Mėlynplaukės ilgesys blėstant sąmonei

Skandalai dėl valdžios tyla, teatrai keičia pavadinimus, #metoo ir kiti judėjimai rimsta, tie patys žmonės sugrįžta... Manau, kad pasirinkusiajam menotyrininko profesiją visų pirma svarbu tyrinėti meno formas ir kūrinių prasmes, todėl suvokdama įvairius ideologinius prieštaravimus einu į Vilniaus senojo teatro spektaklio „Tėtis“ premjerą, įvykusią vasario 24 ir 25 dienomis. Jos net laukiu, nes teatras pasirūpino viešųjų ryšių kampanija ir parengė didelį kiekį kokybiškų pokalbių su kūrėjais. Mano vidinės feministės priekaištus šįkart numaldo pagarba aktoriaus Vytauto Anužio profesiniam meistriškumui ir noras pamatyti, kaip jis sukūrė Andrė vaidmenį, ar jam pavyko geriau už Anthony Hopkinsą filme „Tėvas“ (rež. Florianas Zelleris, 2020). Ir, žinoma, polinkis į kamerines psichologines dramas, kuriose, trumpam atidėjus į šalį globalius įvykius, daugiausia dėmesio skiriama veikėjų jausmų analizei, jų psichologijai, individualios tapatybės raiškai ir tarpusavio ryšiams. Nors, anot Valentino Masalskio kuriamo Teisėjo režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklyje „Barbarai“ (Jaunimo teatras (JT), 2023), žmogus negali būti visiškai nepriklausomas ir gyventi už istorijos ribų. Bet tai kitoks teatras ir skirtingi užmojai.

Spektaklyje „Tėtis“ tarp perregimų širmų klajoja mergina mėlynais plaukais (Jelena Orlova). Ji vilki spalvingą originalią suknelę, jos rankose – dideli teptukai. Ši šmėkla alsuoja meniškumu, kūrybiškumu ir vaikiška, naivia žaisme. Ji yra tai, ko ilgimasi prabangiame, elegantiškame, bet niūriame suaugusiųjų pasaulyje, kupiname atsakomybių ir sunkių sprendimų. Žavėtis kuriančiomis, žaismingomis asmenybėmis senatvėje būdinga pagrindiniam spektaklio veikėjui Andrė (Anužis), retkarčiais paimančiam į rankas spalvingus dukters paveikslus, sušokančiam stepą prieš jauną slaugę, siekiant ją pakerėti, arba vaistų gėrimą paverčiančiam fokusu. Režisierius Jonas Vaitkus pabrėžia šias kūrybingumo ir žaismės kibirkštis, kurios, nors itin retos, kaip tolima svajonė aplanko žmogų net tada, kai jo sąmonė gęsta. O kartu tai apgailestavimas, kad tuomet, kai dar galima buvo rinktis, pirmą vietą gyvenime užimdavo ne tai.

Artūro Šimonio scenografija – tarsi iš keliasluoksnių drobių sudarytas permatomas labirintas, atspindintis pagrindinio veikėjo sąmonės sumaištį, miglotumą, atminties klaidas, tikrovės ir iliuzijos sampyną. Reikšmingais momentais šią scenos drobę užlieja „dažai“ – Rūtos Vaitkevičiūtės ir Pauliaus Juodzevičiaus vaizdo projekcijos bei Viliaus Vilučio šviesos kuria abstrakčius paveikslus, plėtojančius vizualų spektaklio pasakojimą, lydimą beveik nuolat tyliai skambančios, pagrindinio veikėjo nerimą pabrėžiančios kompozitoriaus Tomo Kutavičiaus muzikos. Kraujuotas potėpis emocingai dryksteli per galinę scenos uždangą, kai Andrė yra plakamas už senatvę. „Ar ilgai dar nuodysite šį pasaulį savo buvimu? <...> Kiek ilgai ketinate gadinti gyvenimą savo dukteriai?“ – klausia jo budelis.

Pagal populiarią prancūzų rašytojo Floriano Zellerio pjesę sukurtame spektaklyje – daug skausmo ir graudulio, bet kartu jis gražus. Gražus kaip meno kūrinys, kuriame žavi harmoninga visų elementų dermė, kuriame malonu stebėti, kaip Anužis nė kiek nenusileidžia Hopkinsui, vaidinančiam paties dramaturgo režisuotame filme. Apskritai žiūrėti Vaitkaus spektaklį įdomiau nei filmą, įdomiau nei skaityti pjesę – dėl išryškintos mėlynplaukės šmėklos kaip žaismės ir kūrybiškumo žmoguje kibirkšties, kurią siekiama puoselėti kaip gyvybingumo šaltinį. Kūrinyje jautriai, oriai ir su užuojauta parodomas senstančio ir sergančio žmogaus pažeidžiamumas, sąmonės ir tapatybės praradimas – vyro virsmas vaiku, kuris palydimas į mirtį. Veiksmas įgyja išgrynintą estetinę formą, pakylinčią virš gyvenimo buitiškumo, išryškinančią jausmus ir teigiančią viltį iki paskutinio sceną užpildančio juodojo paveikslo tarsi mirties ikonos. Būtent tai, kad skaudžios gyvenimo patirtys gali būti transformuotos į estetinį meno formų grožį, ir guodžia; ramina, kad baimė ir nerimas gali virsti gražiausiomis spalvomis, garsais ir meistriška vaidyba.

Zellerio pjesė parodo pagrindinio veikėjo – sergančio ir atmintį prarandančio Andrė – pasaulio suvokimą. Pasikartojančios scenos dėliojamos taip, kad suaižėtų laiko nuoseklumas, būtų sustiprinta proto miglotumo, neaiškumo ir sutrikimo būsena. Pažįstamose erdvėse Andrė jaučiasi svetimas, užmiršta įvykių eigą ar prisimena juos iškreiptai, neatpažįsta artimų žmonių, bet stengiasi išlaikyti geras manieras, humoro jausmą, mėgina susiorientuoti ir užsispyręs kovoja už savo nepriklausomybę ir savarankiškumą, nenorėdamas susitaikyti su liga ir bejėgiškumu. O tai kelia sunkumų juo besirūpinančiai dukteriai Anai, kuriai kančia matyti, kaip stiprus ir autoritetingas tėvas virsta silpnu vaiku. Dabar galia ir atsakomybė pereina jai. Sutrikę veikėjai klaidžioja tarp širmų-kulisų, tarsi stengdamiesi kuo ilgiau nesusidurti su už posūkio jų laukiančiu praradimu ir vienatve.

Anužis sukūrė įsimintiną vaidmenį, pagaliau besiskiriantį nuo pastaraisiais metais jam jau įprasto tapusio galios poziciją užimančio, itin protingo, bet ciniško ir dažnai piktadario valdžios vyro amplua, tarkim, spektakliuose „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, JT, 2021) ir „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, JT, 2022). „Tėtyje“ aktorius jautriai ir oriai parodo senstančio žmogaus pažeidžiamumą, ligos paveiktą sąmonę ir tapatybės praradimą, bet taip pat pabrėžia atstumiančias jo savybes: Andrė apima paranoja dėl mėginimo jį apvogti, jis kaltina dukterį ketinimu pasisavinti jo turtą ir negailestingai ją kritikuoja, žeisdamas palyginimais su jaunėle seserimi dailininke, kurios šalia nėra. Veikėjas erzina, bet užuojauta jam stipresnė. Anužis vaidina dinamiškai, nevengdamas plačių ir energingų gestų, o jo tariamų žodžių intonacijos atspindi mažiausius personažo emocijų niuansus ir pabrėžia, nors ir blėstantį, vis dar aštrų jo protą. Tėvui čia, be jokios abejonės, skiriamas pagrindinis vaidmuo, kitaip nei, tarkim, Švedkauskaitės režisuotame spektaklyje „Sieros magnolijos“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022), kuriame pagrindinė veikėja yra duktė ir jos ryšys su globos reikalingu tėvu visai kitoks. Be to, ir Martino Alguso pjesė turi apibendrinančių kultūrinių bei politinių poteksčių, kitaip nei išskirtinai psichologinė Zellerio drama.

Spektaklyje „Tėtis“ dėmesys sutelkiamas į Andrė, todėl jo dukters Anos drama lieka antrame plane. Aktorės Julianos Volodko kuriama veikėja kitokia nei, tarkim, švelni ir melancholiška aktorės Olivios Colman Ana filme „Tėvas“ – Volodko vaidina temperamentingesnę, ryškiau ir atviriau jausmus reiškiančią, pareigingą, jautrią, kartais savitvardą prarandančią ir pažeidžiamą moterį, kurią drasko vidiniai prieštaravimai, mėginant nuspręsti sergančio tėvo likimą. Tiesa, svarstymai grynai moraliniai, nes, nors tai neplėtojama, Ana ir Andrė priklauso pasiturintiems paryžiečiams, kurie turi pakankamai materialių išteklių pasitelkti bet kokią geriausią pagalbą. Jolantos Rimkutės kostiumai rodo aukštą veikėjų socialinę padėtį, apibūdina jų asmenybes ir suteikia spektakliui šiuolaikiškumo, jį ypač pabrėžia madingos Anos ir slaugytojos Loros šukuosenos.

Spektaklyje „Tėtis“ – daug ašarų ir tėvo, ir dukters akyse; jis jaudina ir graudina žiūrovą. Ribinės gyvenimiškos situacijos skausmą spektaklio kūrėjai – savo srities profesionalai – paverčia meno formų grožiu ir harmonija. Nepaisant sudėtingos veikėjų padėties ir sunkių jausmų, kuriama giedra žmogaus išėjimo iš šio pasaulio nuotaika – su sklandančia mėlynplauke, tarsi angelas apgobiančia kelyje į nebūtį, o gyvuosius įkvepiančia prisiminti žaismės ir kūrybos kibirkštį, kurią savyje turi kiekvienas.