Teatras
Ingrida Ragelskienė
Teatrine mėsa neapaugęs lietuviškos dramaturgijos skeletas
Spektaklis „Ein Elefant“ Vilniaus mažajame teatre
Balandžio 1-oji Vilniaus mažajame teatre. Vis dar premjerinis režisieriaus Tado Montrimo spektaklis „Ein Elefant“ pagal Dovilės Zavedskaitės pjesę. Ankšta scenos erdvė, dekoruota visus pilkos spalvos atspalvius sugėrusiomis medžiagų atraižomis, statiškos „gyvųjų paveikslų“ scenos, verčiančios raišuoti, stabdančios ir taip netolygų sceninio veiksmo ritmą, atsainiai tekstą beriantys aktoriai, nejaukiai klumpantys net ne dėl personažo įkūnijimo schemų, o dėl elementaraus teksto nemokėjimo ir visiško nepasitikėjimo arba netikėjimo pačia istorija, spektaklio tema.
Ignas Zalieckas
Netikėtas Hamletas. O kas, jeigu?
Krzysztofo Warlikowskio operos premjera Paryžiuje
Netikėtumas – viena pagrindinių meno kūrinio paveikumo sąlygų. Įvairialypis teatro kūrinio prisilietimas prie žiūrovo sunkiai įvyktų, viską žinant iš anksto. Sudėtingiausia, kai literatūra yra itin gerai pažįstama, o personažai ir frazės tapusios kasdienybės dalimi. Ar šiandien dar įmanomas netikėtumas, tarkim, statant Williamą Shakespeare’ą? Lenkų režisierius Krzysztofas Warlikowskis tai įrodė kovo 11 d. naujuosiuose Paryžiaus operos rūmuose Bastilijos aikštėje (Opéra Bastille) pristatydamas kompozitoriaus Ambroise'o Thomas (1811–96) operą „Hamletas“ (1868).
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XII)
Atsispiriu nuo tavo laiško žodžių, kad „teatras vis dar gali būti ta vieta, kurioje gali būti pažeidžiamas“. Manau, toks yra Árpádo Schillingo teatras ir jo žmogus. „Barbaruose“ Valentino Masalskio Teisėjas, senstantis tarnautojas, yra maksimaliai nuoširdus, atviras ir pažeidžiamas, pripažindamas savo geismą, ramybės troškimą, klaidas, teisingumo sampratą, ir tai nuginkluoja. Pagaliau Jaunimo teatre gera literatūra ir teatras susijungė į šiandien itin aktualų spektaklį, parodantį nepriklausomo ir ramaus gyvenimo už istorinių įvykių ribų neįmanomybę ir tiksliai sudėliojantį akcentus, kas yra kaltas.
Ignas Zalieckas
Sąveika tarp aktoriaus ir žiūrovo
Pokalbis su aktore Gerda Čiuraite
Aktorė Gerda Čiuraitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Equus“ (rež. Jokūbas Brazys, LNDT, 2022), „Sirenų tyla“ (rež. Laura Kutkaitė, LNDT, 2022), „Žuvėdra“ (rež. Brazys, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2022), „Otelas“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT ir Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“, 2021) ir kt.
Ingrida Jankauskaitė
Aktorius – tarsi keliautojas su kuprine
Pokalbis su aktore Jovita Jankelaityte
Aktorė Jovita Jankelaitytė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, Jaunimo teatras (JT), 2023), „Edžio pabaiga“ (rež. Naubertas Jasinskas, JT, 2022), „Guašas“ (rež. Adomas Juška, JT, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, JT, 2021), „Austerlicas“ (rež. Krystianas Lupa, JT, 2020), „Sombras“ (rež. Varnas, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2019), „Baisiai gražu“ (rež. Eglė Kižaitė, „Vėjų teatras“, 2019), „Gėda pelėda!“ (rež. Ieva Stundžytė, „Atviras ratas“, 2018), „Riešutų duona“ (rež. Aidas Giniotis, Keistuolių teatras, 2018), „Trijulis aukštyn kojom“ (rež. Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2018), „Trans Trans Trance“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Oskaro Koršunovo teatras, 2017) ir kt. Apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už Chajos vaidmenį spektaklyje „Getas“ (NKDT ir teatras „Utopia“, 2018).
Greta Vilnelė
Lyras. Pradžia
Spektaklis „L. yra. S.“ Vilniaus mažajame teatre
Išbandžiusi šiuolaikinės operos ir audiovizualinių performansų kryptį jaunosios kartos režisierė Greta Štiormer sugrįžo į teatro sceną. Vilniaus mažojo teatro eskizų konkurse „DramaTest“ pristačiusi spektaklio pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę „L. yra S.“ idėją, Štiormer pelnė galimybę įgyvendinti savo viziją scenoje. Spektaklio premjera įvyko kovo 15 dieną. Pjesės, glaudžiai susijusios su Williamo Shakespeare’o tragedija „Karalius Lyras“, tikslas – patyrinėti Lyro jaunystę, atvirkštiniu priežasties ir pasekmės principu atsekti, kokie įvykiai galėjo daryti įtaką nestabiliam Lyro charakteriui ir liūdnam likimui. Princo Lyro kasdienybėje atsispindi šiuolaikinio žmogaus problemos, kapitalistinėje visuomenėje gyvenančio jaunuolio egoizmas priverčia suklusti – galbūt net savo artimoje aplinkoje matome ne vieną tokį Lyrą?
Goda Dapšytė
Mechanizmas teatras
Po paskutinio Oskaro Koršunovo „Hamleto“
Atsisveikinimai visada labai asmeniški. Ir su žmonėmis, ir su spektakliais. Kaip atsisveikinti su (ne)savo kartos Hamletu? Ką parašyti apie spektaklį, apie kurį visi (mano mokytojai) kadaise jau viską parašė, o režisierius apie savo intencijas jau viską papasakojo? Man regis, rašymas apie Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ interpretacijas, o ypač apie tokius scenos kūrinius kaip Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo spektakliai, iš kritikų reikalauja tokio pat reiklumo ir sau pačiam, ir profesijai, kaip ir iš režisierių bei aktorių. Bet kaip kalbėti, kai nebežinai, kurios mintys yra tavo, o kurios perskaitytos? Žvelgiantieji į baltą popierių priešais save turi atsakyti į tą patį klausimą, kurį užduoda į grimo kambario veidrodžius žvelgiantys Koršunovo aktoriai „Hamleto“ įžangoje: kas tu esi?
Ieva Tumanovičiūtė
Išslystanti prasmė
„Raganosiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Po spektaklio „Raganosiai“ premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) kovo 9 d. jutau nuovargį, kylantį iš mėginimo užčiuopti ir suprasti prasmę: kai atrodydavo, kad netrukus tai įvyks, ji ir vėl išslysdavo. Šįkart Antano Obcarsko režisuoto spektaklio estetika nebuvo tokia, kuria galima besąlygiškai gėrėtis, nekreipiant dėmesio į slidžias spektaklio prasmes, gerokai sujaukiančias protą. Gal taip ir turėtų žiūrovus veikti absurdo teatro pjesė? Praeito amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Martinas Esslinas šia sąvoka apibūdino Samuelio Becketto, Eugène’o Ionesco, Arthuro Adamovo, Jeano Genet ir kitų pjeses, laužiusias to meto teatro konvencijas ir siekusias išreikšti sizifišką, dar Albert’o Camus aprašytą žmogaus egzistencinės padėties beprasmybę.
Daiva Šabasevičienė
Ginčas su racionalizmu
Rolando Kazlo spektaklis „1892 metų progreso idėja“
Seniai, labai seniai, ką tik po pasaulio sutvėrimo ir žmonių iš Rojaus išvijimo, kad išvytieji galėtų greičiau nusinešdinti iš vieno galo į kitą, 1892 metais, Kaune, bėgiais pradėjo riedėti iki tol Lietuvoje neregėtas transportas, arklių traukiamas vagonas ant bėgių – arklinis tramvajus, liaudiškai vadinamas „konke“.
Ignas Zalieckas
Glaudus ryšys tarp estetikos ir etikos
Pokalbis su režisiere Olga Lapina
Režisierė Olga Lapina sukūrė tokius spektaklius kaip „Laukys“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2022), „Apie baimes“ (Jaunimo teatras (JT), 2017), „Ilgoji pertrauka“ (Keistuolių teatras, 2016), „Bėgikas“ (JT, 2016), „Kodas: HAMLET“ (Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT), 2016), „Medėja vaikams“ (Klaipėdos jaunimo teatras, 2015), „Rusiškas sąsiuvinis“ (LRDT, 2015), „Brangusis atrakcionų parko dėde“ (Vilniaus mažasis teatras, 2012), „Stebuklingoji kreidelė“ (LRDT, 2011) ir kt.
