Barokinė karikatūra

Šiuolaikinis žmogus vis dažniau baroką renkasi interpretuoti atsispirdamas nuo memento mori moto, o ne nuo daugiasluoksnės istorinės epochos dvasios. Barokas tampa groteskiškai pompastiška, mirties kvapo persmelkta ir bet kokia kaina Dievo valią pasirengusių vykdyti tarnų apgyventa erdve. Tačiau tai – netiesa. Didžiojo ispanų „aukso amžiaus“ dramaturgo Pedro Calderón de la Barcos pjesėje „Gyvenimas – tai sapnas“ atsiveria tam metui būdingos teatrališkos iliuzijos ir krikščioniškais pagrindais grįstos kasdienybės dermės pulsas. 2000 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šį kūrinį režisavo Gintaras Varnas, o vasario 23 ir 24 d. savąją Meno ir mokslo laboratorijoje sukurtą versiją pristatė jaunosios kartos aktorius ir režisierius Gediminas Rimeika.

Diskusijoje po spektaklio Rimeika teigė Varno kūrinio nematęs, tačiau pastatymus vis dėlto sieja keli estetiniai elementai. Remiantis Indrės Daunytės recenzija „Visas pasaulis sapnuoja?“ („7 meno dienos“, 2000-04-14), prieš Varno spektaklį žiūrovams buvo išdalintos į plastiko plėvelę įvyniotos programėlės, o scenos erdvė apibūdinta kaip savotiški ledo rūmai. Medžiagiškumas svarbus ir Rimeikos pastatyme: didžiulis gabalas plastiko plėvės čia atstoja urvą (įgaunantį stiklinio kalno formą), kuriame įkalintas Sigizmundas, ir puošnų šaltų, bedvasių rūmų skliautą (scenografas Olesas Makukhinas). Astolfo nešiojamas Rosauros portretas kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės rankose tampa nedideliu veidrodėliu, o masyvus karaliaus sostas yra padengtas veidrodine plėvele. Varno spektakliui kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio sukurtai muzikai nenusileidžia į šiuolaikinio žiūrovo ausį apeliuojantis Agnės Matulevičiūtės sukomponuotas griausmingas bažnytinių vargonų ir perspėjimo sirenų lydinys. Tačiau, nepaisant menkų sąlyčio taškų, jaunųjų bandymas net nepriartėja prie filosofinės Varno pasakos, pasilikdamas barokinės karikatūros rėmuose, po išblizginta išore mėginant paslėpti režisūrinius ir vaidybinius trūkumus bei nevientisumą.

Aktorių vaidyboje pritrūko vienodo santykio su eiliuotu tekstu. Jaunieji artistai tekstą perteikė manieringai, su perdėta ironija, kartais karštligiškai skubėdami išberti žodžius, net nesuvokę jų svorio ar prasmės. Išskirti norėtųsi tiksliau veikėjo esybę perteikusius aktorius – Povilą Jatkevičių (Astolfas) ir Simoną Dovidauską (Klotaldas). Moskovijos kunigaikštis Astolfas po sceną tarytum plaukioja, minkštais judesiais ir švelniais žodžiais pakerėdamas ne tik damas Estrelją ir Rosaurą, bet ir publiką. Per visą spektaklį Jatkevičiaus personažas klajojo apimtas sapno būsenos, tik retkarčiais pasitelkdamas šiurkštesnę ironiją. Bet ir ši, palyginus su kitų aktorių kerėplišku komiškumu, pasislėpė subtilumo migloje.

Dešinioji karaliaus ranka Klotaldas pasižymi aksominei Astolfo charizmai priešinga, griežta, epochos vertybinėmis nuostatomis grįsta nuolankia laikysena. Jis alsuoja riteriška dvasia, mėgindamas apginti Rosauros garbę, ir besąlygišku atsidavimu karaliui. Daugiau patirties už kitus turintis aktorius Algirdas Dainavičius, sukūręs Lenkijos karaliaus Bazilijo vaidmenį, išlaikė barokinio teksto skambesio estetiką, tačiau retkarčiais suskubėdavo ar lakoniškai tardavo sakinius lyg šnekamosios kalbos frazes, tarsi būtų stengęsis susivienodinti su jaunųjų šneka. Jo Bazilijas – iš išorės šiek tiek apsmurgęs, bet griežtas ir visažinis karalius.

Paskutinėje scenoje lėtais šokio judesiais sukdamiesi vieni tarp kitų veikėjai kuria choreografinį, stilizuotą sujudinto vandens telkinio paveikslą (choreografas Pawełas Sakowiczius), bylojantį, kad riba tarp gyvenimo ir sapno išsitrynė. Barokinė pasaka baigiasi, tačiau kokia jos vieta šiuolaikiniame pasaulyje? Iliustratyvi Rimeikos inscenizacija, po ironijos kauke paslėpusi dramaturginę pjesės vertę, pretenzingu tonu šnabžda, kad Calderónas de la Barca šiam pasauliui nebereikalingas.