Lyras. Pradžia

Išbandžiusi šiuolaikinės operos ir audiovizualinių performansų kryptį jaunosios kartos režisierė Greta Štiormer sugrįžo į teatro sceną. Vilniaus mažojo teatro eskizų konkurse „DramaTest“ pristačiusi spektaklio pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę „L. yra S.“ idėją, Štiormer pelnė galimybę įgyvendinti savo viziją scenoje. Spektaklio premjera įvyko kovo 15 dieną. Pjesės, glaudžiai susijusios su Williamo Shakespeare’o tragedija „Karalius Lyras“, tikslas – patyrinėti Lyro jaunystę, atvirkštiniu priežasties ir pasekmės principu atsekti, kokie įvykiai galėjo daryti įtaką nestabiliam Lyro charakteriui ir liūdnam likimui. Princo Lyro kasdienybėje atsispindi šiuolaikinio žmogaus problemos, kapitalistinėje visuomenėje gyvenančio jaunuolio egoizmas priverčia suklusti – galbūt net savo artimoje aplinkoje matome ne vieną tokį Lyrą?

Spektakliui „L. yra S.“ būdingi drąsūs režisūriniai sprendimai, motyvuotai naudojamos vaizdo technologijos (videomenininkas Ignas Pavliukevičius), minimalistinė scenografija (Aistė Marija Stankevičiūtė), kurianti atsvarą puošniems kostiumams (Valdemara Jasulaitytė). Lyro apsaugininkui Seržui (Tomas Stirna) atvykus pas pranašę Merliną (Larisa Kalpokaitė), numatančią Lyro beprotybę, pristatoma ir spektaklio forma – dramaturgiją plėtos ir papildys turtingas garsovaizdis (kompozitorė Jūra Elena Šedytė).

Švelnų ir trapų princo Lyro (Matas Sigliukas) santykį su motina karaliene Nerone (Eglė Mikulionytė) išsamiai ir be žodžių apibrėžia subtili jų pokalbio apie būsimas Lyro vedybas scena. Žmonių kalba jie neištaria nė žodžio – girdimi vien lakštingalų čiulbesiai, varnų krankimas, žuvėdrų klyksmas ir daugybė kitų paukščių balsų pamėgdžiojimų. Išraiškingas sumanymas apibūdina poetišką ir jautrią abiejų veikėjų prigimtį. Garsinė Lyro ir jo motinos ryšio iliustracija paaiškina, kodėl princo žiaurumas atsiskleidžia tik po Neronės mirties, kai jis lieka šaltakraujiško ir valdingo tėvo Kono (Mindaugas Capas) valioje.

Scenoje – vos kelios kėdės, stalas ir pianinas, tad erdvės nuotaiką diktuoja projekcijų ekranas. Jame taip pat puikuojasi scenų pavadinimai, parašyti kaligrafiniu XVI a. vienuolių perrašomų tekstų stiliumi (teksto dizaineris Dovydas Černiauskas). Tai vienintelė apčiuopiama sąsaja su Shakespeare’o laikų teatru, kai lentelės paaiškindavo veiksmo vietą. Šią istorinę detalę į bendrą spektaklio koncepciją Štiormer įpynė sumaniai – įmantrūs scenų pavadinimai, pavyzdžiui, „Vienišas vilkas“, „Kalė“, „Paskutinė vakarienė“, kuria atskirą interpretacinį sluoksnį. Be dailių antraščių, ekrane rodomi asociatyvūs vaizdiniai: Sagui (Vainius Sodeika) ir Lyrui žvejojant, antrame plane skleidžiasi sraunios upės ir ją supančios augmenijos vaizdai, o maištingą aštuoniolikmečio Lyro charakterį komentuojantys virtualaus žaidimo reginiai priartina prie šiandienos tikrovės.

Princo kelionė į beprotybę aukščiausią įtampos tašką pasiekia antro veiksmo pradžioje. Lyras gedi, netikėtai praradęs ne tik jaukią ir šiltą motinos užuovėją, bet ir vienintelį draugą – Sagą. Lyras tarsi užstrigusi plokštelė kartoja tuos pačius nervingus judesius (choreografė Gintarė Šmigelskytė) pagal tūžmingą technomuzikos skambesį, o ekrane pamažu daugėja liudininkų, pastebėjusių Sagą mieste. Jų parodymus įgarsina iš kolonėlių aidintis nuasmenintas ir iškraipytas aktorės Kalpokaitės balsas. Tai preciziškai sudėliota, galinga ir daugiasluoksnė  šokio, muzikos, įrašyto balso bei šviesų (dailininkas Povilas Laurinaitis) simfonija.

Dėl spektaklio estetikai būdingų pasakos elementų personažai yra vienareikšmiški tipažai, išskyrus psichologinį Lyro vaidmenį. Sigliukas kuria įvairialypį princą – neatsakingą, nervingą, žiaurų, užsisklendusį, trokštantį meilės ir galiausiai prarandantį protą. Audringą Shakespeare’o Lyro charakterį dramaturgė ir režisierė grindžia patirtomis psichologinėmis traumomis: brolio ir motinos mirtis, tėvo abejingumas ir žiaurumas, pirmoji meilė Sagui, nesulaukusi atsako.

Paslaptingiausias personažas jaunojo Lyro istorijoje – Sagas. Sodeikos įkūnijamas veikėjas labiau primena budistų vienuolį nei iš gatvės į rūmus pašauktą bėdžių. Jis neturi aiškios motyvacijos, praeities ar ateities, dramaturgiškai yra sukurtas kaip Lyro priešingybė. Galima būtų pamanyti, kad tai tik Lyro vaizduotės kūrinys, jo suskilusios, prieštaringos tapatybės dalis. Lyras jį karštai pamilsta dėl laisvamaniškos, primityvios prigimties ir ramybės.

Nepaisant keleto režisūrinės vienovės stokojančių scenų ir mažiau pavykusių sprendimų, spektaklyje „L. yra. S.“ nugali netikėti akcentai ir malonumas patirti Lyro gyvenimo klystkelių visumą. Tačiau kūriniui pritrūko finalo. Originalo kalba skambant Shakespeare’o „Lyro“ žodžiams tarsi teigiama, kad istorija perleidžiama didžiajam plunksnos meistrui ir tai jau nebe Štiormer kompetencija. Tačiau po dviejų veiksmų trukmės tragiškos epopėjos jos pabaiga neišpildo lūkesčių, iškeltų kvapą gniaužiančių finalo link vedančių scenų.