7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Glaudus ryšys tarp estetikos ir etikos

Pokalbis su režisiere Olga Lapina

Ignas Zalieckas
Nr. 11 (1460), 2023-03-17
Teatras
Olga Lapina. A. Gudo nuotr.
Olga Lapina. A. Gudo nuotr.

Režisierė Olga Lapina sukūrė tokius spektaklius kaip „Laukys“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2022), „Apie baimes“ (Jaunimo teatras (JT), 2017), „Ilgoji pertrauka“ (Keistuolių teatras, 2016), „Bėgikas“ (JT, 2016), „Kodas: HAMLET“ (Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT), 2016), „Medėja vaikams“ (Klaipėdos jaunimo teatras, 2015), „Rusiškas sąsiuvinis“ (LRDT, 2015), „Brangusis atrakcionų parko dėde“ (Vilniaus mažasis teatras, 2012), „Stebuklingoji kreidelė“ (LRDT, 2011) ir kt.

 

Kuriate spektaklius vaikams. Kodėl jus domina kūryba šiai tikslinei grupei?

Reikėtų iš karto pabrėžti, kad spektakliai vaikams toli gražu ne vienintelė mane dominanti teatro forma, be to, jau kurį laiką jų nekūriau. Kai režisūrinės veiklos pradžioje stačiau daugiau spektaklių vaikams, dariau tai visų pirma dėl to, kad šioje srityje galima išbandyti daug režisūrinių užmojų už konvencinio psichologinio teatro ribų. Spektaklių vaikams statymo procese atsiranda erdvės skirtingoms režisūrinėms „raumens grupėms“ treniruoti: jie reiklūs formos tikslumo, pasakojimo konstravimo, tikslinės auditorijos pažinimo ir klišių demaskavimo atžvilgiu. Manau, kiekvienas režisierius bent viename savo kūrybos etape turėtų susidurti su šio tipo spektakliais. Be grynai profesinių ir estetinių sumetimų, tai režisieriui būtina dar ir dėl to, kad tenka atsižvelgti į išskirtinius etinius reikalavimus. Tarkim, manau, kad blogas spektaklis vaikams gali padaryti daugiau žalos negu blogas spektaklis suaugusiems. Mano atveju motyvacija kurti vaikiškus spektaklius buvo ir yra susijusi ne tiek su meile vaikams apskritai, kiek su meile režisūrinei atsakomybei, noru auginti teatro žiūrovų kartą bei tikėjimu glaudžiu ryšiu tarp estetikos ir etikos.

 

Dalis jūsų darbų sukurti ne scenoje, o kitose teatro erdvėse. Ar, jūsų manymu, tokio tipo teatras šiuolaikinei publikai priimtinesnis nei tradiciniai pastatymai?

Pasirinkimas kai kuriuos spektaklius kurti ne scenoje, o kitose teatro erdvėse susijęs su asmeniniais kūrybiniais ir akademiniais tyrimais. Mane domina teatro forma kaip tokia ir kaip nedaloma spektaklio turinio dedamoji. Stengiuosi ieškoti, kur yra spektaklio, kaip formos, ribos ir kaip jos gali būti kvestionuojamos. Išeiti už scenos ribų mažų mažiausiai reiškia atsiverti naujoms galimybėms, kurios reikalauja kitokių sprendimų. Tai turi įtakos ir žiūrovų dėmesio valdymui, ir vaidybos specifikai, ir begalei kitų spektaklio komponentų. Tačiau nemanau, kad spektaklio vaidinimas „nestandartinėje“ erdvėje jau savaime yra kažkokia vertybė. Vertybe ji tampa kurdama ryšį su bendru spektaklio sprendimu, koncepcija, kuriamo pasaulio įtikinamumu. Bendrai teatrą visų pirma matau kaip pasaulio ir būties pažinimo būdą, tačiau kiekvienas spektaklio statymo procesas turėtų virsti pačios teatro profesijos tyrimu, teatro, kaip amato, pažinimu ir sukurti žinių apie teatro, kaip šiuolaikinio meno formos, specifiką.

 

Po pertraukos sukūrėte spektaklį „Laukys“. Kas paskatino vėl grįžti į teatro sceną?

Kaip minėjau, nestandartinės spektaklio erdvės nėra jokia savaiminė vertybė. Bet kokioje erdvėje gali atsirasti ir puikių, ir nevykusių spektaklių. Kiekvienas darbas reikalauja savito proceso ir, be abejo, erdvės. Scena – nuostabi erdvė, kurioje įdomu dirbti, ir visiems pažįstamos scenos „dėžutės“ galimybės dar nėra (tikiu, kad niekada ir nebus) išsemtos.

 

Spektaklio „Laukys“ kūrybinis procesas taip pat turėjo savo specifinius kūrybinius uždavinius ir atitinkamus sprendimus. „Laukys“ sumanytas būtent Juozo Miltinio dramos teatro scenai. Vienas iš daugelio šio spektaklio tyrimo objektų yra, pavyzdžiui, scenos erdvės sinchroninis horizontalumas ir vertikalumas. Tačiau, nepaisant to, kad šis kūrinys – atskiras ir savitas, jame taip pat yra man nuolat svarbių ir iš darbo į darbą atsikartojančių aspektų. Vienas jų – eksperimentavimas su teatro formomis bei jų ribomis ir teatrinės kalbos tyrinėjimas. Manau, kad „Laukys“, kaip ir kai kurie kiti mano darbai, egzistuoja kelių sceninių formų paribyje ir kvestionuoja konvencinę spektaklio komponentų hierarchiją. 

 

Kitas svarbus aspektas, kurį kiek įstengdama puoselėju visuose kūrybiniuose darbuose, – komandinis darbas, didelis pasitikėjimas bendrakūrėjais ir bandymas sukurti aplinką, kurioje kiekvienas gali dirbti geriausiai. Komandiškumas yra režisūros stiprybė. Man tai – ne tik profesinis, bet ir etinis įsitikinimas. Šiuolaikiniame teatre tradicinė vertikalioji režisieriaus galia turi būti kuo skubiau persvarstoma. Tai pasakytina apie santykį ne tik su bendrakūrėjais, bet ir su žiūrovu. Skeptiškai vertinu teatrą, kuris užsiima vienos idėjos ar minties demonstravimu, „žinučių“ siuntimu, žiūrovų intelekto tikrinimu. Jeigu teatras yra būdas pažinti būties paslaptį, jame negali būti vieno visažinio, kuris teatro priemonėmis pamokslauja kitiems. Prieš šią paslaptį mes visi lygūs – ir kūrėjai, ir žiūrovai. Manau, tai ir yra spektaklio, kaip bendro erdvėlaikio, bendros patirties, prigimtis.

 

Kiek pats žiūrovas, jo kaita daro įtaką jūsų paieškoms?

Nemėgstu abstrakčiai kalbėti apie žiūrovą. Juk salėje sėdi ne kažkokia homogeninė masė, bet labai nevienalytė žmonių grupė, kurioje kiekvienas turi skirtingas patirtis, mąstyseną, kūną. Bet kai kalbama, kad režisierius mąsto apie „žiūrovą“, ko gero, turimas omenyje mąstymas apie šiuolaikinį žmogų, jo realijas, ydas ir džiaugsmus, bei svarstoma apie tai, kaip bus suvoktas konkretus spektaklis, kokio dialogo tarp scenos ir žiūrovų salės tikimasi.

 

Šiandien žiūrovą matau kaip spektaklio bendrakūrėją. Spektaklio prasmė neegzistuoja tol, kol ji nėra kažkaip suvokiama stebinčiojo. Spektaklis vyksta ne scenoje, o žiūrovo viduje, jo kūne bei prote, todėl galima teigti, kad spektaklį sukuria ne tik programėlėje paminėti kūrėjai, bet ir žiūrovas per savo suvokimą ir asmeninę – nesvarbu, racionalią ar pasąmoninę – interpretaciją. Salėje vyksta ne vienas spektaklis, o tiek, kiek joje yra užimtų sėdimų vietų.

 

Kokiomis idėjomis ir apmąstymais gyvenate šiandien? Kur krypsta jūsų kūryba?

Po ilgo laiko, praleisto teatre, ir intensyvaus bei uolaus darbo nusprendžiau pradėti dirbti šiek tiek lėčiau. Noriu, kad mano kūryba nevirstų konvejerine gamyba. Galbūt dėl to, kad esu ne tik režisierė, bet ir dėstytoja, tyrėja, man labai svarbi tyriminė, pažintinė, laboratorinė spektaklio kūrimo sudedamoji dalis, o tai reikalauja nemažai laiko. Dabar galiu sau leisti dirbti ilgai, apmąstyti ir plėtoti projektus be nustatytų premjerų datų. Su keliais Lietuvos teatrais turiu susitarimų dėl ateities spektaklių, bet kol kas tai – tolimesnės ateities planai. Jaučiu, kad mane vis dar lydi spektaklio „Laukys“ kūrybinio proceso aidas, nors premjera įvyko tikrai ne vakar.

 

Kad ir kokių temų teatre artimiausiu metu imsiuosi, tikriausiai pagrindinė užduotis vis tiek išliks būties ir gyvenimo šerdies pažinimas. Mano nuomone, nepaisant priemonių skirtumo, visa kūryba susijusi su atmintimi apie tai, kad yra kažkas, kas žymiai daugiau ir svarbiau, ir kas nori būti pažinta, nors iki galo negali būti suprasta. Tai ir nuolatinis iššūkis, ir grožis.

 

Dėkoju už pokalbį.

Olga Lapina. A. Gudo nuotr.
Olga Lapina. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Ilgoji pertrauka“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Ilgoji pertrauka“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Ilgoji pertrauka“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Ilgoji pertrauka“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Bėgikas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Bėgikas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Bėgikas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Bėgikas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Kodas: HAMLET“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kodas: HAMLET“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kodas: HAMLET“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kodas: HAMLET“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Brangusis atrakcionų parko dėde“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Brangusis atrakcionų parko dėde“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Brangusis atrakcionų parko dėde“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Brangusis atrakcionų parko dėde“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Stebuklingoji kreidelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Stebuklingoji kreidelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Stebuklingoji kreidelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Stebuklingoji kreidelė“. D. Matvejevo nuotr.