Kaip neprasilenkti?

Liepą tarptautiniame muzikos, menų ir alternatyvaus gyvenimo būdo festivalyje „Yaga Gathering“ pristatyto projekto „Vilkta svetainė“, veikiančio kaip trumpų kūrybinių idėjų eskizų platforma, veikla tęsiasi. Vidutiniškai kartą per mėnesį atviri pristatymai vyksta kultūros erdve vakarais virstančiame bare „Opera Social House“. Iš nuolat juose dalyvaujančių atlikėjų susibūrė tarpdisciplininė komanda: šiuolaikinio cirko kūrėjai Elena ir Konstantinas Kosovecai, elektroninės muzikos kompozitoriai Karolina ir Paulius Ramonai, drag karalienė Miss Plastica (Povilas Bastys), performansų menininkė Umiko, burleskos kūrėja Bona Dawn, aktorė Aistė Lasytė ir balso menininkai Vaidas Bartušas bei Eglė Radavičiūtė. Ši grupė audiovizualiniu performansu „Socialinės jungtys“ paminėjo Vilniaus elektrinės 120-ąjį bei Energetikos ir technikos muziejaus 20-ąjį gimtadienį.

Pasirodyme „Socialinės jungtys“ didžiulis vaidmuo tenka muzikai ir erdvei. Netradicinėje vietoje, ant industrinio garo katilo – žmonijos dinamišką prigimtį ir progresą įkūnijančio simbolio, – pritaisyti „tilteliai“ primena skardžius, ant kurių paslydus lengva nukristi į bedugnę. Prarajos ir beribės vertikalės įspūdį papildo per tris skirtingo aukščio lygmenis tarsi Dantės pragaro ratai išmėtytos žiūrovų aikštelės. Tirštą, mistikos pritvinkusią nuotaiką kuria melsvos ir raudonos šviesos dūmai bei distopinė Pauliaus ir Karolinos Ramonų atliekama elektroninė muzika.

Reginys prasideda Elenos Kosovec kopimu virve: masyviais aukštakulniais ji atsispiria į metalinę pastato karkaso konstrukciją. Kovingu grimu pasipuošusi atlikėja primena amazonę, tačiau kartu jos ryžtingame veiksme apčiuopiamas vienišumas. Trumputę įžangą palydi plastiškas Umiko šokio etiudas, srauniais rankų judesiais, primenančiais elektroninės muzikos bangų tęstinumą, įtraukiantis į klajokliškos, iš pažiūros improvizuotos choreografijos verpetą.

Tarp pavienių etiudų įsirangė dėl vakarėlio tematikos neįspėtos, pernelyg lakoniškai apsirengusios „nekviestos viešnios“ choreografija – visi atlikėjai juda iš kampo į kampą su telefonais rankose, kai Povilas Bastys iš telefono neužtikrintai skaito tekstą apie socialinių normų neatitinkančio žmogaus įžeidinėjimus. Ši per jėgą įbrukta dalis, matyt, turėjo pateisinti pavadinimą „Socialinės jungtys“. Tačiau daugelis jos elementų buvo atpažįstami iš jau matyto turinio „Yaga Gathering“ festivalyje. Tarkim, etiudas, kuriame Kosovecas ir Bastys kovoja su bokso pirštinėmis, net nebandytas pritaikyti prie pasikeitusių aplinkybių – kitos erdvės ir įpareigojančio pavadinimo, tad antrą sykį stebint tą pačią idėją buvo sunku išlaikyti dėmesį. Be to, visam renginiui trūko tolygaus ritmo, tarp paskirų etiudų atsivėrė „skylės“, kurias bandyta užtaisyti muzika, tačiau to nepakako.

Atmetant atsikartojimo ir režisūrinės tvarkos stygiaus argumentus, pasirodymas išpildė pavadinime užkoduotos bendravimo formų gausybės pažadą. Neabejotino meistriškumo ir dermės natos skambėjo Radavičiūtės ir Bartušo sinergijoje, toleranciją kaip aukščiausią žmogiškojo bendravimo vertybę pabrėžė ekstravagantiški veikėjų kostiumai, ypač Bartušo aštuonkojo čiuptuvų puokštę primenanti karūna ir seksualus Lasytės apdaras iš odinių diržų bei tamsoje šviečiantys ryškiai raudoni auskarai.

Pasirodymą apibendrino sentimentalus, artumo poreikiu ir giminingos sielos troškimu alsuojantis buvusios amazonės Elenos Kosovec ir Kostantino Kosoveco duetas. Atsargiais žingsniais, tarsi nepasitikėdami savo jėgomis, jie prisikabino prie virvės. Atlikėjai mėgino išlikti viename lygmenyje, neprasilenkti, pasiekti pusiausvyrą. Ši finalinė scena tapo socialinių ryšių metafora, keliančia klausimą, kaip surasti vienam kitą, kai vienintelė judėjimo trajektorija driekiasi skirtingomis kryptimis. Cirko menininkų stabilios padėties paieškos – nuoroda į pasiaukojimą, be kurio negyvuotų jokie ilgalaikiai žmogiškieji santykiai.

Performansas „Socialinės jungtys“ kokybiškai silpnesnis už „Vilktos svetainės“ projekto pristatymą vasarą, tačiau akivaizdu, kad menininkai ieško naujų pasakojimo būdų ir eksperimentuoja su forma. Šis projektas išskirtinis ir aktualus tuo, kad neapibūdinamas rezultatyvumu išlieka kaip procesas. Menininkai tampa pažeidžiami, leisdami žiūrovams matyti savo kūrybinių minčių raidą. Tačiau dėl to šio sumanymo vaisiai yra grynas, nenugludintas tarpdiscipliniškumas – avangardiškai chaotiškas ir jaunatviškai maištingas.