutopistų vizijas, prognozes ir fantazijas, gal vis dėlto buvo galima rasti mažiau fantastika ir virtualiu atsiribojimu užmaskuotą kalbėjimo apie dabartį meninę formą? Ar spyriui į totalitarizmo kiaušus 2020-aisiais reikia saugaus atstumo persikeliant į 2220-uosius? O kuo kvepia baimė politinės ir moralinės vergovės grėsmės akistatoje?

Didelė atsakomybė renkantis meninę kryptį visada tenka dramaturgui. „Protesto“ autorė Goda Simonaitytė kaip menininkė susiformavo unikalioje aktorių bendruomenėje – Veltos ir Vytauto Anužių parengtas jaunų aktorių kursas kadaise sugebėjo trumpam reanimuoti Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą, supurtyti dabar jau į užmarštį nugrimzdusį teatrinių debiutų festivalį „Tylos!“. Didžiulės kūrybinės energijos, atkaklaus darbo godumo ir naujų iššūkių alkio užtaisą gavo kiekvienas to kurso narys. Šalia aktorystės Simonaitytė vis dažniau reiškiasi ir dramaturgijoje, dalyvaudama visose įmanomose šiuolaikinės dramaturgijos ir teatro akcijose „Dramokratija“, „Versmė“, „Kosmos theatre Lab ’19“. Jauna menininkė žinių semiasi iš praktikos, intensyvių kursų, bendradarbiavimo su bendraminčiais teatro kūrėjais.

2019 m. dramaturgės pjesė „Magic moments“ laimėjo antrą vietą Respublikiniame Alytaus miesto teatro organizuojamame dramaturgijos konkurse. Tai viena iš nedaugelio lietuvių dramaturgų, savo pjesėse nesibodinčių aštrių socialinių temų, socialinės kritikos ir satyros elementų. Aktorinio meno studijos padeda dramaturgei azartiškai kurti įdomius, daugiaplanius personažų charakterius. Šiuos dramaturginius pliusus matome ir „Proteste“: dialogai čia skamba organiškai, aktoriai turi erdvės atrasti aštresnių personažo charakterio spalvų, modeliuojami nešabloniški herojų santykiai, originalios, ironijos ir dramatizmo nestokojančios reakcijos. Bet ar to pakanka?

Iš antiutopijos paprastai tikimės globalios, ypač aštriai suformuluotos problemos. Antiutopija visada fokusuojama į besivystančią visuomenę, o utopijos esminis bruožas yra jos statiškumas. Kiekvienoje antiutopijoje randame vidinių prieštaringumų raizginį, į kurį atkreipiamas mūsų dėmesys ir kurį ji bando išspręsti. Žanro klasika: totalitarizmo, diktatūros ir masinės kontrolės problema, konfliktas tarp asmeninio ir viešojo intereso, dirbtinis intelektas ir kartų konfliktų klausimai nėra išprotauti ar sufantazuoti konkretaus autoriaus, jie nepriskirtini anapusinei tikrovei ar tolimai ateičiai. Ne, tai yra globalūs mūsų pasaulio, dabarties prieštaravimai, kurie kiekviename istorijos vingyje iškyla gyvu priekaištu, pūliuojančia opa. Ir, deja, antiutopijos kuriamos tam, kad mes, žiūrovai, turėtume galimybę ir tikrą malonumą kartu su antiutopijos kūrėjais išpjauti visuomenės pūlinį, išgydyti opą jei ne plikomis rankomis, tai bent jau paprastu, ugnyje įkaitintu duonriekiu peiliu...

Ar turime moralinę teisę to reikalauti iš „Protesto“? Be jokios abejonės, už garsių deklaracijų norėtųsi užčiuopti jaunųjų protestuotojų santykį su dabartimi, daugiau drąsos sakyti, įsivardyti nemalonią tiesą sau patiems ir mums, žiūrovams... Dar – mažiau žaidimo forma, daugiau išsigryninimo ir turinio aštrumo. Žiūrint spektaklį antrą kartą tapo akivaizdu, kad labai greitai į pirmą planą prasibrovė fantastinės dirbtinio intelekto santykiavimo su vargšais izoliuotaisiais homo sapiens’ais potemė. Suprantama, lengviau yra užsižaisti su simpatiškąja dirbtinio intelekto atstove Kiri (Vilma Raubaitė) nei pasinaudojant „emocinės iškrovos diena“ ištrūkti į realybę ir pagaliau su begaliniu malonumu pasimatuoti, kieno nasrai didesni bei galingesni. Ar bent jau pasikartoti elementarią orvelišką tiesą: „Karas – tai taika; laisvė – tai vergovė; nežinojimas – jėga.“ Ir vėl iš pradžių...