Ko šiandien laukia teatre susirinkusi minia?

Man tikrai bus nedrąsu po ką tik įvykusios režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklio „Barbarai“ premjeros vėl lyg niekur nieko eiti į Jaunimo teatrą. Vasario 26-ąją iš čia išsinešiau dvasios nusiaubtumo, mentalinės dykumos, ištuštėjimo ir net savotiško apleistumo pojūtį. Nežinau, kiek dar truks iliuzija, kad pasibaigus „Barbarams“ už išeinančių iš salės žiūrovų pečių lieka žiojėti rūgšties nugraužta, išdeginta dykra. Gal tetrūko kažkokio draugiško pokalbio ar švelnaus peties paplekšnojimo, kuris būtų padėjęs nurimti, susitvarkyti su mintimis ir žengti į kasdien siaubiamą ir niokojamą „tikrovę“ už teatro sienų? Iš trūkumo ir šis tekstas, naiviai įsivaizduojant menamus skaitytojų veidus balzganoje ekranų šviesoje.

1894 m. viename iš eilėraščių Konstantinas Kavafis išaudžia pirmąją eilutę: „Sako, šiandien čionai įsiverš barbarai.“ 1980 m. būsimas Nobelio premijos laureatas Johnas Maxwellas Coetzee savo romanui duoda pavadinimą „Barbarų belaukiant“. Režisierius Schillingas savo ketvirtą lietuvišką spektaklį, statomą 2023 m., pakrikštija „Barbarais“. O tada ateiname mes, šiandien teatre susirinkusieji, ir pradedame reflektuoti tai, ką pamatėme. „Barbarai yra ne tik tie, kurie žaloja individo, bendruomenės egzistenciją, naikina valstybes, bet ir tie, kurie atgraso žiūrovą nuo teatro“, – viešai iš karto po premjeros mintimis dalijasi mano labai gerbiama profesorė ir feisbuko draugė. Kitas mano socialinio burbulo kontaktas įdeda labai simpatišką asmenukę su didžiuoju „Barbarų“ protagonistu aktoriumi Valentinu Masalskiu ir kartu konstatuoja: spektaklyje „įžvelgiau labai daug panašumo į „rusų pasaulio“ Imperijos susidūrimą su Ukrainos žmonėmis šiandien. Putino Rusija paniekinamai juos vadina „naciais“, „ukropais“, ne žmonėmis, ragina juos žudyti, elgtis kaip su baisiais barbarais. Vien už tai, kad šie nori laisvai gyventi savo krašte, kur visada gyveno, ir atsiimti savo žemes, užimtas Imperijos.“

Ką čia dar galėčiau pridurti? Nebent tai, kad „Barbaruose“ pamačiau labai sėkmingą dviejų kūrėjų – rašytojo Coetzee ir režisieriaus Schillingo – susidūrimą ir iš to scenoje sugeneruotą sprogstamą unikalių meninių ir filosofinių įžvalgų mišinį. Susitiko du aršūs skeptikai, negailestingai ir drąsiai kritikuojantys grubų Vakarų civilizacijos racionalumą ir dirbtinę moralę. Ir štai tą iliustruojanti geniali spektaklio mizanscena: aktorės Ievos Kaniušaitės vaidinama Imperijos pasienio restoranėlio padavėja grakščiau už antilopę prisliūkina prie avanscenos kampe riogsančioje vonioje su drabužiais besimurkdančio Masalskio Teisėjo ir liuokteli ant masyvios maudyklės krašto. Basakojė teškena vandenį, stebi vandenyje brinkstantį vyrą, pradeda jį liesti šlapia pėda, aptaško, paglosto, apžergia. Efektinga poza – nugara į partnerį, veidu į žiūrovus – ji suvaidina trumputį aistros priepuolį, sulaukusi vyro kulminacijos žaismingai kojytėmis plaką vandenį, kartu mikliai susirasdama Teisėjo piniginę ir atsiskaičiuodama jai priklausantį užmokestį už lytinį aktą. Užtikrinta profesionalės povyza mergina išlipa iš vonios ir eina pasidalinti uždarbiu su vyresne kolege. Tuo metu visagalė režisieriaus ranka išlupa Teisėją iš vonios ir patiekia mums jo pamažu išrengtą, nusausintą nuogą kūną apžiūrai ir kontempliacijai, prikišamai rodantį – Tiesa turi bjaurų, senatvės sudarkytą, atstumiantį pavidalą.

Masalskio herojus, nuo spektaklio pradžios nepailstantis demaskuoti Imperijos veidmainiškumo, teigti žmogiškumo, humanizmo tezių, kantriai visus raginantis priimti, suprasti tai, kas vadinama „kitais“ arba barbarais, kartu niekada neįtraukia geismo geluonies. Šis vyras, bet kokia kaina trokštantis sueities, pasiruošęs dėl moters kūno alkio peržengti visas etines ribas, išlieka moralizuojančiu teisuoliu, finale net pasipuošia savotiška nušvitusiojo, apsivaliusiojo per kančią ir pažeminimą aureole. Masalskis meistriškai atskleidžia savo kuriamo personažo veiksmų logiką ir dvasinį plastiškumą, galima sakyti, aktorius ne persikūnija, o įsikūnija į savo personažą, jam nereikia slėptis už grimo, keisti savo unikalios eisenos, judesių ir kalbėjimo manieros. Begalinis malonumas stebėti, kaip už didžio aktoriaus Valentino Masalskio asmenybės, personalijos pradeda ryškėti prieštaringa, mūsų akyse kuriama Kito – išmintingo, atsargaus mąstytojo ir aistrų kamuojamo senstančio vyro, Teisėjo – esatis.

Teisėjo personažo genezė neįmanoma be didžiojo antagonisto ir juo spektaklyje tampa aktoriaus Gedimino Storpirščio vaidinamas Pulkininkas. Neįtikėtina, kaip režisierius Schillingas meistriškai atskleidė šio puikaus aktoriaus anksčiau teatre visiškai neišnaudotą griežtąją, struktūrišką, aštrią ir kartu labai racionalią, valdžios galios ir energijos kupiną kūrybinės asmenybės pusę. Iki tol labiau su geraširdžiais, minkšto būdo ir aptakaus pavidalo personažais asocijuoto aktoriaus pasikeitimas stulbina. Storpirščio Pulkininkas energingu kario žingsniu į sceną įžengia tam, kad iki galo pasimėgautų beribe valdžia. Kad ir ką darytų – ar su laukinio žvėries apetitu elegantiškai dorotų kepsnį, ar nužiūrinėtų po sceną besišlaistančias Imperijos damutes, ar komanduotų eilinei baudžiamajai egzekucijai prieš „barbarus“, jis nė akimirką neatsikrato visiškai savo teisumu ir galia įtikėjusio žmogaus povyzos. Jis nepalaužiamas ir atsparus žmogiškai kančiai – tuo įdomesnis šio personažo žlugimas spektaklio pabaigoje.

Spektaklio dailininkė Renata Valčik persekiojamuosius ir veik bežadžius barbarus, arba Imperijos pakraščių atmatas, „supakavo“ į daugiasluoksnius džinsinio audeklo kostiumus. Jie – šios imperijos kraujas ir druska, savo nebylia darbinio gyvulio kančia nusiaubiantys žemę ir užsūdantys vandenį, o melodingu niūniavimu, bežodėmis giesmėmis apnuodijantys Imperijos orą. Žvelgiant į saujelę murzinų, bežadžių driskių, Imperijos propagandos smagračių paverstų didžiąja grėsme, nejučiomis prašėsi kelios nuodėmingos asociacijos su mūsų gimtosios šalies „žemknisiais“, kažkur ten, Lietuvos pakraščiuose, tyliai laistančiais nuvertėjusiu pienu tėviškės laukus ir bejėgiškai nuleidusiais rankas prieš kiekvieną, pasiruošusį juos pažymėti „aukos“, „baudžiauninko“, „kareivio“, „kolūkiečio“, „runkelio“, „patrankų mėsos“, „vatniko“ ar dar kokiu nors įdagu, dažniausiai tampančiu impulsu komandai „Fas!“. Tik kažin ar verta gilintis į šią nepatogią ir kažkodėl šiuo metu lietuviškame teatre apeinamą, nutylimą potemę, todėl belieka pasidžiaugti kaip reta tiksliai ir preciziškai dirbančiais spektaklio masinių scenų aktoriais.

Prieš mūsų akis būrelis „civilizuotų“ žmogystų, įkalintų savotiškoje Imperijos didybės nuolaužoje, scenografijoje, vizualiai gal net kiek per didelėje Jaunimo teatro scenai. Žmogystos, gana elegantiškai apsirengusios, dienas leidžia prie restorano staliukų, šalia nedidukės scenos muzikantams, jos fone kabančių baltų kolonų išklotinių ir masyvaus baro, atribojančio pramogų ir darbinę – kalėjimo, kankinimų – erdves. Žmogystos preciziškai juda savo niekinio gyvenimėlio schematiška trajektorija, kupina mechaniškumo, rutinos ir kartais prasimušančių gyvų emocijų, reakcijų mirksnių. Spektakliui įpusėjus jie persigrupuoja į padarus, tuojau pat apsisprendžiančius pereiti į griaunančios, smurtu valdžią įtvirtinančios jėgos pusę, ir padarėlius, liekančius pasyviąja, nuolankiai valdoma minios dalimi. Būtent jie, kai liepiama, vienoje iš scenų klusniai veidus prisidengia medicininėmis kaukėmis ir galiausiai visas egzistencines problemas sprendžia paprasčiausiu bėgimu, egziliu. Tokias žmogystas įdomu, saugu stebėti iš žiūrovų salės ir išsinešti juos prilipusius prie išeiginių drabužių, užantyje klastingai krebždant klausimui: „Tai kaip pavyks išgyventi be barbarų, jie buvo vienintelė mūsų išeitis“ (Kavafis).