Teatras
Pasirodo, Jonui Vaitkui – Lietuvos nacionalinio scenos meno veteranui – būdinga jaunuoliška kūrybinė drąsa. Juk jis narsiai, nepaisydamas visų sugulusių į didingą piramidę ankstesnių interpretacijų, tarp jų ir 2020 m. ekranizacijos su spindulinguoju „Oskaro“ laureatu Anthony Hopkinsu, Vilniaus senojo teatro scenoje stato vieną dažniausiai per pastarąjį dešimtmetį į teatrų repertuarą įtraukiamų pjesių.
Labai paklausus teatruose prancūzų prozininko ir dramaturgo Floriano Zellerio sukurtas „Tėtis“ – tai tokio tipo literatūros produkcija, kurią vadina „gerai padaryta pjese“. Išties, joje randame ir įdomų siužetą, ir patrauklią intrigą, ir dinamiškai besirutuliojančius įvykius. Ypač jei siekiamybe laikomi viliojantis „žvaigždės“ spindesys ir trupė, kurios sudėtyje yra, pavyzdžiui, Sarah Bernhardt bei... Na, ir „visi kiti“.
Ši tradicija, siekianti „bulvarinio teatro“ klestėjimo laikus, Zellerio buvo kiek pakoreguota, atsižvelgiant į XX a. intelektinės dramaturgijos patirtį. Kai kurie tyrinėtojai punktyru žymi jo ryšį su absurdo (arba paradokso) teatro atstovų rašytojiška praktika. Bet kur kas akivaizdesnis yra noras susieti Zellerį su Luigi Pirandello palikimu, būtent su jo kūriniu „Šeši personažai ieško autoriaus“. Abiejuose kūriniuose ribos tarp dviejų realybių beveik išnykusios. Tačiau XX a. klasikas panardina žiūrovus į procesus, kai meninė ir nemeninė sferos pasikeičia vietomis, o mūsų amžininko žiūrovai dalyvauja detektyviniame tyrime, atliekamame nustatant ne nusikaltėlio asmenybę, o „tikrąją realybę“. Dramaturginio teksto erdvėje Zelleris plėtoja intrigą, kuri pasiekia išties tragišką įtampą. Įvyksta bauginantis kasdienio gyvenimo realybės ir liguistos žmogaus sąmonės realybės susidūrimas. Ir būtent jų mirguliavimas, įtikinamas abiejų realybių tikroviškumas sukuria tą žiūrovus užburiančią intrigą, kuri būdinga „gerai padarytai pjesei“.
Vaitkaus pasakojama detektyvinė istorija vyksta abstrakčiai universalioje erdvėje, kurioje iš esmės galima būtų suvaidinti visos pasaulinės dramaturgijos repertuarą. Scenografas Artūras Šimonis sukuria konstrukciją, kuri nėra istoriškai paženklinta ir kurioje jis „neapgyvendina“ buitinių detalių. Mirguliuojančių realybių idėja įgyvendinta veidrodžiuose, įtaisytuose kulisų kišenėse.
Apskritai viskas sukurta tam, kad dėmesys būtų sutelktas į personažus ir jų įmantrius perėjimus iš vienos sferos į kitą. Šiuo atveju sceninį pasakojimą kuriantį Vaitkų suvokiame ir kaip profesionalą, kuriam svetimos aistros, ir kaip inžinierių, pasižymintį šaltu racionalumu. Mizanscenos šykščios, monotoniškos, be prasminės gilumos. Herojų psichologinės būsenos brėžiamos su tokiu tikslumu, koks būdingas nuobodžiaujančiam braižytojui, ne vieną dešimtmetį nykiai praleidusiam prie niauraus kulmano.
Vaitkus įgudusia ir tvirta didelę patirtį turinčio „suvirintojo“ ranka sutelkia aktorių ansamblį, kurio vaidybiniu ir prasminiu centru tampa Vytauto Anužio kuriamas pagrindinis veikėjas. Anužis yra patyręs profesionalas, sumaniai dozuojantis savo aktorinį temperamentą. Jis taupiai demonstruoja savo paties emocinį potencialą ir sėkmingai įgyvendina režisieriaus jam iškeltus tikslus.
Tiesą sakant, Vaitkus ir Anužis, sprendžiant pagal galutinį rezultatą, vertintini kaip puikūs matematikai, mitriai įrodantys teoremą, kuri jau buvo įrodyta prieš jiems to imantis. Todėl nėra nei sceninių atradimų, nei meninių apreiškimų, nei tų galimų „laimingų riktų“, nei tų „jaunystės nuodėmių“, tokių būtinų žiūrovui ir šiuolaikiniam teatro menui.
Galbūt Vaitkui, kad ir koks jaunuoliškai drąsus jis būtų, trukdo kai kurios... baimės. Pavyzdžiui, baimė įkristi į psichologinio teatro tarpeklį, nes šiam teatrui privalomas Venecijos nėrinių iš „pustonių“ ir „slankiųjų būsenų“ pynimas.
Arba baimė, kad bus palaikytas senamadišku. Ji lemia štampų, privalomų šiuolaikinei scenai, pasirodymą jo spektaklyje. Tai ir vaizdo projekcijos, ir choreografiniai divertismentai, ir įkyri metafora – nepertraukiamai klaidžiojanti scenoje „kruvina mergaitė“, tiksliau, visomis spalvomis išmarginta dailininko paletė.
Arba baimė, sukelta milžiniško buities masto. Bet juk buitis reiškia būti. Ji yra žmogaus, taip pat ir pagrindinio Zellerio pjesės veikėjo, būties pagrindas. Buitis – tai vienas ant kito sugulusių kultūrinių sluoksnių visuma, tai pertekliškumas, tai šlamštas, kuris trukdo gyventi, tačiau be kurio gyventi neįmanoma. Sidabriniai stalo įrankiai ir stalo užtiesalai, šviestuvų stalaktitai, beverčių suvenyrų ir atsitiktinių dovanų kolekcija, drabužiai, kurių jau nebevilkėsime, bet vis tiek gaila išmesti, šeimos brangenybės ir pigi, tačiau su tam tikrais prisiminimais susijusi bižuterija, nuotraukos žmonių, kurių nepažinojome, bet pažinojo mūsų promočiutės ir proseneliai... Visa tai – derlinga dirva, iš kurios išauga ir kuria yra gyvas žmogus.
Kitaip vertintina erdvė, įprastai vadinama medicinos įstaiga. Joje su žmogumi lieka „asmeninės higienos“ priemonės ir „pirmojo būtinumo“ daiktai. Todėl tokio tipo įstaigos ir atrodo esančios ta Charono prieplauka, iš kurios galima leistis į kelionę tik viena upe...
Šį buities ir nebūties konfliktą, egzistencinio pobūdžio konfliktą, rasime ir Zellerio pjesėje. Bet nei režisieriui, nei scenografui, kuriantiems pastatymo konceptą, jis netampa atskaitos tašku. Personažai uždaromi į beorę biuro erdvę, kurią sudaro viena stacionari konstrukcija. Iš jos nėra išėjimo į niekur, todėl, kad žvelgiant iš išeities taško tai ir yra niekas. Tokiu atveju pagrindinio veikėjo perėjimas iš buities į nebūtį nėra artikuliuojamas kaip tragiškas. Net tampa kažkaip linksma: atėmė stalą ir kėdes, tačiau parūpino lovą. Finalo tragizmas pasiekiamas tiesmuku sprendimu – juodojo kabineto, kuriame „užmūrytas“ pagrindinis pjesės herojus, sukūrimu.
Bet koks meno kūrinys – tai darinys, sukomponuotas iš daugybės vektorių. Spektaklis „Tėtis“ gali aktualizuoti reikšmingas socialines problemas, ir teatras tuo pasinaudojo, premjeros išvakarėse surengęs įvairiausiai tematikai skirtus „apskrituosius stalus“. Belieka tikėtis, kad naujasis spektaklis sudomins skirtingų amžiaus grupių žiūrovus ir padarys sulaukusiųjų senatvės gyvenimą linksmesnį. Ar bent jau sukurs iliuziją...
Tekstą vertė Irena Miškinienė
