Iš mūsų vaidybų

Ieva. 2023 m. sausio 16 d., 14:07

Tavo klausimai apie kritiką rodo, kaip ji tau rūpi ir kokia yra svarbi. Atmintyje iškyla žodžiai kinotyrininkės, sudariusios sudėtingą knygą-žodyną, kai jos paklausė, kaip tam ryžosi ir ar išties to reikėjo: „Negalvojau – dariau. Jei būčiau pagalvojusi, nebūčiau padariusi.“ Manau, su kritika kartais būna tas pats – yra daugybė priežasčių jos nerašyti, bet atsiriboju nuo abejonių, nes noriu tai daryti, o šios profesijos atstovų ir taip nedaug. Gal kartais, kai apleidžia jėgos, reikia tiesiog valingai eiti, nors kelyje pasitaiko ir jokių spektaklių, ir tokių didžioji dalis, – istorijoje bei atmintyje išlieka tik geriausi, o tikrovėje vyrauja vidutiniai darbai, kaip ir visur kitur? Perskaičius gerą kolegos tekstą, mane retkarčiais surakina baimė, nes suvokiu, kiek svarbaus mano tekstuose dar nėra, bet vienintelis kelias to pasiekti – užsispyrus rašyti toliau.

Šįkart noriu tau papasakoti apie „Amoką“. Prieš ruošdamasi į spektaklį su pasimėgavimu perskaičiau šią Stefano Zweigo novelę. Artūro Areimos teatre vos pamačiusi aktoriaus Roko Petrausko personažą – pamaniau: koks įdomus balsas, netikėta išvaizda, sukaustytas kūnas, šlubčiojimas; puikūs pirmieji žodžiai: „Jūs man netrukdot.“ Pradžia žadėjo daug, kol neprasidėjo žiūrovų įtraukimas... Nė akimirkos aktorius nebuvo su savimi ar savyje, visą laiką išnaudojo pasirinktą žiūrovą kaip scenos partnerį ir tai užsitęsė, kėlė juoką, atitraukė nuo pasakojamos istorijos.

Aktoriaus ir žiūrovo ryšys virto kažkokiu ydingu, kai daugiau galios turintis aktorius kabinosi į žiūrovą, o kiti stebėjo to vieno sutrikimą, pažeidžiamumą, jo stojiškas pastangas tai nuslėpti. To vakaro spektaklis man parodė, kad žiūrovas negali ilgai būti scenos partneriu, net jeigu jam reikia būti tik klausytoju, nes viską užgožia neprofesionali jo „vaidyba“. Argi kūrėjai taip pat nemato, kaip įsitempia arti sėdintys žiūrovai, kai aktorius prie jų pripuola ir kalba jiems į akis, kaip jie gūžiasi savo kėdėse? Taip ir norėjosi retkarčiais sušukti: „O aš tai tau nepadėsiu vaidinti!“

Svarstau, ar būtent toks santykis su žiūrovu lėmė, kad įtraukiantis, įtampa ir psichologine gelme pasižymintis apsakymas scenoje virto ištęstu bei, kad ir kaip nesinorėtų ištarti šio žodžio, nuobodžiu. Postmoderniame teatre pradinio teksto gali ir visai nelikti, jei vietoj jo sukuriamas sceninis vyksmas, bet šįkart vyravo tekstas, nuo kurio dėmesį atitraukė aktoriaus ir žiūrovo žaidimas, niekaip nesusijungiantis į vienį su kūrinio prasmėmis. Scenoje išblėso visa tai, kas buvo įdomu novelėje – nuotaika, psichologinė įtampa, beprotybė, netikėta pabaiga. Spektaklyje nebuvo ir jos. Artūras Areima taip sutrumpino kūrinį, kad jame išryškėtų pražudyto žmogaus mirtis, bet ji pradingsta žaidime su žiūrovu, o personažas taip ir lieka ironiškas niekšelis, o ne atgailaujantis klaidą padaręs žmogus.

Rimgailė. 2023 m. vasario 2 d., 22:14

Žiūrovų įtraukimas į spektaklį turi būti itin apgalvotas, kad netaptų žiūrovams nemalonia ar traumuojančia patirtimi. Ne kartą teko girdėti, kaip žiūrovus išgąsdino aktoriai, todėl jie į teatrą daugiau nedrįso ateiti. Arba atėję visuomet jautėsi nejaukiai, lyg laukdami, lyg įsivaizduodami, jog štai dabar šioje tamsoje įsižiebia šviesos apskritimas būtent toje vietoje, kurioje sėdi, ir visi – aktoriai ir žiūrovai – žiūri į tave ir laukia atsakymo. O tu net neišgirdai klausimo. O jeigu ir išgirdai, tai jau seniausiai jį užmiršai. Primena tuos mokyklos košmarus, kai sapne laikai egzaminą, bet net nesupranti, kokio dalyko. Tam, kad gąsdintum, pirmiausia reikia prisijaukinti. Ir tai galioja viskam.

Jau esu tau rašiusi, bet, regis, tąsyk nepasakiau visko, ką norėjau. Nepasakiau, nes negalėjau, kadangi tuo metu, kai kalbėjome apie Iwano Wyrypajewo dramaturgiją, pats režisierius dar nebuvo pradėjęs savo spektaklio repeticijų. Visą šią žiemą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Wyrypajevas dirba su „Girtais“. Tai įdomi patirtis jau vien dėl to, kad su savo dramaturgija dirba pats dramaturgas – jis atidžiai perteikia savo teksto struktūrą ir turinį aktoriams, sustoja ten, kur sustoti net nepagalvotum. Versti tekstą ir pritaikyti jį šiuolaikinei kalbai padėjo Aleksandras Špilevojus, jis vertimą priartino prie paties Wyrypajewo teksto. Dramaturgijai priekaištų neturiu ne tik kalbine, bet ir formos prasme. Taip, ji gal itin suveržta ir tai šiek tiek apriboja teatrinę jos pusę, tačiau pati mintis, kad „Viešpats kalba per girtuosius“, yra puiki. Nes ji labai žmogiška ir sąžininga. Tokie personažai scenoje aktoriams neleidžia meluoti. Tai nuoširdi dramaturginė laikysena ir aš ja labai pasitikiu.

Tačiau visai kitokius klausimus „Girtuose“ kelia režisūra. Suprantama, kad dramaturgui svarbus jo tekstas, tačiau režisuoti taip, kad tekstas nenukentėtų, yra sunku. Tai reiškia vieną iš dviejų: kenčia arba režisūra (t.y. spektaklis), arba tekstas. Dar tai reiškia, kad režisūra, paisanti teksto, varžo ne tik pati save, bet ir aktorių. Ir, matyt, dėl to mane nuliūdino, kad aktoriai ėmė nebegirdėti, ką sako, jiems tapo svarbiau varžytis, kas įdomiau suvaidins girtą, ir nemaža dalis jų pamiršo, kam šis girtumas. Juk jis tik forma, kaip žodžiai bus pasakyti, tik aplinkybė, o ne pats turinys. Tai lengvas spektaklis. Ir, deja, jis išlengvina tekstą. Nežinau, ar palengvėjęs tekstas nepraranda savo tikrojo tūrio ir prasmės. Šis lengvumas ypač pasijuto aktoriams susitikus su žiūrovais. „Girti“ mane įtikino, kad teatras tokiai dramaturgijai reikalingas kaip perskaitymo būdas. Tačiau tam, kad pjesė liktų, ją reikia skaityti neleidžiant nei aktoriams „privaidinti“, nei režisieriui „prirežisuoti“.

Ieva. 2023 m. vasario 6 d., 11:09

„Girti“ man pasirodė energingas ir tragikomiškas spektaklis, kitokio temperamento, nei teko matyti Wyrypajewo dramaturgijos pastatymus Lietuvoje. Paties dramaturgo režisuotame kūrinyje išryškėjo aktoriai ir skaudžiai pasimatė profesiniai skirtumai tarp kartų. Vyresnieji vaidina geriau už jaunus. Jų scenas stebėti įdomu, jos nebanaliai juokingos. O jaunimo suvaidinti epizodai smukdo spektaklį, jų kuriamų personažų komiškumas artimesnis komerciniam teatrui, stokojantis subtilumo. Kodėl taip stipriai skiriasi vaidybos meistriškumas? Ar tai patirtis? Juk nėra taip, kad vienų vaidmenys leistų labiau pasireikšti už kitus – visi turi panašias sąlygas ir tą pačią užduotį. Šiame „Europos viešbutyje“, parodančiame vakariečių egzistencines problemas, Wyrypajewo akimis, ir juokingas, ir graudžias, įsimena Ryčio Saladžiaus, Nelės Savičenko ir Dainiaus Gavenonio vaidmenys. Dramaturgas ir režisierius juokiasi, bet nesišaipo iš savo veikėjų, o tai, deja, pavyksta ne visiems aktoriams. Apskritai, jei kalbame apie kūrėjo požiūrį į personažą, man atrodo itin svarbu, net ir kritikuojant bei pašiepiant, išlikti humaniškam.

Spektaklyje „Laisvė“ (rež. Dainius Gavenonis, „Darbininkai“ ir Oskaro Koršunovo teatras, 2021), kuriame taip pat svarbi dramaturgija ir vaidyba, atradau šį tą naujo apie laisvę ir meilę. Vėl kyla klausimai – ar didžiausia meilė yra suteikti kitam žmogui pasirinkimo laisvę, ar lemiamu momentu prisiimti už jį atsakomybę? Dramaturgas Martinas Bellemare’as sukuria šiuolaikišką psichologinę ir idėjų pjesę apie legalizuotą bei institucionalizuotą savo paties mirtį, paliečiančią filosofinę, vertybinę žmogaus laisvės temą ir leidžiančią aktoriams suvaidinti kraštutines psichologines situacijas. Spektaklio formos atžvilgiu abejonių sukėlė jame pasitelkiami pagrindinių aktorių asmeninio namų archyvo vaizdo įrašai, iš pradžių vertę jaustis nepatogiai, susidūrus su pernelyg intymiais kadrais (vis dėlto jie ne iš personažų, bet iš aktorių gyvenimo, tad ardo scenos iliuziją). Tačiau šįkart, matyt, tai padeda aktoriams dar labiau įsijausti į aplinkybes, jomis patikėti ir kurti scenos veiksmo iliuziją bei emocijų tikrumą. Juk šiame spektaklyje svarbiausia vaidyba, o ne režisūra, ir čia galima mėgautis aktorių meistryste, stebėti žmogišką kovą tarp proto vertybių, idėjų ir jausmų. Spektaklis, kuris emociškai veikia ir skatina mąstyti, – neblogas derinys, ar ne?

Rimgailė. 2023 m. vasario 17 d., 15:13

Užsikabinusi už tavo minties apie „Laisvę“ prisimenu vieno „Girtų“ personažo žodžius: „Laisvė yra tai, kad tuo save atiduodi. <...> Laisvė yra tai, kad tavo širdis atiduota kartą ir visam laikui, ir visai ne tu jos šeimininkas, o tas, kuriam ji teisėtai priklauso. Mano širdis teisėtai priklauso ne man. Štai kas yra laisvė – kad mano širdis teisėtai priklauso ne man.“ Pasirašau po daugumos Wyrypajewo personažų žodžiais, tačiau juose, kaip ir „Laisvėje“, esama graudaus bejėgiškumo. Ar esi atsakingas už kito žmogaus gyvenimą? Ką gali padaryti matydamas kito žmogaus kančią, neviltį, nusivylimą? Atiduoti savo širdį, sako Wyrypajewas. Tačiau Bellemare’as palieka šį klausimą be atsakymo ir į tą kraštutinę svarstymų būseną įstumia aktorius, išgyvenančius šią dviprasmybę spektaklio metu.

Tema, žinoma, nepatogi, pernelyg asmeniška ir intymi. Teatras šiai temai ir patogus, ir negailestingas. Viena vertus, personažai turi aiškias dramaturgines ribas, kurios „saugo“ aktorius ir saugiai provokuoja žiūrovus. Kita vertus, pati tema provokuoja kūrėjus išeiti už Bellemare’o pjesės ribų, ir tai, ką tu mini dėl asmeninio Dainiaus Gavenonio ir Rasos Samuolytės gyvenimo įvykius fiksavusių vaizdajuosčių sukelto nepatogumo, man kelia kiek kitokį klausimą – ar tie kadrai kuria iliuziją, ar, priešingai, mažina atstumą tarp aktoriaus ir personažo? Kaip jaučiasi aktoriai po šio spektaklio? Manyčiau, kad visi jie emociškai pavargę, bet ramūs. Nes padarė viską, ką galėjo. Kalbant ir apie teatrą, ir apie pjesę, ir apie pačius save. Kiek vyrypajeviškai apibendrinsiu šį savo laišką, bet – jie atidavė savo širdį, todėl tapo laisvi. Nuoširdus gali būti tik būdamas nuoširdus. Tik tiek. Kaip tai lengva ir kaip sunku. Džiaugiuosi, kad teatras vis dar gali būti ta vieta, kurioje gali būti pažeidžiamas, nes būtent toks čia esi kviečiamas ir toks čia esi laukiamas. Ateini į teatrą ir nustoji vaidinti. Banalybė, kuria užbaigsiu šį laišką ir išbūsiu šią žiemą.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė