Teatras
Valerijus Panasiukas
Tarp drąsos ir baimių
Dar kartą apie spektaklį „Tėtis“
Pasirodo, Jonui Vaitkui – Lietuvos nacionalinio scenos meno veteranui – būdinga jaunuoliška kūrybinė drąsa. Juk jis narsiai, nepaisydamas visų sugulusių į didingą piramidę ankstesnių interpretacijų, tarp jų ir 2020 m. ekranizacijos su spindulinguoju „Oskaro“ laureatu Anthony Hopkinsu, Vilniaus senojo teatro scenoje stato vieną dažniausiai per pastarąjį dešimtmetį į teatrų repertuarą įtraukiamų pjesių.
Ingrida Jankauskaitė
Kūrybingumas gimsta draugiškoje aplinkoje
Pokalbis su aktore Giedre Giedraityte
Aktorė Giedrė Giedraitytė sukūrė vaidmenis tokiuose Jaunimo teatro spektakliuose kaip „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, 2023), „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, 2022), „Mama“ (rež. Ieva Kaniušaitė, 2021), „Don Kichotas“ (rež. Adomas Juška, 2021), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, 2019), „Perplex“ (rež. Monika Klimaitė, 2016), „Geras žmogus iš Sezuano“ (rež. Vidas Bareikis, 2015), „Slaptoji dviratininkų draugija“ (rež. Algirdas Latėnas, 2012), „Ledi Makbet“ (rež. Latėnas, 2011), „Skrydis virš gegutės lizdo“ (rež. Valerijus Griško, 2011) ir kt. Taip pat filmuojasi kine.
Ieva Tumanovičiūtė
Mėlynplaukės ilgesys blėstant sąmonei
„Tėtis“ Vilniaus senajame teatre
Skandalai dėl valdžios tyla, teatrai keičia pavadinimus, #metoo ir kiti judėjimai rimsta, tie patys žmonės sugrįžta... Manau, kad pasirinkusiajam menotyrininko profesiją visų pirma svarbu tyrinėti meno formas ir kūrinių prasmes, todėl suvokdama įvairius ideologinius prieštaravimus einu į Vilniaus senojo teatro spektaklio „Tėtis“ premjerą, įvykusią vasario 24 ir 25 dienomis. Jos net laukiu, nes teatras pasirūpino viešųjų ryšių kampanija ir parengė didelį kiekį kokybiškų pokalbių su kūrėjais. Mano vidinės feministės priekaištus šįkart numaldo pagarba aktoriaus Vytauto Anužio profesiniam meistriškumui ir noras pamatyti, kaip jis sukūrė Andrė vaidmenį, ar jam pavyko geriau už Anthony Hopkinsą filme „Tėvas“ (rež. Florianas Zelleris, 2020).
Greta Vilnelė
Barokinė karikatūra
„Gyvenimas – tai sapnas“ Meno ir mokslo laboratorijoje
Šiuolaikinis žmogus vis dažniau baroką renkasi interpretuoti atsispirdamas nuo memento mori moto, o ne nuo daugiasluoksnės istorinės epochos dvasios. Barokas tampa groteskiškai pompastiška, mirties kvapo persmelkta ir bet kokia kaina Dievo valią pasirengusių vykdyti tarnų apgyventa erdve. Tačiau tai – netiesa. Didžiojo ispanų „aukso amžiaus“ dramaturgo Pedro Calderón de la Barcos pjesėje „Gyvenimas – tai sapnas“ atsiveria tam metui būdingos teatrališkos iliuzijos ir krikščioniškais pagrindais grįstos kasdienybės dermės pulsas. 2000 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šį kūrinį režisavo Gintaras Varnas, o vasario 23 ir 24 d. savąją Meno ir mokslo laboratorijoje sukurtą versiją pristatė jaunosios kartos aktorius ir režisierius Gediminas Rimeika.
Ingrida Ragelskienė
Ko šiandien laukia teatre susirinkusi minia?
Árpádo Schillingo „Barbarai“ Jaunimo teatre
Man tikrai bus nedrąsu po ką tik įvykusios režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklio „Barbarai“ premjeros vėl lyg niekur nieko eiti į Jaunimo teatrą. Vasario 26-ąją iš čia išsinešiau dvasios nusiaubtumo, mentalinės dykumos, ištuštėjimo ir net savotiško apleistumo pojūtį. Nežinau, kiek dar truks iliuzija, kad pasibaigus „Barbarams“ už išeinančių iš salės žiūrovų pečių lieka žiojėti rūgšties nugraužta, išdeginta dykra. Gal tetrūko kažkokio draugiško pokalbio ar švelnaus peties paplekšnojimo, kuris būtų padėjęs nurimti, susitvarkyti su mintimis ir žengti į kasdien siaubiamą ir niokojamą „tikrovę“ už teatro sienų? Iš trūkumo ir šis tekstas, naiviai įsivaizduojant menamus skaitytojų veidus balzganoje ekranų šviesoje.
Ignas Zalieckas
Niekada tiek daug negalvojau apie žmogų
Pokalbis su aktoriumi Karoliu Kasperavičiumi
Aktorius Karolis Kasperavičius sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Erinijos“ (rež. Sergejus Loznica, Jaunimo teatras (JT), 2022), „Titas“ (rež. Gildas Aleksa, „Teatronas“, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, JT, 2021), „Sprendžiant Hedą“ (rež. Uršulė Bartoševičiūtė, Vilniaus mažasis teatras (VMT), 2020), „Karantino dienoraščiai“ (rež. Aidas Giniotis, „Atviras ratas“, 2020), „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2019), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, JT, 2019), „Hotel universalis“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2019), „Dėdės ir dėdienės“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, VMT, 2019), „Otelas“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2018), „Identify“ (rež. Ieva Stundžytė, „Atviras ratas“, 2015), „YOLO“ (rež. Povilas Makauskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2014) ir kt.
Judita Paužuolytė
Siūbuojantis pasaulis
Stalo teatro spektaklis „J + K = M“
Kaip įsivaizduojate Y kartos Jūratę ir Kastytį? O kaip apibūdintumėte jų ryšį? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo Stalo teatro komanda. Ne kartą įvairiomis formomis perpasakota Maironio baladė naujai interpretuojama režisierės Saulės Degutytės spektaklyje „J + K = M“. Daugiau nei prieš šimtmetį sukurtos legendos ir nūdienos interpretacijos, skirtos Y kartai, sąsaja iš anksto žadino smalsumą: ko tikėtis?
Greta Vilnelė
Kaip neprasilenkti?
Projekto „Vilkta svetainė“ performansas „Socialinės jungtys“
Liepą tarptautiniame muzikos, menų ir alternatyvaus gyvenimo būdo festivalyje „Yaga Gathering“ pristatyto projekto „Vilkta svetainė“, veikiančio kaip trumpų kūrybinių idėjų eskizų platforma, veikla tęsiasi. Vidutiniškai kartą per mėnesį atviri pristatymai vyksta kultūros erdve vakarais virstančiame bare „Opera Social House“.
Ignas Zalieckas
Scenos vaizdinių paieška prilygsta kelionei
Pokalbis su teatro dailininke Ugne Tamuliūnaite
Teatro dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė sukūrė scenografiją ir kostiumus tokiems dramos, operos ir baleto teatro spektakliams kaip „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2022), „Titas“ (rež. Gildas Aleksa, „Teatronas“, 2022), „Šv. Speigas“ (rež. Špilevojus, JMDT, 2022), „Koriolanas“ (rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB), 2021), „Miražas“ (rež. Markevičius, MMLAB, 2020), „Tarnaitė ponia“ (rež. Gediminas Šeduikis, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT), 2020), „Piaf“ (choreografas Mauro Bigonzetti, LNOBT, 2017) ir kt.
Ieva Tumanovičiūtė, Rimgailė Renevytė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XI)
Tavo klausimai apie kritiką rodo, kaip ji tau rūpi ir kokia yra svarbi. Atmintyje iškyla žodžiai kinotyrininkės, sudariusios sudėtingą knygą-žodyną, kai jos paklausė, kaip tam ryžosi ir ar išties to reikėjo: „Negalvojau – dariau. Jei būčiau pagalvojusi, nebūčiau padariusi.“ Manau, su kritika kartais būna tas pats – yra daugybė priežasčių jos nerašyti, bet atsiriboju nuo abejonių, nes noriu tai daryti, o šios profesijos atstovų ir taip nedaug. Gal kartais, kai apleidžia jėgos, reikia tiesiog valingai eiti, nors kelyje pasitaiko ir jokių spektaklių, ir tokių didžioji dalis, – istorijoje bei atmintyje išlieka tik geriausi, o tikrovėje vyrauja vidutiniai darbai, kaip ir visur kitur?
