Teatras
Laura Šimkutė
Savęs neigimas mus daro nuobodžius ir piktus
Pokalbis su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi
„Roberto Zucco“, „Hotel Universalis“, „Kelionė į Edeną“ – trys pavadinimai, kurie turėtų būti puikiai žinomi Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro lankytojams. Už šių pavadinimų slepiasi jauno, teatro režisūros magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šiais metais baigiančio režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus pavardė.
Julijus Lozoraitis
Teatras be ribų IV: neįmantri finalo mantra
Pirmojo karantininio sezono potyriai ir polėkiai
Teatrinio karantino mantra. Tą blogą dieną, tą juodąjį penktadienį, 2020 m. kovo 13-ąją, kai siautėjo škvalas ir buvo daug kitokių nelaimingų atsitikimų, dėl COVID-19 epidemijos Vilniuje buvo atšaukti visi vieši renginiai. Per vieną dieną ištuštėjo gatvės, kavinės, teatrai. Visur įsitvyrojo baimė ir nežinia. Po kurio laiko visi žmonės užsidėjo kaukes, ir prasidėjo iki tol dar neregėto masto visuotinis teatrinis vyksmas. Gatvėse žmonių beveik neliko, bet tie, kurie pasirodydavo, visi buvo su kaukėmis. Maža to, žmonių elgesyje atsirado tam tikra choreografija, žmonės pabrėžtinai lankstu apeidavo vieni kitus, o sveikindavosi kojomis arba alkūnėmis.
Ramunė Balevičiūtė
Teatras turi būti atviras
Pokalbis su Aleksandru Špilevojumi
Aleksandras Špilevojus – aktorius, režisierius, dramaturgas, teatro mokytojas, radijo laidų vedėjas. Baigęs vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbo Lietuvos rusų dramos teatre. Šiuo metu vadovauja savo įkurtam teatrui-laboratorijai „Meno alchemija“ ir yra Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas.
Julijus Lozoraitis
Teatras be ribų III: Jonas Arčikauskas spyglių ir rutulių pasaulyje
Spektaklis apie Majakovskį kaip totalinių teatrinių Joninių finalinė pašvaistė
...Ir štai pribrendo momentas aptarti tai, kas svarbiausia įvyko per pastarąjį sezoną. O kad būtų įmanoma apie tai pasamprotauti, tai išnarplioti ir vaizdžiai nupasakoti, teks pasinaudoti moderniu prietaisu dronu, arba skraidykle. Bet tai bus ypatinga – vaizduotės skraidyklė, kuri suteiks įsivaizduojamo skrydžio galimybę. Ją pasitelkus bus galima pakilti į menamas dausas ir apžvelgti neaprėpiamus vaizdingus kraštovaizdžius, nerti žemyn į slėpiningų užkaborių gelmes ir mikliai naršyti įmantrių labirintų vingiais. Ir visa ta skrajojanti vaizduotės kelionė vyks po dailininko scenografo Jono Arčikausko pasaulį – tiksliau, po tą jo neaprėpiamo pasaulio kraštą, kur įspūdingai dunkso spektaklyje „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ jo nuveiktų darbų masyvas.
Ingrida Ragelskienė
Teatrinio laiko ir erdvės ribas sugriovęs karantinas
Michaelio Thalheimerio, Simono McBurney ir Romeo Castellucci spektakliai
Bene aštriausiai gedulo ir visiškos netekties skausmą per šį karantiną išgyvenau prieš tris savaites, peržiūrėdama savo feisbuko naujienų srautą. Tą rytą bent jau mano socialinį burbulą tiesiog sprogdino Europos teatralai, besidalinantys viena nuotrauka iš Vokietijos. Pirminis žinutės šaltinis – legendinis „Berliner Ensemble“ teatras. Nuotraukoje užfiksuota 1949 m. įkurto teatro žiūrovų salė tą 2020 m. gegužės 26-ąją su jau išimtomis eilėmis krėslų ir lyg kirviu iškirstais tarpais tarp kėdžių. Tai, ką mes vadinsime šachmatiniu žiūrovų susodinimu, vokiečiai ironiškai įvardijo naująja realybe.
Miglė Munderzbakaitė
Kiekvienas aktorius susikuria savo asmeninį vaidybos metodą
Pokalbis su Egle Grigaliūnaite
Su teatro ir kino aktore Egle Grigaliūnaite, kuriančia vaidmenis režisierių Gintaro Varno, Vido Bareikio, Monikos Klimaitės, Agniaus Jankevičiaus, Eglės Kižaitės spektakliuose Nacionalinio Kauno dramos teatro bei Keistuolių teatro scenose, taip pat Alantės Kavaitės bei Alginos Navickaitės filmuose, kalbamės apie aktorystės išbandymus ir lūkesčius, vaidmenų kūrimą ir žiūrovų įtraukimą.
Daiva Šabasevičienė
„Debesis kelnėse“ pandemijos akivaizdoje
Pokalbis su Kijeve įstrigusiu režisieriumi Jonu Vaitkumi
Tardamasi su režisieriumi Jonu Vaitkumi dėl pokalbio apie jo planus ir apie Kijeve Lesios Ukrainkos nacionaliniame akademiniame rusų dramos teatre kuriamą naują spektaklį, pagalvojau, kad jis ir pandemijos akivaizdoje pademonstravo režisūrinę išmonę, tik menininkui būdingą intuiciją – kaip reikia organizuoti darbą, nenutraukiant repeticijų periodo.
Aušra Kaminskaitė
Žiūrovas to nesitiki
Pokalbis su režisieriumi Gildu Aleksa
„Improvizacija – smagiausias dalykas mano kūryboje“, – sako režisierius Gildas Aleksa. Per karantiną improvizuoti teko ne tik menininkams, o ir jiems – ne tik kuriant. Todėl Aleksos ir jo trupės „Teatronas“ veikloje atsirado naujų, netikėtų projektų. Pavyzdžiui, pokalbiai su trupės nariais instagramo platformoje, kasdien vis kitam aktoriui atiduodamas „Teatrono“ paskyros valdymas, tinklalaidžių serija, galiausiai – naujas šių metų tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ formatas. Ir jokių repeticijų per „Zoomą“, apie kurias užsiminus režisierius retoriškai klausia: „Kas čia – literatūrinis klausomasis teatras?“ Šiame pokalbyje nereklamuosime nesenų ir dar planuojamų veiklų, bet svarstysime apie tai, ką iškart ir įvardijome kaip patį smagiausią dalyką pašnekovo profesinėje veikloje – improvizacijas. Kaip jos gimsta, kada jos trukdo, kodėl nesaugumo jausmas taip traukia profesionalus?
Miglė Munderzbakaitė
Kur tavo vieta?
Spektaklio-koncerto dainų albumas „Graži ir ta galinga“
Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) spektaklis-koncertas „Graži ir ta galinga“ – vienas iš nedaugelio teatro kūrinių Lietuvoje, transformuotų į CD formatą. KJT aktorių Vaivos Kvedaravičiūtės, Rugilės Latvėnaitės, Ievos Pakštytės, Astos Zacharovaitės ir Marijos Žemaitytės sukurtų 12 dainų albumas „Graži ir ta galinga“ apmąsto ne tik moters padėtį skirtingų laikų visuomenėse, bet ir platesnį istorinį bei sociopolitinį kontekstą, kuris savotiškai keičiasi ir nesikeičia nuo viename iš kūrinių minimos Barboros Radvilaitės laikų.
Julijus Lozoraitis
Teatras be ribų II: fototeatras ir fake theatre
Mintys po Dmitrijaus Matvejevo fotografijų parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Gyvuoja chrestomatinė trijų dešimtmečių senumo istorija, kaip vienas toks vieno teatrinio instituto studentas režisierius (vardas ir pavardė autoriui žinomi) apsigynė neegzistuojantį diplominį spektaklį. Jis pateikė diplominio egzamino komisijai visą komplektą privalomų dokumentų: spektaklio afišą, spektaklio recenziją ir, svarbiausia, šūsnį labai įspūdingų spektaklio nuotraukų. Tad egzaminas praėjo sėkmingai, studentas tapo diplomuotu režisieriumi. Fenomeno esmė ta, kad tasai spektaklis apskritai niekada neegzistavo. Buvo išspausdintas tik tas vienintelis komisijai pateiktas afišos egzempliorius. Neegzistuojančio spektaklio recenziją mašinėle parašė sunkiai įkalbėtas studentas teatrologas. O spektaklio nuotraukos tebuvo užfiksuotos dviejų aktorių išraiškingos pozos, neegzistuojančio vaidinimo „stop kadrai“.
