7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras

Audronis Liuga

Coetzee ir jo žmogus

Spektaklio „Barbarai“ premjeros belaukiant

Jaunimo teatre vasario 25, 26 d. vyks spektaklio pagal vieno iškiliausių mūsų laikų rašytojų Nobelio premijos laureato Johno Maxwello Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“ premjera. Spektaklio režisierius ir inscenizacijos autorius – lietuvių teatralams gerai pažįstamas vengras Árpádas Schillingas. Spektaklyje „Barbarai“ vaidmenis kuria didžioji dalis Jaunimo teatro aktorių. Pagrindinį Teisėjo vaidmenį atlieka Valentinas Masalskis.

John Maxwell Coetzee. B. Nienhuis nuotr.
John Maxwell Coetzee. B. Nienhuis nuotr.
Greta Vilnelė

Reabilituoti kūno svarbą

Juozo Miltinio dramos teatro spektaklio „Kūnai“ gastrolės Vilniuje

Gyvename pasaulyje, iškeliančiame intelektą kaip didelę vertybę. Norint susikurti svajonių karjerą dažnai tenka aukoti fizinio aktyvumo, visavertės mitybos ir kokybiško miego valandas. Šokio spektaklyje „Kūnai“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro trupė su choreografais Mariumi Pinigiu ir Adrianu Carlo Bibiano priešakyje stengiasi reabilituoti mąstymą apie fizinį kūną kaip apie prigimtinę žmogaus visumos dalį, kurią šiuolaikinė visuomenė neretai sumenkina iki gyvuliškų instinktų ir bazinių išgyvenimo funkcijų.

Scena iš šokio spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Teatrinės pagirios

„Girti“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Vasario 2 d. iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) išėjau kojomis nesiekdama žemės. Rekomenduoju tai patirti kiekvienam Lietuvos teatro žiūrovui – tereikia apsilankyti režisieriaus Ivano Vyrypajevo premjeriniame spektaklyje „Girti“. Jei teatre vertinate ne tik įkvepiantį pakylėjimo virš buitiškumo pojūtį, aukščiausios prabos aktorinę meistrystę bei išgrynintas žmogaus ir Dievo santykių temas, „Girtuose“ dar galite pasimėgauti akimirka, kai jautiesi tampantis gyvos istorijos dalimi.

Rytis Saladžius, Nelė Savičenko, Adrija Čepaitė ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Rytis Saladžius, Nelė Savičenko, Adrija Čepaitė ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Polikevičiūtė ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Polikevičiūtė ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė ir Anastasija Marčenkaitė spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė ir Anastasija Marčenkaitė spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Rytis Saladžius ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Rytis Saladžius ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Aurelijus Pocius, Toma Vaškevičiūtė, Laurynas Jurgelis, Vainius Sodeika ir Gediminas Rimeika spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Aurelijus Pocius, Toma Vaškevičiūtė, Laurynas Jurgelis, Vainius Sodeika ir Gediminas Rimeika spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Gerda Čiuraitė, Vainius Sodeika, Gediminas Rimeika ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Gerda Čiuraitė, Vainius Sodeika, Gediminas Rimeika ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė

Pernelyg švelnus abejingumas

Pastarojo meto Lietuvos teatras

„Kai permąstau šią istoriją, pykstu – bent jau tuomet, kai turiu pakankamai jėgų pykti. <...> Šią istoriją parašė lavonas, ne rašytojas. Žinom: kaip jis kentėjo nuo saulės ir besiliejančių spalvų, ir dėl to, kad apie nieką neturėjo nuomonės, gal tik apie saulę, jūrą ir senovės akmenis.“ Taip savo istoriją pradeda Kamelio Daoudo knygos „Merso. Naujas tyrimas“ pasakotojas. Tiksliau, jis pradeda ne savo, o Albert’o Camus „Svetimo“ istoriją, tačiau papasakoja ją iš savo, t.y. nušauto arabo brolio, perspektyvos.

 Sigitos Ivaškaitės asmeninio archyvo nuotrauka
Sigitos Ivaškaitės asmeninio archyvo nuotrauka
Ieva Tumanovičiūtė

Vaidybos meno saugojimas

Povilo Budrio monospektaklis „Kim Juri“

Romano „Parodymai“ autorius – Pietų Korėjos rašytojas Hailji (Haildži) – savo žodyje rašo: „Nenoriu, kad šią knygą perskaitytų daugiau žmonių, nei reikia. <...> Man kaip rašytojui būtų didžiausia laimė rašyti tik tiems keliems skaitytojams.“ Aktorius Povilas Budrys, pagal Hailji romaną sukūręs monospektaklį „Kim Juri“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), taip pat vaidina tiems, kam reikia – kam įdomu stebėti, kaip scenoje aktorius kuria personažą ir interpretuoja literatūros kūrinį.

Povilas Budrys spektaklyje „Kim Juri“. J. Gadliauskaitės nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Kim Juri“. J. Gadliauskaitės nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Kim Juri“. J. Gadliauskaitės nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Kim Juri“. J. Gadliauskaitės nuotr.
Gediminas Sederevičius spektaklyje „Kim Juri“. J. Gadliauskaitės nuotr.
Gediminas Sederevičius spektaklyje „Kim Juri“. J. Gadliauskaitės nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Kim Juri“. J. Gadliauskaitės nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Kim Juri“. J. Gadliauskaitės nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Kim Juri“. J. Gadliauskaitės nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Kim Juri“. J. Gadliauskaitės nuotr.
Gediminas Sederevičius spektaklyje „Kim Juri“. J. Gadliauskaitės nuotr.
Gediminas Sederevičius spektaklyje „Kim Juri“. J. Gadliauskaitės nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Kim Juri“. J. Gadliauskaitės nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Kim Juri“. J. Gadliauskaitės nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Kim Juri“. J. Gadliauskaitės nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Kim Juri“. J. Gadliauskaitės nuotr.
Miglė Munderzbakaitė

Įprasminti nebūtį

„Nepalaidoti mirusieji“ Kauno miesto kameriniame teatre

„Žmogus negali padvėsti kaip žiurkė, be jokio reikalo, be palengvėjimo atodūsio“, – sako Anri iš Jeano‑Paulio Sartre’o pjesės „Nepalaidoti mirusieji“. Ją Kauno miesto kameriniame teatre sausio pabaigoje pastatė jaunosios kartos režisierius Justinas Vinciūnas (koprodiuseris Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Šio spektaklio eskizą teko matyti gerokai anksčiau – 2022 m. rugsėjį jauniesiems teatro kūrėjams skirtame festivalyje „Išeities taškas“. Tąkart apžvalgoje brūkštelėjau kelis gana kritiškus sakinius, bet po antros peržiūros galima tik patvirtinti, kad teatras – gyvas organizmas, o kūrybinė komanda spektaklį (iš)augino.

Martynas Berulis ir Povilas Barzdžius spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Martynas Berulis ir Povilas Barzdžius spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Irena Sikorskytė spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Irena Sikorskytė spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Martynas Berulis spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Martynas Berulis spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Šarūnas Rapolas Meliešius ir Irena Sikorskytė spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Šarūnas Rapolas Meliešius ir Irena Sikorskytė spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Martynas Berulis ir Šarūnas Rapolas Meliešius spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Martynas Berulis ir Šarūnas Rapolas Meliešius spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Ignas Zalieckas

Galvoti apie meno prasmę

Pokalbis su aktoriumi Donatu Želviu

Aktorius Donatas Želvys sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Erinijos“ (rež. Sergejus Loznica, Jaunimo teatras (JT), 2022), „Miškelis“ (rež. Valentinas Masalskis, Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2022), „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, KJT, 2021), „Jūrinės šviesos“ (rež. Jonas Tertelis, KJT, 2020), „Motina“ (rež. Darius Rabašauskas, KJT, 2019), „Raudona“ (rež. Masalskis, JT, 2018), „Dvi Korėjos“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, KJT, 2018), „Mūsų miestelis“ (rež. Rabašauskas, KJT ir Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2018), „Kontrabosas“ (rež. Masalskis, KJT, 2016), „Ledas“ (rež. Paulius Ignatavičius, KJT, 2015), „Kita mokykla“ (rež. Masalskis, KJT, 2013) ir kt.

Dainius Gavenonis ir Donatas Želvys spektaklyje „Erinijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Dainius Gavenonis ir Donatas Želvys spektaklyje „Erinijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Donatas Želvys ir Vytautas Kaniušonis spektaklyje „Erinijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Donatas Želvys ir Vytautas Kaniušonis spektaklyje „Erinijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Nerijus Gadliauskas ir Donatas Želvys spektaklyje „Erinijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Nerijus Gadliauskas ir Donatas Želvys spektaklyje „Erinijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Donatas Želvys ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Erinijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Donatas Želvys ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Erinijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Donatas Želvys spektaklyje „Kontrabosas“. KJT nuotr.
Donatas Želvys spektaklyje „Kontrabosas“. KJT nuotr.
Donatas Želvys spektaklyje „Kontrabosas“. KJT nuotr.
Donatas Želvys spektaklyje „Kontrabosas“. KJT nuotr.
Valentinas Masalskis ir Donatas Želvys spektaklyje „Raudona“. Asmeninio archyvo nuotr.
Valentinas Masalskis ir Donatas Želvys spektaklyje „Raudona“. Asmeninio archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Įstrigę“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Įstrigę“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Dovilė Zavedskaitė

Kūnas ir švelnumas

„HOCUS POCUS“ ir „UNI“ festivalyje „Kitoks ’23“

Kiekvienus kalendorinius metus atidaro tarptautinis vaikų ir jaunimo festivalis „Kitoks“, šiemet žiūrovus kvietęs šūkiu „Įkvepiančios jungtys!“. Nespėjau pamatyti visos programos, bet tarp dviejų spektaklių jungtis buvo beveik tiesioginė: šmaikštūs ir jautrūs, nutrūktgalviški ir nuoširdūs šokėjų-akrobatų vyrų pasirodymai „HOCUS POCUS“ ir „UNI“ kėlė tuos pačius klausimus – kaip būti su savimi ir su kitu? Tarp kovos ir brolystės, tarp žaidimų ir prisiminimų, tarp berniukiškų ir vyriškų iššūkių abiejuose spektakliuose klaidžiota lengvai: kol vieni, regis, be pastangų skrido, kiti, rodos, be skausmo griuvinėjo veidu į žemę.

Ismaelis Oiartzabalis ir Mickaëlis Henrotay-Delaunay spektaklyje „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Ismaelis Oiartzabalis ir Mickaëlis Henrotay-Delaunay spektaklyje „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Ismaelis Oiartzabalis ir Mickaëlis Henrotay-Delaunay spektaklyje „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Ismaelis Oiartzabalis ir Mickaëlis Henrotay-Delaunay spektaklyje „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Mickaëlis Henrotay-Delaunay ir Ismaelis Oiartzabalis spektaklyje „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Mickaëlis Henrotay-Delaunay ir Ismaelis Oiartzabalis spektaklyje „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Ismaelis Oiartzabalis ir Mickaëlis Henrotay-Delaunay spektaklyje „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Ismaelis Oiartzabalis ir Mickaëlis Henrotay-Delaunay spektaklyje „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Mickaëlis Henrotay-Delaunay spektaklyje „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Mickaëlis Henrotay-Delaunay spektaklyje „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Ismaelis Oiartzabalis spektaklyje „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Ismaelis Oiartzabalis spektaklyje „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Ismaelis Oiartzabalis spektaklyje „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Ismaelis Oiartzabalis spektaklyje „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Ignas Zalieckas

Kas šiandien yra svajonė?

„The Happy Few“ festivalyje „Kitoks ’23“

Šiandien „visi nori būti visais“, bet kiekvienas ieško geriausio savo įvaizdžio – taip galima pradėti apmąstymus apie sausio 16, 17 d. „Menų spaustuvės“ tarptautiniame festivalyje vaikams ir jaunimui „Kitoks“ parodytą Belgijos BRONKS teatro spektaklį „The Happy Few“ („Keletas laimingųjų“). Šiame satyriniame mados ir tendencijų šou pasakojama apie tapatybės paiešką, išbandant skirtingus, lyties, kultūros, istorijos ir kalbos neapribotus amplua. Iškart norisi klausti – kur tokia iš pirmo žvilgsnio beribė paieška gali nuvesti tiek žmogų, tiek spektaklio struktūrą?

Scena iš spektaklio „The Happy Few“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „The Happy Few“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „The Happy Few“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „The Happy Few“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „The Happy Few“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „The Happy Few“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „The Happy Few“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „The Happy Few“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „The Happy Few“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „The Happy Few“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „The Happy Few“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „The Happy Few“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „The Happy Few“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „The Happy Few“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „The Happy Few“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „The Happy Few“. D. Putino nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Abėcėlę pamiršęs teatras vaikams ir jaunimui

Apie festivalį „Kitoks ’23“

Kartais reikia nueiti į kokį nors eilinį meno festivalį Vilniuje vien tam, kad įsitikintum, kaip gerai, turiningai, visavertiškai kultūriniu požiūriu gyvena Lietuvos regioniniai miestai. Atlikti šią paviršinę lyginamąją analizę mane paskatino sausio 16–20 d. Vilniaus scenos menų centre „Menų spaustuvė“ siautėjęs tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks ’23“. Vienuolika metų lankydamasi jo siūlomuose spektakliuose esu patyrusi tikrai puikių meninių atradimų, labai vertinu galimybę šiame festivalyje metai po metų patikrinti ir savo vaikų dvasinę, emocinę brandą, atvirumą šiuolaikiniams teatro procesams.

Scena iš spektaklio „Building a tent“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Building a tent“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Babelio bokštas. Planet Earth/Game Over/Reset“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Babelio bokštas. Planet Earth/Game Over/Reset“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Emilių Emilis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Emilių Emilis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Robotų pasakos“. KLDT nuotr.
Scena iš spektaklio „Robotų pasakos“. KLDT nuotr.
Scena iš spektaklio „Man šiandien – Hamletas“. VŠDT nuotr.
Scena iš spektaklio „Man šiandien – Hamletas“. VŠDT nuotr.
Scena iš spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kūnai“. A. Gudo nuotr.
Mickaëlis Henrotay-Delaunay ir Ismaelis Oiartzabalis spektaklyje „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Mickaëlis Henrotay-Delaunay ir Ismaelis Oiartzabalis spektaklyje „HOCUS POCUS“. D. Putino nuotr.
Stianas Bergdølmo ir Alexanderis Montgomery-Andersenas spektaklyje „UNI“. D. Putino nuotr.
Stianas Bergdølmo ir Alexanderis Montgomery-Andersenas spektaklyje „UNI“. D. Putino nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 143  >>> Archyvas