Mechanizmas teatras

Atsisveikinimai visada labai asmeniški. Ir su žmonėmis, ir su spektakliais. Kaip atsisveikinti su (ne)savo kartos Hamletu? Ką parašyti apie spektaklį, apie kurį visi (mano mokytojai) kadaise jau viską parašė, o režisierius apie savo intencijas jau viską papasakojo? Man regis, rašymas apie Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ interpretacijas, o ypač apie tokius scenos kūrinius kaip Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo spektakliai, iš kritikų reikalauja tokio pat reiklumo ir sau pačiam, ir profesijai, kaip ir iš režisierių bei aktorių. Bet kaip kalbėti, kai nebežinai, kurios mintys yra tavo, o kurios perskaitytos? Žvelgiantieji į baltą popierių priešais save turi atsakyti į tą patį klausimą, kurį užduoda į grimo kambario veidrodžius žvelgiantys Koršunovo aktoriai „Hamleto“ įžangoje: kas tu esi?

Ne kartą teko stebėti paskutinius Koršunovo spektaklius ir kas kartą aplankė jausmas, kad juos vejuosi, kad mano ir spektaklio realybės susilygina atsisveikinimo taške. Nuostabu: kiek teko susidurti, atsisveikinimo akimirką jie suskamba ne tik ne žemesne gaida nei tada, kai mačiau juos pirmąkart, bet ir nepraradę, o gal net atgavę aktualumą.

15 metų ne tik spektaklio, bet ir žmogaus gyvenime gali būti labai daug. Kai 2008 m. rudenį žiūrėjau Oskaro Koršunovo teatro „Hamleto“ premjerą sausakimšoje „Menų spaustuvėje“, man buvo 25-eri, kai žiūrėjau paskutinį spektaklį panašiai prisipildžiusiame Jaunimo teatre, laukiau 40-ies. Tada ten, spektaklio veidrodyje, mačiau kitus, dabar jau galėjau pažvelgti ir į save. Todėl negaliu sutikti, kad Koršunovui nėra principinis Hamleto amžiaus klausimas, vaidinęs svarbų vaidmenį Nekrošiaus spektaklyje[1]. Dešimtmetis skyrė ne tik šių režisierių spektaklius, bet ir tų spektaklių Hamletus, ir būtent keturiasdešimtmetį Hamletą svarstė pats suvaidinti režisierius, bet vis dėlto galiausiai pavedė Dariaus Meškausko Hamletui tapti režisieriumi.

Vis bandžiau suvokti anuomet įvardytą paradoksą: Koršunovo spektaklis nėra šiuolaikiškas, todėl jis aktualus[2]. Kalbėta tada apie tam laikui nebūdingą Hamleto idealisto poziciją. Gyvenime idealizmo, regis, padaugėjo. O teatre? Paskutinis „Hamletas“ vėl privertė mąstyti apie teatrą, bet ne tik todėl, kad Koršunovo Elsinoras ir yra teatras, o dėl gyvų ir triukšmingų būsimųjų aktorių ir režisierių, kurių tą vakarą gausiai susirinko teatre, reakcijų. Jie stebėjo tai, kas vis rečiau (šiuo gyvenimo periodu) pasitaiko mūsų scenoje, – teatro magiją, sudarytą iš aktorių meistrystės, vaidybos tikrumo, ansambliškumo ir scenoje gimstančių interpretacijoms atvirų reikšmių bei prasmių, ataidinčių dar iš metaforinio teatro tradicijos. Be to, tai „savianalizės ir pažinimo teatras, kuris veikia ne savo vaizdine, užburiančia iliuzinio gyvenimo prigimtimi, o sau ir teatrui užduodamais klausimais“[3]. Tad paskutinį vakarą „Hamletas“ vėl atgaivino savojo laiko teatrinę kokybę ir vėl priminė, „kad taip dar galima „gyventi“ scenoje“[4], o ištuštėjus scenai paliko to laiko ilgesį.

Gal todėl, nepaisant to, kad priešais mane popieriaus lapas (ekranas), o ne grimo veidrodis, ir stalčiuje nesislepia butelis, „Hamleto“ santykis su teatru toks artimas, suvokiamas, juntamas ir, paradoksalu, teikiantis vilties. Net ir po 15 metų, nepaisant realybės faktų, žvelgiant į sceną nesinori sutikti, kad šis „teatras išspjauna žmogaus liekanas“[5], nes esu įsitikinusi, kad „gyvenimas ir teatras – veidrodiniai vienas kito atspindžiai“[6], tad jei žmogų ir gali sužeisti teatras, vis dėlto daug svarbesnį vaidmenį atlieka gyvenimas. Juk gyvenimas nuolat tampa teatro dalimi, ne atvirkščiai: „užkulisiai kaip žmogaus siela turi savo išvirkščią pusę, ir tai, ką ji slepia, bet kurią akimirką gali virsti spektaklio dalimi“[7]. Gal todėl šis „teatras tarytum aplenkia, apgauna realybę“[8], ir gal (bent laikinai) – net mirtį.

Ilgamečiai spektakliai turi unikalią savybę – užfiksuoti savo laiką, ten ir tada gimusį teatrą ir kalbėti ta kalba čia ir dabar, pasakoti tą pačią, tik jau kita tonacija skambančią istoriją. Postpandeminiu laiku Koršunovo „Hamleto“ pradžioje anuomet kiek nustebinęs aktorių pasirengimas sargybinių scenai primena šiais laikais tokią natūralią, rutininę erdvės ir mūsų pačių dezinfekciją prieš bet kokią pradžią. Tačiau tai, kas šiandien iš tiesų skamba kitaip, – karo tema. Ore anuomet tvyrojusią sąmokslo, gresiančio perversmo atmosferą šiandien keičia Shakespeare’o tragedijoje užfiksuota, bet sceninėse interpretacijose gana retai akcentuojama karo nuojauta: „grimo staliukai su veidrodžiais, jų nuolatinis judėjimas erdvėje, tarsi „karinio“ teatro besikeičianti dislokacija, sudaranti užkardos, gynybinės sienos atsivėrusius plyšius ar proveržius. Jėgų išdėstymas – vienas prieš visus ir visi – prieš vieną“[9]. Žvelgdama į klouno kauke spektaklio finale prisidengiantį Juliaus Žalakevičiaus Horacijų prisimenu, kad ne tik Dainiui Gavenoniui čia tenka dvigubas Klaudijaus ir Hamleto senojo šmėklos vaidmuo. Tad gal visai ne Horacijus akis užmerkia Danijos princui? Juk priešas visą laiką buvo rūmuose, o Horacijus ir Fortinbrasas – draugas ir priešas – taip pat yra tik veidrodiniai atspindžiai. Gal kaukė ir yra tikrasis Horacijaus veidas – aidint šiandien taip skaudžiai atpažįstamiems (nors vis dar tolimiems) sprogimams triumfuojantis Fortinbrasas? Po paskutinio, mirtino „Būti ar nebūti?“ paskutinius Hamleto žodžius taria nebe jis pats, o Horacijus-Fortinbrasas, nes šalį jam vis dėlto pavyko užimti iš vidaus. Todėl toliau – tyla. Perspėjimas sustingdo. Taip atspindėdamas ne tik tai, ką kūrėjai matė tada, bet ir tai, ką salėje mąstome dabar, ir veikia mechanizmas teatras.

Koršunovo „Hamletas“ suteikia galimybę apmąstyti ne tik teatro prigimties, aktorių ir režisieriaus, bet ir kritiko tapatybę. Ne tik todėl, kad apie jį parašė bene visi tuo metu aktyvūs teatro kritikai, bet ir todėl, kad jame „ne tik Hamletas, bet ir kiekvienas iš už anapus rampos mato veidrodyje savo atvaizdą“[10], kurį, be kita ko, keitė spektakliui gyvuojant ėjęs gyvenimo laikas. Tad jei tada galėjo pasirodyti, kad galiu ar bent turėčiau bandyti pataisyti „sugverusią gadynę“, šiandien ir priešais scenos ekraną, ir priešais popieriaus lapą kompiuteryje per išgyventas neviltis ir ekstazes ateina suvokimas, kad viskas daug paprasčiau: užtenka tik laikyti veidrodį prieš teatrą.