Kūrybingumas gimsta draugiškoje aplinkoje

Aktorė Giedrė Giedraitytė sukūrė vaidmenis tokiuose Jaunimo teatro spektakliuose kaip „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, 2023), „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, 2022), „Mama“ (rež. Ieva Kaniušaitė, 2021), „Don Kichotas“ (rež. Adomas Juška, 2021), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, 2019), „Perplex“ (rež. Monika Klimaitė, 2016), „Geras žmogus iš Sezuano“ (rež. Vidas Bareikis, 2015), „Slaptoji dviratininkų draugija“ (rež. Algirdas Latėnas, 2012), „Ledi Makbet“ (rež. Latėnas, 2011), „Skrydis virš gegutės lizdo“ (rež. Valerijus Griško, 2011) ir kt. Taip pat filmuojasi kine.

Įstojote į lėlininkų kursą, tad kaip atsidūrėte Jaunimo teatro scenoje?

Mano dėstytojas buvo Algirdas Latėnas ir tuo metu jis vadovavo Jaunimo teatrui. Mes su Simonu Storpirščiu ir Jone Dambrauskaite buvome pakviesti į kelis teatrus ir rinkomės, kur norėtume eiti – į Vilniaus teatrą „Lėlė“ ar į Jaunimo teatrą. Mudvi su Jone buvome pakviestos ir į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, bet kadangi esu vilnietė, norėjau likti Vilniuje.

Kaip prisimenate pradžios teatre laikotarpį?

Man buvo labai baisu, atrodė, kad teatras toks didelis ir visi itin rimti. Regis, aš visą laiką tylėjau... Nors ne, iš tikrųjų netylėjau. Buvo sunku įsivažiuoti į teatro ritmą, labai trūko pastabų, darbo. Bet supratau, kad tai tik nuo manęs priklausantis dalykas. Pavyzdžiui, naujoji karta, dabar atėjusi į Jaunimo teatrą, atrodo tokia protinga, o aš tokia tuomet nesijaučiau. Buvau dar vaikas ir viskas atrodė taip juokinga, linksma. Man labai gaila, kad tų metų neišnaudojau. Nors iš pradžių sekėsi, jau buvau nusifilmavusi keliuose filmuose ir man atrodė, kad taip bus visą laiką. Dabar aktoriai jau supranta, kur ateina, arba suvokia rinką – aš nesupratau jos dydžio.

Kada supratote, kad tikrovė kitokia, nei tikėjotės?

Kai grįžau po motinystės atostogų, supratau, kad jau esu praradusi įgūdžių ir reikėtų ką nors daryti. Nebeturėjau vaidmenų, su kuriais galėčiau augti, nes dauguma jų buvo antraplaniai. Tokiu atveju negali praktikuotis būti pirmame plane, suprasti, kaip pasiimti tą akimirką ir kaip mėgautis pasakojimo galia, kai stovi priekyje. Ir tai – kažkoks uždaras ratas. Ypač kai nėra naujų repeticijų, tampa labai sunku, nes gali mokytis tik iš kolegų, naujų režisierių ir pastatymų. Tada pradėjau nuo kūno – ėmiau bėgioti po dvylika–penkiolika kilometrų ir lavinti protą. Po truputį grįžtu į parengtį, bent jau tikiuosi. Norėčiau, kaip sakau, atlikti ne pušies trečioje eilėje vaidmenį.

Ką tik baigėsi Árpádo Schillingo spektaklio „Barbarai“ repeticijos, įvyko premjera. Kaip pasiruošimas atrodė iš vidaus?

Árpádas nuostabus režisierius – itin smulkmeniškas, pastabus, greitai reaguojantis, labai pagaulus žmogaus prigimtinių savybių atžvilgiu. Jis dėlioja spektaklį kaip mozaiką – iš mažų detalių. Supranti, kad tavo vaidmuo yra net ne pušis, o spyglys, bet jis svarbus spektakliui, nes atspindi tam tikrus pagrindinius veiksmus. Vienas nuostabiausių dalykų buvo išmokti dirbti su kolegomis tylint, būti scenoje matomai, bet iš tiesų nematomai, pasakoti kažkieno kito, o ne savo istoriją, nes būtent ji yra svarbiausia. Smagu, kad režisierius itin žmogiškas, supratingas – klausosi ir nori tave išgirsti. Tuomet jautiesi labai gerai ir gali bendradarbiauti. Repeticijoms jis pasiruošia labai daug, bet į tai įtraukia ir mus, todėl sergame už tai, ką darome, – už bendrą rezultatą. Smagu, kai iš tiesų jaučiame, o ne tik sakome, kad tai – kolektyvinis darbas.

Kokios šio spektaklio temos jums svarbios šiandien?

Šioje medžiagoje pamačiau įvairiausias žiaurumo formas: kokie žiaurūs žmonės gali būti vieni kitiems, kaip žiaurumas gali būti užkrečiamas lyg liga ir kaip nežiaurus žmogus tampa žiaurus.  Dar ta medžiaga man kalba apie vyrų ir moterų santykius, apie tai, kas nutinka moterims, kai vyrai jas išstumia ir pradeda demonstruoti galios poziciją. Spektaklyje yra toks momentas, kai supranti, kad beveik visos moterys dėl tam tikrų aplinkybių šliaužioja pažeme, ir tada kyla klausimas – kas čia vyksta ir kodėl? Supranti, kad agresijos užvaldyti vyrai su gražiais kostiumais atsiduria akistatoje su silpnesnėmis moterimis ir nebelieka normalaus santykio vienas kito atžvilgiu. Tada neteisinga linkme ir įsisūpuoja sūpynės – niekas nebegali suptis ir vykti jokia apytaka. Tada kas nors turi kristi, kad kažkas liktų stovėti. Taigi turėtų kilti klausimas ir susirūpinimas, kiek to apskirtai yra mūsų visuomenėje.

Ne pirmą kartą vaidinate spektaklyje, kuriame patys aktoriai groja. Ką jums, kaip aktorei, reiškia tokia kūrinių forma?

Aišku, lengviau būtų leisti profesionalų įrašytą muziką. Man atrodo, visi aktoriai turi vienokių ar kitokių muzikinių gebėjimų, bet tai tikrai ne pagrindinis jų lavinamas įgūdis. Muzika reikalauja daugiau laiko ir pasiruošimo, tačiau kartu tai ir komandą vienijantis darbas, o tai labai gražu. Spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“ muzikinės repeticijos visus aktorius suvienijo ir taip įsiliejome į kolektyvinį darbą. Tai ir yra teatro žavesys, kai viskas vyksta gyvai ir gimsta ne kažkur už durų, kada vienas žmogus surašo dainą, o atvirkščiai – parašęs dainą ateina jos išmokyti kitus.

Per pastaruosius keletą metų dirbote su jaunais režisieriais – Egle Švedkauskaite, Ieva Kaniušaite, Adomu Juška. Kokia jų darbo specifika ir kūrybinis procesas?

Jie visi skirtingi, bet turi vieną bendrą bruožą – yra drąsūs. Kartais matau stebėtiną jų kategoriškumą, kuris žavi, – man patinka, kai jie sako: „Turi būti taip ir ne kitaip.“ Tada galvoji: oho, kaip tu esi toks įsitikinęs? Jų užsidegimas ir balsas džiugina. Žinoma, būna ir paieškų, jie nežino visko, bet drąsiai ieško. Jie labai darbštūs. Pavyzdžiui, Adomas itin daug ruošiasi repeticijoms. Supratau, kad dešimt metų būdama teatre nesutikau režisieriaus, kuris būtų toks reiklus kūrybingumui: jeigu dviem aktoriams kyla viena idėja, mes turim ją pergalvoti, nes idėja turi būti unikali. Aš klausiau, kas čia vyksta, ir kažkuris iš kolegų atsakė, kad anksčiau neturėjau tokių darbščių ir kūrybingų režisierių. Režisuojant Eglei visi taip pat buvo kūrybingi, ieškojo savo kalbos, pajautimo, nes tame stiliuje ir rūke, kurį režisierė sukūrė, būti ir rasti savo vietą nėra taip paprasta. Taigi, man atrodo, tai juos visus tris ir vienija: dirbant su jais reikia būti labai kūrybingam ir itin geros parengties.

Kuris vaidmuo jums suteikė daugiausia išbandymų?

Kai po akademijos atėjau dirbti į teatrą, buvo toks spektaklis „Slaptoji dviratininkų draugija“, kuriame gavau pagrindinį vaidmenį ir dubliavausi su vyresne aktore. Atrodė, kad tas vaidmuo mane suparalyžiavo, nesupratau, kaip jį gavau, bet supratau, kad negaliu jo gerai atlikti. Užduodavau režisieriui daugybę klausimų, bet manyje niekas nevyko ir aš nežinau, kas tada buvo nutikę, net sugalvojau tam terminą – analysis paralysis. Kiekviename spektaklyje gali būti begalės nežinomųjų, ir tai smagioji šio darbo dalis, bet per procesą turi kuo daugiau sužinoti, nes kitaip prapulsi. Jei manai, kad tau visą laiką turi pavykti ir negali suklysti, netrukus taip pradės manyti ir kolegos, o tada įvyks sąstingis. Kūrybingumas turi gimti geroje, gražioje ir draugiškoje aplinkoje. Po truputį šį pokytį matome ir teatre.

Ar lankotės kolegų spektakliuose? Koks pastarųjų metų kūrinys jums įsiminė?

Taip, lankausi. Jau keletą metų nebuvo spektaklio, į kurį eičiau kelis kartus. O dabar yra – Vilniaus mažojo teatro „Dėdė Vania“. Aš ten verkiu, man labai malonu matyti tokį kolegų darbą, žiūrėti į Martyną Nedzinską, Indrę Patkauskaitę, Arvydą Dapšį. Pirmą kartą nuėjau į jį su naujais batais, kurie labai spaudė kojas, bet sėdėjau tas penkias valandas ir tiesiog galvojau: Jėzau, kaip gerai. Tai nuostabus darbas, po jo kyla daug klausimų, jie panardina į didžiulę jausmų bangą, tam tikrą nuotaiką. Po spektaklio pagalvojau, kad senstu, nes taip gerai suprantu Čechovą. Kai jį statydavome akademijoje, svarstydavau, kaip čia yra, juk tai turtingų žmonių išsigalvojimai – turite pinigų, turite dvarą, gyvenate sau, nieko nedirbate, tik kalbate apie nelaimingą meilę ir pykstatės, juk jūs galite rinktis, ką norite mylėti... Dabar žiūrėdama tą spektaklį verkiu ir man gera dėl to nelaimės juoko. Tai itin gera ironijos bei skausmo išraiška.

Regis, dabar spektaklių, į kuriuos galėtum eiti kelis kartus, labai nedaug?

Sutinku, man labai nepatinka, kai per pirmas penkiolika minučių supranti, kas vyksta ir ką man, kaip žiūrovui, norima parodyti. Ir kai tai kišama lyg greitasis maistas... Man atrodo, teatras turi išlaikyti tam tikrą lygį, kad liktų daugiau klausimų negu atsakymų. Teatras turi jaudinti, priversti mąstyti ir kelti tam tikrus klausimus. Jei istorija papasakojama per greitai – kam ten būti?

Kuo dar, be teatro, užsiimate?

Per karantiną pradėjau dirbti su moksleivių edukacijomis. Kadangi trūko veiklos, buvau priimta į „Kūrybinių jungčių“ bendruomenę. Čia pajutau didžiulę prasmę. Projekto esmė – kaip integruoti kūrybingumą į švietimo sistemą, kaip joje lavinti kritinį mąstymą. Atrodo, kad iš mokyklos išėję žmonės anksti praranda galimybę žaisti. O mes teatre juk turime progą žaisti, ieškoti. Ir aš galiu tuo dalintis. Taigi ateinu į mokyklą ir apie pusę metų dirbu su viena klase, kartu su mokytojomis bandau padėti pamokas išdėstyti kūrybingai – kad ir apie žarnyno veiklą. Tuo pačiu metu vyksta ir kiti svarbūs procesai – bendradarbiavimas, darbas grupėje, dalinimasis idėjomis, kito priėmimas. Aš taip pat įgaunu daug kompetencijų, kurios man praverčia ir teatre.

Dėkoju už pokalbį.