Scenos vaizdinių paieška prilygsta kelionei

Teatro dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė sukūrė scenografiją ir kostiumus tokiems dramos, operos ir baleto teatro spektakliams kaip „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2022), „Titas“ (rež. Gildas Aleksa, „Teatronas“, 2022), „Šv. Speigas“ (rež. Špilevojus, JMDT, 2022), „Koriolanas“ (rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB), 2021), „Miražas“ (rež. Markevičius, MMLAB, 2020), „Tarnaitė ponia“ (rež. Gediminas Šeduikis, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT), 2020), „Piaf“ (choreografas Mauro Bigonzetti, LNOBT, 2017) ir kt.

Jūsų kūryba apima kelias sritis ir scenos meno formas. Kas jums yra sceninis kostiumas – ar personažo sielos dalis, ar jo atskiras pasaulis?

Scenografija – labai plati dailės sritis, o tai mane labiausiai ir žavi. Kartais tenka gilintis į itin daug skirtingų disciplinų, išmanyti istorinius laikotarpius, asmenybes, architektūrą, skulptūrą, tapybą, literatūrą... Jei kalbame apie kostiumą, man jis yra bendro scenovaizdžio, kuriamo paveikslo dalis, ne tik papildanti vizualiai, bet ir atskleidžianti vidinį personažo pasaulį. Kurdama stengiuosi atrasti ryšį tarp aktoriaus ir kostiumo, man svarbu, kad šis padėtų atskleisti personažą ir kad vis dėlto tai nebūtų atskiras jo pasaulis, bet veikiau jo dalis.

Ar jau pastebite savo vizualinį braižą, atsikartojančius elementus? O gal kaip tik priešinatės panašumams tarp skirtingų darbų?

Į kiekvieną spektaklį žiūriu kaip į naują iššūkį ir galimybę kurti naujo pasaulio erdvę bei jame veikiančius personažus. Visada stengiuosi sugalvoti ką nors naujo ir išmokti naujų dalykų, pavyzdžiui, kaip dirbti su šviesa, skirtingomis medžiagų tekstūromis. Tada tuos sėkmingus atradimus / elementus norisi panaudoti tolesniuose spektakliuose. Esu sukūrusi ganėtinai skirtingų darbų. Manau, skirtumą dažnai lemia režisieriaus statomo spektaklio žanras. Esu dirbusi keliuose biografiniuose spektakliuose, tarkim, balete apie Édith Piaf, dramos spektaklyje apie Juozą Miltinį. Juose daug istorinio laikmečio elementų. O spektaklyje „Titas“ pagal Williamo Shakespeare’o tragediją, atvirkščiai, aktoriai vilki šiuolaikiniais kostiumais ir scenoje vyksta vakarienė – tai jau visai kitokia koncepcija. Kiekvieno spektaklio kūrimas – kaip žaidimas pagal skirtingas taisykles ir aplinkybes.

Ar jums svarbu, kad žiūrėdamas spektaklį žiūrovas iš karto galėtų atskirti, jog kostiumai ar scenografija atitinka jūsų kūrybos stilių, išsiskiriantį specifiniais elementais?

Tai nėra mano tikslas – vis dėlto kostiumai ir scenografija yra sudedamoji spektaklio dalis, ir labai svarbu, kad viskas būtų organiška, paveiku. Kuriant kostiumus man svarbu padėti atrasti personažą tiek aktoriui, tiek režisieriui, tiek žiūrovui. Man, kaip kostiumų dailininkei, svarbi išliekamoji kūrinio vertė, ypač jei spektaklis repertuarinis. Stengiuosi rinktis kokybiškus audinius ir medžiagas. Tad kokybė ir būtų mano specifinis elementas. Taip pat nemėgstu detalėmis perkrauti erdvės. Kartais per kūrybinį procesą prikuriu labai daug, o vėliau atsirenku tik tai, kas iš tiesų reikalinga.

Nuo ko dažniausiai prasideda kostiumo kūrimas? Galbūt nuo personažo asmenybės analizės, kai spektaklis pasakoja apie tikrą žmogų, tarkim, Juozą Miltinį?

Taip, iš tiesų labai mėgstu šį proceso etapą, kai pamažu bandoma prisiliesti prie spektaklio medžiagos, su ja susipažinti, tada tenka daug skaityti, analizuoti, stengtis atsirinkti tik tai, kas reikalinga, ir plėtoti. Kurdami spektaklį apie Miltinį kartu su režisieriumi Aleksandru Špilevojumi nemažai laiko tyrinėjome archyvinę medžiagą, taip pat klajojome ir po tikras vienuolyno, senojo teatro erdves, be to, turėjau progą užsukti į Paryžiuje esantį Théâtre de l'Atelier, kur Miltinis mokėsi teatro meno. Taigi ėjimas prie tam tikrų vizualinių sprendimų kartais išties prilygsta kelionei.

Kaip kuriant kostiumus ar scenografiją kinta atmosferos, nuotaikos sąvoka?

Man asmeniškai atmosfera nebūtinai būna apibrėžta kaip sąvoka, tai veikiau pajautimas, kurį visi suvokia skirtingai. Tai tarsi nuojauta, kuria vadovaujuosi ir kuri veda per procesą. Kuriant ir mano pačios, ir komandos – režisieriaus, kompozitoriaus, šviesų dailininko – vizija kinta. Išties smagu, kai kūrėjų komanda panašiai jaučia atmosferą.

Ar kuriama spektaklio atmosfera siekiate provokuoti žiūrovą, stimuliuoti jo vaizduotės ribas?

Žinoma, nes tokia ir yra teatro paskirtis – apgaulės būdu kurti kitą pasaulį.
Sakyčiau, scenografija yra atmosferos menas. Tai ne kontekstas, ne iliustravimas, ne forma, o veikiau nuotaikos kūrimas. Per kuriamą atmosferą siekiu bendrauti su žiūrovu, kad jis ją pajaustų, skaitytų scenoje vaizduojamus simbolius ar ženklus kaip visumą ir atrastų, kas jam artima ar tuo metu atrodo jautru.

Kiek įtakos jūsų kūrybai daro skirtingų šalių ir miestų erdvės, kuriose dirbate?

Dirbant su skirtingais kūriniais, manau, svarbu mokėti įžvelgti ir atrasti naujų perspektyvų. O kelionės visada padeda pažvelgti iš šalies, atsitraukti, taip pat suprasti skirtingus kultūrinius, istorinius kontekstus ir galimus personažų motyvus. Mane labai veikia ir įkvepia skirtingos vietos. Šiuo metu esu Portugalijoje ir matau ypatingą šio krašto koloritą, neabejotinai tai atsispindės ir kuriamame spektaklyje. Juk scenografas yra žmogus, nuolat transformuojantis erdvę, bet išties ir erdvės pačios savaime transformuoja, keičia ir daro didžiulę įtaką. Labai įdomus šis žmogaus ir erdvės santykis.

Kokie miestai šiandien susiję su jūsų kūryba? Kur jie jus veda?

Pernai rudenį buvau pakviesta dalyvauti tarptautinėje teatro kūrėjams skirtoje rezidencijoje Paryžiuje. Šis miestas labai artimas mano širdžiai, jame atradau įdomių erdvių, aplankiau daugybę spektaklių. Būdama ten gavau galimybę kurti spektaklį Lisabonoje. Tad dabar esu čia – kuriame spektaklį su režisiere Isabel Rodrigues Costa. Jaučiu, kad šiame mieste ypač šilti žmonės, todėl ir kūrybinio proceso atmosfera maloni.

Taip pat netrukus skrisiu į Zalcburgą, jame vyks operos „Figaro vedybos“, kurioje dirbu, pristatymas. Į Salzburg Festspiele esu kviečiama jau antrą kartą. Man tai ypatingas miestas ir įspūdingas teatro festivalis, esu laiminga, kad tenka dirbti su tokio aukšto lygio profesionalais ir dalyvauti kūrybiniame procese.

Be to, šiuo metu vėl kuriu spektaklį Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre kartu su nuostabia kūrybine komanda. Į Panevėžį sugrįžti irgi smagu, nors, tiesą sakant, kai ten nuvažiuoju, mažai tenka išeiti iš teatro pastato. Smagu, kad šis teatras turi galimybę apgyvendinti kūrėjus po savo stogu. Tai labai įdomu, nes čia atvykusi gyvenu teatre, tad galima kurti per naktis.

Na, o Vilniuje turiu studiją, kuri yra tarsi tarpinė stotelė ir kartu mano asmeninė kūrybinė erdvė.

Dėkoju už pokalbį.