Niekada tiek daug negalvojau apie žmogų

Aktorius Karolis Kasperavičius sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Erinijos“ (rež. Sergejus Loznica, Jaunimo teatras (JT), 2022), „Titas“ (rež. Gildas Aleksa, „Teatronas“, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, JT, 2021), „Sprendžiant Hedą“ (rež. Uršulė Bartoševičiūtė, Vilniaus mažasis teatras (VMT), 2020), „Karantino dienoraščiai“ (rež. Aidas Giniotis, „Atviras ratas“, 2020), „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2019), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, JT, 2019), „Hotel universalis“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2019), „Dėdės ir dėdienės“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, VMT, 2019), „Otelas“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2018), „Identify“ (rež. Ieva Stundžytė, „Atviras ratas“, 2015), „YOLO“ (rež. Povilas Makauskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2014) ir kt. Taip pat filmuojasi kine ir serialuose.

Vertinant pastarųjų metų kontekstą, kas jums yra aktorystė šiandien? Kiek keitėsi jūsų asmeninis šio meno suvokimas ir tikslai?

Pradėsiu nuo to, kad aktorystė yra mano profesija. Tai supratau tik einant laikui. Iš pradžių atrodo, kad tai kažkokia pramoga, kuri neįpareigoja ir sutelkia tik džiaugsmui. Pradėjęs mokytis akademijoje suvokiau, kad reikės daug dirbti norint pasiekti rezultatą. Bet ten visada galėjau tikėtis pagalbos iš dėstytojų, su jais pasikalbėti ir klausti. Baigęs akademiją supratau, kad tai dar kitokia profesija, kad turiu daug investuoti į save. Tai buvo pats svarbiausias suvokimas: kiekvienas sutiktas žmogus, perskaityta knyga, pažiūrėtas filmas ar klausoma muzika formuoja mane kaip asmenybę ir taip pat kaip aktorių.

Šiuo metu aktorystė yra nuolatinis mano gyvenimo palydovas, parodantis, kokie yra žmonės ir kokie jie galėtų būti. Taip pat tai ir dovana – neįgijęs šios profesijos niekada tiek daug negalvojau apie žmogų.

O jei kalbėčiau apie tikslus, vienintelis tikslas – nemeluoti, stengtis būti atviram prieš save ir žiūrovą.

Vienas naujausių jūsų vaidmenų – spektaklyje „Erinijos“. Ar kurdamas jį mąstėte apie aktoriaus vaidmenį karo ir kitų negandų laikotarpiu? Šiųmečio sezono pradžioje apie šį spektaklį buvo girdėti prieštaringų nuomonių. Kiek tai palietė jus ir vaidmens kūrimą?

„Erinijos“ buvo pirmas kūrybinis procesas, kai iš tikrųjų suvokiau, kad aktorius yra atsakingas už spektaklio transliuojamą žinią. Viešojoje erdvėje prasidėjus diskusijoms ir daliai aktorių paliekant spektaklį, išsigandau, kad gal aš kažko nesuprantu apie temą, kuria kalbėsime. Pradėjau domėtis, kelti klausimus, bet nenorėjau daryti sprendimų neišgirdęs režisieriaus požiūrio. Tada ir nurimau. Sergejus Loznica labai aiškiai išdėstė, apie ką nori šnekėti, kokiomis temomis. Turėjome galimybę jo klausti ir gauti tikslius atsakymus. Sergejus labai išsilavinęs ir apsiskaitęs žmogus, kartais jausdavausi daug nežinantis, tai ir paskatino kuo daugiau domėtis bei išlikti lygiavertėje diskusijoje. Šis procesas leido man suprasti, kad kalbėti apie karą vykstant karui sveika ir reikalinga.

Šiuo metu labiausiai kamuoja klausimas – kam viso to reikia? Visos temos nublanksta prieš tikrovę. Ji tokia žiauri, nenuspėjama: jei rytoj Vilniuje sutikčiau ateivių – nenustebčiau, turbūt tiesiog pakviesčiau į artėjantį spektaklį.

Tai nėra vienintelis spektaklis, kuriame vaidinate, paliečiantis nužmogėjimo, jo transformacijos temą. Taip pat norisi klausti ir apie ,,Puikų naują pasaulį“. Kiek jums įdomi žmogiškumo ir atitolimo nuo jo tema?

Kalbėti apie nužmogėjimą šiandien būtina. Juk mes privalome suvokti, kas yra nežmogiška, neleistina. Spektaklis „Puikus naujas pasaulis“ kalba apie kitą nužmogėjimo pusę, kai savo noru bandome tapti „idealiais“ savo variantais, nejausti liūdesio, nemylėti, nesikankinti, o tai yra pagrindiniai veiksniai, keliaujant žmogiškumo link. Labiausiai apie tai turi žinoti žmonės, kurie negimė laisvi, kurie tapo dezinformacijos aukomis ir net neturi pasirinkimo mąstyti kitaip. Konfucijus sakė: „Būti ar nebūti žmogiškam – priklauso tik nuo mūsų pačių.“ Vis dėlto tai ne visada priklauso nuo mūsų pačių. Ši tema mane jaudina. Kiekvieną dieną galvoju apie tai, kaip nenutolti nuo žmogiškumo, žmogaus, paprasto pokalbio ar bent jau šypsenos praeiviui, – man tai labai svarbu, žinant, su kokiu minčių srautu savo galvose vaikštome.

Ar pastebite žmogiškumo temos suvokimo pokytį tiek iš asmeninės, tiek iš kūrybinių komandų, su kuriomis vaidinate šiuose spektakliuose, perspektyvos?

Didelio pokyčio kalbant šia tema nematau – mane visą laiką supa žmonės, kuriems svarbios panašios vertybės.

Esate sukūręs vaidmenų lietuviškuose ir užsienio televizijos serialuose. Kuo jus, kaip aktorių, domina vaidyba šiuose projektuose?

Į lietuvišką televiziją atėjau dėl dviejų priežasčių: pirma, tai darbo su kamera galimybė ir patirties kaupimas, antra – pinigai. Tik pradėjęs dirbti pamačiau, kiek čia puikių žmonių. Filmavimo greitis didelis, todėl visą laiką turi išlaikyti formą ir būti pasirengęs. Tai mane ir žavi – gera komanda ir didelis greitis.

Užsienio projektai – tai didžiulė patirtis, leidžianti suvokti, kaip veikia didelė gamyba, kaip žmonės ten dirba ir į ką turėtume lygiuotis. Be abejo, IMDB kreditai ir pažintys taip pat džiugina. Apskritai šioje profesijoje man svarbiausia yra žmonės, kurie pakeliui tampa draugais, mokytojais, patarėjais.

Ar skiriasi vaidmens kūrimo procesas teatro scenoje ir filmavimo aikštelėje?

Skiriasi, sakyčiau, net labai. Teatre turime daugiau laiko. Dažniausiai spektaklį kuriame porą mėnesių, kartais net ilgiau, per tą laiką pildosi personažai, juos analizuojame, apie juos kalbamės, jie keičiasi. Kine yra kitaip – per mažą laiko atkarpą turi parodyti visą personažo odą. Kine daug fantazuoji pats, bandai sukurti vaidmenį, gal net „pavogti“ jį iš teatro. Asmeniškai man kinas ir teatras neatsiejami, jie vienas kitą papildo ir leidžia vaidmenims tapti pilnesniems.

Kokios temos ir veiklos jus lydi šiandien? Ar jos dažniau krypsta teatro, ar naujų kino ir televizijos projektų link?

Jaunimo teatre su režisieriumi Árpádu Schillingu ką tik baigėme repetuoti spektaklį „Barbarai“. Taip pat ruošiuosi naujam filmui, kurį netrukus pradėsime filmuoti. Neseniai garsinau radijo pjesę. Ši profesija apima daug meno šakų, kuriose bandau kurti ir pasakyti, ką noriu, pasauliui.

Dėkoju už pokalbį.