Teatras
Jauno muzikos kūrėjo Jokūbo Tulabos kūrinius galima išgirsti skirtingų teatrų – Lietuvos rusų dramos, Keistuolių, Panevėžio Juozo Miltinio dramos, „Teatrono“ – spektakliuose. Kompozitorius sukūrė muziką vaikų spektakliui „Ilgoji pertrauka“ (2016, rež. Olga Lapina), kuris buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“. Augusto Gornatkevičiaus spektaklyje „Roberto Zucco“ (2018) Tulabos elektroninės muzikos motyvai kūrė energingo, intensyvaus vyksmo įspūdį. Režisieriaus Gildo Aleksos spektaklyje „Kandidas, arba optimizmo mirtis“ (2019) pateikė efektyvias paraleles tarp kino filmų ir dramaturginės medžiagos. Menininkas kuria muziką ir filmams – 2019 m. sukūrė garso takelį režisieriaus Artūro Jevdokimovo dokumentiniam filmui „Second Hand“ (2019). Tulaba savo kūrybą pristato ir individualiai, ir duetu „Tillae“ bei prodiusuoja kitus muzikos atlikėjus. Su kompozitoriumi kalbamės apie tai, kaip kuriama muzika teatro scenai, dirbant su režisieriais ir kūrybine grupe.
Viename interviu save vadinate namisėda. Ar tai Jums padeda lengviau išgyventi šį laikotarpį?
Taip, šį laikotarpį psichologiškai išgyventi man nėra didelis iššūkis. Esu introvertas, turiu studiją, kurioje paprastai ir ne karantino laikotarpiu dirbdavau vienas, tad iš šios pusės gyvenimas nelabai pasikeitė. Tiesa, darbų sumažėjo, į kitus sezonus nusikėlė spektakliai, kiti projektai sustabdė planus iki kol viskas bus aiškiau, bet labai džiaugiuosi turėdamas galimybę išeiti iš namų, nebūti uždarytas tarp keturių sienų.
Grojate kartu su Goda Sasnauskaite muzikiniame duete „Tillae“, kaip kompozitorius bendradarbiaujate su skirtingais režisieriais įvairiuose Lietuvos teatruose, taip pat kuriate garso takelius kinui, prodiusuojate kitus atlikėjus, turite dar kitų kūrybinių veiklų. Kaip atrodo Jūsų darbotvarkė ne karantino metu?
Paprastai dienos būna skirtingos, priklauso nuo to, su kuo dirbu. Kol statomas spektaklis, stengiuosi būti teatre kartu su trupe, klausytis, ką aktoriams pasakoja režisierius, kokius mato statomos medžiagos kontekstus, kaip vizualiai įsivaizduoja spektaklį: kokia vaidybos, šviesų, dekoracijų ir t.t. stilistika. Tai man suteikia suvokimą, kokios muzikos reikėtų spektakliui. Tada užsidėjęs ausines kur nors tyliai kuriu muziką kompiuteriu, paskui aptariame su režisieriumi, kas gerai, kas blogai, ką pakeisti. Jei nesu teatre, dirbu studijoje – vienas arba su atlikėjais. Ryte pradedu darbą, vakare susidedu daiktus ir einu namo. Manau, svarbu laikytis kažkokio ritmo.
Kas Jus labiausiai įkvepia kūrybai?
Naujovės. Išmokus kažkokią naują pamoką, atradus kokį naują grojimo būdą ar gavus naują instrumentą, norisi tai pritaikyti praktiškai. Viskas, kas nauja, labai įkvepia kurti, be to, lavina įgūdžius. Taip pat nauja muzika, filmai, filmų garso takeliai. Kartais, paveiktam kokios dainos, grupės ar viso stiliaus, norisi sužinoti, kaip autoriai sukūrė būtent tą garsą, kokias priemones naudojo, kokius instrumentus, mikrofonus, efektus ir t.t. Manau, tai noras būti kažkokios specifinės kultūros dalimi, prie jos bent menkai prisiliesti, o gal tiesiog noras žinoti, kad prireikus aš galiu sukurti, atkartoti būtent tą žanrą. Visas šis procesas irgi labai skatina sukurti ką nors savito.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavote vaidybą, dabar – garso režisūrą. Kokią vietą Jūsų dabartinėje veikloje užima vaidyba, kuo ankstesnės studijos naudingos kuriant muziką?
Esu prastas aktorius. Vaikystėje atrodė kitaip, todėl stojau į vaidybą. Gal buvo keletas akimirkų, kai esu gerai suvaidinęs, bet net pats nežinau, kaip man pavykdavo. Tad dabar visai nevaidinu, o nutraukti studijas ir nesieti ateities su vaidyba buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų. Per tuos kelerius metus pastebėjau, kad labai lengvai galiu sukurti muziką, ir labai džiaugiuosi, kad tai pastebėjo ir keletas režisierių, tokių kaip Gildas Aleksa ir Augustas Gornatkevičius. Jie pirmieji pasamdė mane ir mūsų bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol. Tikriausiai tai viena didžiausių naudų, kurias esu gavęs studijuodamas. Be to, per studijas, manau, gerai supratau, kokie garsai padeda aktoriams scenoje, o kas trukdo.
Pacituosiu Jus: „Man įdomu kurti viską. Nenoriu savo kūrybos sprausti į jokius rėmus, kuriu laisva forma.“ Kiek laisvės būna dirbant komandoje – kuriant muziką teatre, kine?
Prisišnekėjau... Dėl laisvės negaliu skųstis, paprastai režisieriams patinka, ką padarau, todėl manęs jie nevaržo. Suvokęs, ko režisierius nori iš spektaklio, pats susikuriu rėmus ir tai, kas juose turėtų skambėti. Jei nepataikau ir režisierius būna nepatenkintas, aiškinuosi, kas ne taip, bandau iš naujo. Niekad nesvarsčiau apie tai kaip apie laisvę ar nelaisvę, greičiau kaip apie pataikymą ar nepataikymą į taikinį.
Kaip vyksta kūrybinis procesas kuriant muziką spektakliui: pirmiau atsiranda kiti elementai ar viskas vyksta paraleliai?
Viskas prasideda nuo pokalbio apie medžiagą ir stilistiką. Tada gaunu pjesę, dažniausiai jos neskaitau, kol nepamatau aktorių skaitymo. Atradau, kad taip neprisikuriu išankstinių įsivaizdavimų, kaip viskas bus. Dažniausiai nuo pirmų skaitymų pradedu kurti muziką. Per pirmą dieną prikuriu keletą pirmų demo. Aptariame, kas į tą pusę, o kas ne, ir judam toliau. Kas gerai, paliekam, šlifuojam, ilginam, gilinam. Taip visa kūryba tęsiasi iki paskutinės repeticijos, kažkokiai scenai menkai pasikeitus, reikia šiek tiek pakeisti ir muziką. O kartais tai tęsiasi net po premjeros.
Kaip režisieriai Jums formuluoja užduotį, juk tikrai ne visi turi muzikinį išsilavinimą, kaip pavyksta susikalbėti?
Ir labai gerai, kad jie neturi muzikinio išsilavinimo. Esu tikras, kad tai tik viską komplikuotų. Labai didelė dalis mano muzikos teatre yra susijusi su tekstūromis. Manau, tai labai svarbu stilistikai ir emociniam žiūrovų poveikiui.
Man daug labiau padeda kokie nors vaizdingi pasakymai, tarkim, kad muzikos reikėtų tamsesnės, šviesesnės, greitesnės, gilesnės, labiau „orinės“. O dar labiau padeda, kai patys režisieriai sako: „Reikia kažko tokio – pa-bam.“ Tada supranti ir kokio dydžio to „pa-bam“ reikia, ir kokio ilgio, ir kokį efektą tai turi sukelti.
Kokios problemos Lietuvoje lydi muzikos kūrėją, atlikėją, teatro kompozitorių?
Manau, pagrindinė problema – pinigai ir jų stygius mažesniems menininkams, bet esu tikras, kad taip yra visame pasaulyje. Meno sritis – konkurencinga, dirbdamas pagal individualią veiklą nesi užtikrintas dėl ateities: ar turėsi darbų, pajamų, ypač šių dienų kontekste. Dėl nepakankamo uždarbio daug talentingų menininkų priversti dirbti kitus, pašalinius darbus, taip netobulėdami savo srityje.
Ko, Jūsų nuomone, trūksta Lietuvos teatre?
Žiūrovų. Anksčiau teatrui nereikėjo konkuruoti su televizija, o dabar ir su „Netflix’u“. Gal grįš teatro mada, kaip grįžo vinilai ir juostiniai fotoaparatai, o gal teatrui reikia pasidaryti labiau instagram friendly – nežinau, sunku atsakyti.
Ar gali gera muzika išgelbėti neypatingą spektaklį?
Tikiu, kad viskas yra sudedamosios dalys. Žinau, kad muzika gali pagerinti, pagyvinti, suteikti naujų spalvų, bet išgelbėti – nežinau. Be to, kad reikėtų gelbėti, spektakliui turi kilti kažkoks pavojus.
Dėkoju už pokalbį!
