7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Utopinis Monaksijos pasaulis

„Kosmos Theatre“ internetinis spektaklis „Protestas“

Kamilė Pirštelytė
Nr. 21 (1342), 2020-05-29
Teatras
Internetinis spektaklis „Protestas“. T. Tereko nuotr.
Internetinis spektaklis „Protestas“. T. Tereko nuotr.

Evoliucija paremta taisykle: norint išgyventi, reikia prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkos sąlygų. Šią taisyklę pandemijos aplinkybėmis, regis, galime priskirti ir teatrui. Kad ir kaip nesinorėtų, kad ir kaip nepatogu lįsti iš įprastų kūrybinių šablonų, vis dėlto esi priverstas rinktis – arba veiki, arba pasitraukti, tikintis, kad pavyks kaip nors išvengti šios užklupusios sisteminės audros pasekmių.

 

Prieš pat karantiną spėjau apsilankyti Roberto Wilsono operoje „Turandot“. Dėl tobulos spektaklio estetinės visumos ir sukurto teatrinio stebuklo buvau apimta susižavėjimo. Tad nors Lietuvoje prasidėjus karantinui pasipylę lietuviškų spektaklių įrašai ir virtualūs vaidinimai atrodė sveikintinas reiškinys, prasta jų vaizdo ir garso kokybė, nepritaikyta „Youtube“ vartotojui, grasė neįtikėtina nuobodybe. Juk laisvo laiko ir darbo valandų santykis kai kuriems nepasikeitė, tad piršosi mintis – kam laisvas valandas skirti nekokybiškam, teatro magijos neperteikiančiam spektakliui, kai vietoj jo galima pasirinkti, tarkim, tobulai režisuotą filmą?

 

Kai su tyliomis vidinėmis dvejonėmis stebėdama virtualių meno pramogų antplūdį ir įvairias diskusijas mąsčiau, jog teatras turėtų rasti naują būdą adaptuoti savo raišką, kad sudomintų kokybei reiklesnius žiūrovus namuose, mano dėmesį patraukė internete pasirodžiusi būsimo teatrinio įvykio reklama: režisierius Žilvinas Vingelis su „Kosmos Theatre“ pristatys intriguojančią premjerą „Protestas. Internetinė (anti)utopija“. Spektaklio anotacija skelbė, kad per virtualią transliaciją žiūrovai jausis taip, tarsi dalyvautų „Zoom“, „Facebook“ ar „Skype“ skambučių formato pokalbyje su vaizdu, gyva aktorių vaidyba ir dramaturgija apie utopinę susvetimėjusią visuomenę. Tačiau iš tiesų būsime už ketvirtosios teatro sienos – aktoriai mūsų nematys.

 

„Protesto“ idėja man iš karto priminė 2018 m. festivalyje „Sirenos“ aplankytą tarpdisciplininio meno grupės „Berlin“ spektaklį „Gal visi drakonai...“, tačiau jų kūrinys buvo paremtas įrašais, o Vingelis pasiūlė žiūrovams gyvą vaidinimą.

 

Spektaklio pjesės „#Protestas“ autorė Goda Simonaitytė sugalvojo žiūrovus nukelti į tolimoje ateityje iškilusią Monaksijos valstybę (graik. μοναξιά – „vienatvė“), kurioje žmonės, neva siekdami tausoti Žemę ir sustabdyti klimato kaitą, užsidarė namuose amžinai izoliacijai, nustodami palaikyti realius socialinius santykius.

 

Pjesės pagrindu tapo mokslinės fantastikos žanro idėjos, primenančios serialą „Juodasis veidrodis“ („Black Mirror“). Žmonės egzistuoja virtualiuose kambariuose-serveriuose, imituojančiuose realybėje kadaise patirtus malonumus, tarkim, ribotą laiką parko pojekcijų apsuptyje galima pasivaikščioti Vienatvės keliu, taip pat patekti į SPA procedūras ir į skirtingas virtualias įstaigas, kuriose žmonės dirba neišeidami iš namų (tarkim, į Monaksijos rūpesčių ministeriją).

 

Spektaklis prasideda tuo, kad virtualių mokymų serveryje susitinka seminaro dalyviai (Gytis Laskovas, Deividas Breivė, Saulė Sakalauskaitė, Kamilė Lebedytė) ir jų lektorius (Šarūnas Banevičius). Paskaitų tikslas – papasakoti jaunai Monaksijos kartai apie kadaise gyvavusios civilizacijos įpročius ir bendravimo modelius. Veikėjai mokosi pažinti žmonių kūno kalbą, tyrinėja savo emocijas, bandydami jas atpažinti ir suvokti. Spektaklis sudarytas iš skirtingų veikėjų susitikimų virtualiose pamokose. Tačiau siužetui intrigos prideda užuomina, kad paskaitos nėra legalios. 

 

Taip sužinome apie spektaklio antagonistą – Monaksijos stebėtojų draugiją, kurios veikla grįsta KGB principais: ji per serverius seka gyventojus ir taip kontroliuoja, kad šie nepažeistų utopinės valstybės taisyklių. Pavyzdžiui, nesusitikinėtų gyvai, nepiknaudžiautų jausmais (Monaksijoje yra valstybei naudingų ir nenaudingų emocijų atranka, dėl to žmonės vartoja slopinamuosius „endus“), nekurstytų tylių perversmų virtualiuose pokalbių susitikimuose (ką mūsų veikėjai ir daro), neturėtų šeimos, nes vieninga šeima – grėsmė autoritarinei valstybei. Čia vaikai auginami izoliuoti nuo tėvų, taikant mums gerai žinomų realių istorinių valstybių uzurpacinius metodus: ištrynus istorinę praeitį, galima lengviau įdiegti naują sistemą.

 

Šioje diktatūrinėje Monaksijoje žiūrovas susipažįsta ne su niūriu, grėsmingu vyru vešliais ūsais, o su simpatiška jauna moterimi (Sakalauskaitė) – Monaksijos motina, kuri maloniu balsu tarsi dievybės personifikacija ar per televiziją pasirodantis prezidentas kiekvieną dieną šalies gyventojams primena kilnius valstybinius tikslus („Saviizoliacija – progresyvių žmonių pasirinkimas!“) ir atsakomybes, kurių nevalia pažeisti. Ilgainiui sužinome, kad egzistuoja ir pabėgimo iš Monaksijos būdas, nes viename serveryje „Kitapus sienos“ yra kitokio pasaulio alternatyva. Ten gyvena primityvūs žmonės, gyvai bendraujantys ir jaučiantys, kalti dėl visų pasaulinių ligų ir konfliktų.

 

Ši informacinė gausa pradžioje skamba painiai, kelia šypsnį ir gal net šiek tiek primena utopinę absurdo komediją (o ją itin pabrėžia futuristinė, mokslinės fantastikos estetika). Spektaklio dramaturgija ir režisūra pagrįsta gana tradiciniu siužetu, paremtu šiek tiek banalia gėrio ir blogio kova bei kiek per mažai išplėtotais veikėjų charakteriais. Čia yra antagonistas blogiukas, t.y. politinė ideologinė sistema, prieš kurią reikia kovoti; pasakotoja „Kiri“ – operacinė sistema (Vilma Raubaitė), reguliariai nusakanti veiksmo aplinkybes. Taip pat užuomazga, iš lėto keliama įtampa bei perėjimas prie tradicinės atomazgos. Ir tai nė kiek netrukdo, sudomina, nes pati istorija, pastatyta ant tradicinio siužeto karkaso, įdomi ir intertekstual, sukurta su lakia fantazija.

 

Spektaklio stiprybe tampa bendra visumos atmosfera, kurios keistumas ir pirmoje spektaklio dalyje nenuspėjami siužeto vingiai ne tik įtraukia, bet ir liudija, kad Vingelis kartu su komanda kūrybiškai ir įdomiai pritaikė spektaklį „Youtube“ platformai. Žiūrovai gavo kokybišką garso ir vaizdo montažą (kompozitorius Andrius Šiurys, videomenininkas Kornelijus Jaroševičius): gerai girdimas muzikinis takelis susipynė su virtualiems pokalbiams būdingu garso nekokybiškumu ir būtent tai suteikė realumo bei kinematografiškumo įspūdį. Spektaklio epizodų ritmika – sklandi, skaidoma „Monaksijos“ užsklandos pauzėmis, psichotiniais vaizdais bei protarpiais nutylančios ir vėl pasigirstančios elektroninės transo muzikos intarpais.

 

Iš pradžių spektaklis atrodė gana šmaikštus, nes mes, žiūrovai, buvome nukelti į neva 2220-uosius, bet spektaklio vizualinė estetika (dailininkė Dovilė Gecaitė) ir atmosfera priminė 2000-ųjų „Žvaigdžių kelio“ ir „2001 m. kosminės odisėjos“ mišinį. Tačiau šis ironija dvelkiantis keistumas, neidealumas spektakliui tiko, pakurstė norą stebėti, kas bus toliau, net suteikė savotišką realumo pojūtį – o gal pokalbis iš tiesų vyksta ir esi matomas? Regis, spektaklio kūrėjai, supratę, kad per kelias karantino savaites nepavyks pastatyti šedevro, nusprendė ne paslėpti silpnybes „po kilimu“, o jas lengvai šaržuoti. Ši ironija nebuvo pretenzinga. Kartais matomi psichotiniai, muzikinius klipus primenantys vaizdai ir virtualių pokalbių nejaukumą perteikianti aktorių vaidyba leido pasijusti gerokai arčiau personažų, nei jautiesi sėdėdamas tolimoje teatro salės eilėje.

 

Spektaklio intertekstai, tarp jų Roy’aus Baumeisterio kultūrinio gyvūno apibrėžimas, paskatino susimąstyti apie dabartinį Lietuvos teatrą ir jo vystymąsi. Taip pat prisiminiau ir vieną pirmųjų evoliucijos teoretikų Jeaną-Baptiste’ą Lamarcką. Savo veikale „Philosophie Zoologique“ jis plėtojo mintį, kad gamtoje esantys organizmai, pasikeitus aplinkos sąlygoms, privalo tobulėti, nes mūsų organai vystosi tik tada, kai gauna atitinkamą krūvį. O pasyvumas, negebėjimas prisitaikyti, savotiškas rūšies „konformizmas“ priveda prie silpnėjimo ir išnykimo. Nors tam tikros Lamarcko prielaidos buvo paneigtos, vis dėlto teorinis veikalas davė svarbų postūmį evoliucijos mokslo raidai. Šių dienų karantino akivaizdoje, kada visa kultūra yra nenoriai priversta keisti savo žaidimo sąlygas ir formas, evoliucinės atrankos mintis, regis, pasirodo neįprastoje, tačiau iš tiesų įdomioje šviesoje: šį sykį keistis ir prisitaikyti privalo ne biologinės, o meno rūšys. Ir šiame kontekste keletas teatro atstovų pasiūlo įdomių alternatyvų, kurios neabejotinai turi daug potencialo ir ilgainiui galėtų išsivystyti į visavertiškas stilistines kryptis.

 

Vingelio „Zoom“ spektaklis „Protestas“ maloniai nustebino ir kol kas labiausiai priminė tai, ką galėtume vadinti virtualiu spektakliu. Skaitmeninio teatro raiška neturėtų per daug stebinti (prisiminkime video- ir garso performansus, jau gerokai prieš karantiną atsiradusius telematinio, avatarų, kiborgų, videožaidimų principais paremtų teatrinių reiškinių pavyzdžius), tačiau ji labiau susijusi su tarpdisciplininiais menininkais. O dabar į virtualią sceną žengia tradicinio teatro režisieriai (galima paminėti ir kelis kitus „Zoom“ teatro bandymus Lietuvoje – Lietuvos rusų dramos teatre Leros Surkovos režisuotą pjesės „Baltoji liga“ ir Oskaro Koršunovo režisuotą pjesės „Miegantys“ skaitymus) – šiuos pirmuosius bandymus iš tiesų įdomu stebėti svarstant, kur nuves šios raiškos kūrėjų teatrinė mintis, patirtis, potencialas. Ar tai iš tiesų reikš naują teatrinės evoliucijos etapą, spustelėtą karantino, ar tik – trumpą nukrypimą?

 

Kad ir kaip būtų, akivaizdu: teatro nepalaužė nei pandemijos, nei karai. Sudėtingos aplinkybės – puiki dirva gyvybei, tereikia atvirumo pasauliui ir drąsos rinktis ne tik įprastus metodus. Nepalankios sąlygos leidžia į susiklosčiusią situaciją pažvelgti iš šono, kūrybiškai. Ir net jei pirmieji bandymai neturi itin didelio svorio, viską lemia laikas. O laiko mes turime, palauksime.

Internetinis spektaklis „Protestas“. T. Tereko nuotr.
Internetinis spektaklis „Protestas“. T. Tereko nuotr.
Gytis Laskovas internetiniame spektaklyje „Protestas“. T. Tereko nuotr.
Gytis Laskovas internetiniame spektaklyje „Protestas“. T. Tereko nuotr.
Internetinis spektaklis „Protestas“. T. Tereko nuotr.
Internetinis spektaklis „Protestas“. T. Tereko nuotr.
Internetinis spektaklis „Protestas“. T. Tereko nuotr.
Internetinis spektaklis „Protestas“. T. Tereko nuotr.
Saulė Sakalauskaitė, Deividas Breivė, Kamilė Lebedytė, Gytis Laskovas, Vilma Raubaitė ir Šarūnas Banevičius internetiniame spektaklyje „Protestas“. T. Tereko nuotr.
Saulė Sakalauskaitė, Deividas Breivė, Kamilė Lebedytė, Gytis Laskovas, Vilma Raubaitė ir Šarūnas Banevičius internetiniame spektaklyje „Protestas“. T. Tereko nuotr.