Teatrine mėsa neapaugęs lietuviškos dramaturgijos skeletas

Balandžio 1-oji Vilniaus mažajame teatre. Vis dar premjerinis režisieriaus Tado Montrimo spektaklis „Ein Elefant“ pagal Dovilės Zavedskaitės pjesę. Ankšta scenos erdvė, dekoruota visus pilkos spalvos atspalvius sugėrusiomis medžiagų atraižomis, statiškos „gyvųjų paveikslų“ scenos, verčiančios raišuoti, stabdančios ir taip netolygų sceninio veiksmo ritmą, atsainiai tekstą beriantys aktoriai, nejaukiai klumpantys net ne dėl personažo įkūnijimo schemų, o dėl elementaraus teksto nemokėjimo ir visiško nepasitikėjimo arba netikėjimo pačia istorija, spektaklio tema.

Spektaklyje vaidinantiems vidurinės ir vyresnės kartos Mažojo teatro aktoriams iš esmės nieko neprikiši, nebent kūrėjo sąžinės ir atsakomybės stoką, nes niekaip kitaip negalima būtų paaiškinti didžiausio spektaklio nesusipratimo kodiniu pavadinimu „Berniukas“. Faktiškai tas brandus aktorius, sutikęs scenoje atkurti aštuonmečio elgsenos, reakcijų, net kalbėjimo manieros bruožus, jau galėtų būti įrašytas į XXI a. infantilizmo analus. „Ein Elefant“, turintis akivaizdžią pretenziją įvardyti mažų mažiausiai Europos mastu išplitusią „nekalbėjimo“ apie psichines stigmas epidemiją, man asmeniškai tapo tiesiog tobula, kaip reta įsimintina prima aprilis kulminacija.

Galvodama ne tik apie „Ein Elefant“, bet ir apie visą pastarąjį Lietuvos teatro sezoną, regiu jį kaip savotišką, užsitęsusią, iki kvaitulio prailgusią Kvailių dieną, kurios metu vėl ir vėl džiaugiamės nejuokingais pokštais, išgyvename dėl hipertrofuotų mistifikacijų ir stengiamės apsimesti tikintys eiline scenos „stebuklo“ apgaule. Manau, kiekvienas, teatrą vis dar iš inercijos lankantis, turi tam savą priešnuodį, manasis telpa vieno sakinio maksimoje: „Aš negaliu pakeisti veiksmo scenoje, bet privalau keisti savo santykį su juo.“ Tad šį kartą leisčiau sau pabūti skeptiškai ciniška bent jau „Ein Elefant“ atžvilgiu.

Kadaise, galbūt antikinėje Graikijoje, išvyka į teatrą beveik prilygo visaverčiam vizitui pas psichikos slėpinių specialistą. Teatre galima buvo jei ne pasveikti, tai bent jau pakoreguoti atjautos, išgyvenimo dėl kito žmogaus lemties mechanizmus, pasijausti anonimiškai dalyvaujančiu visa apimančiame tragedijos vyksme bei išgyventi bendrystę su keletu tūkstančių žiūrovų, suvienytų universalios meninės idėjos. Tuomet kiekvienas iš teatro galėjo išeiti įkrautas nauja, gydančia programa, leidžiančia griaunantį, patologišką stresą keisti naudingu, netgi maloniu stresu. Dabar – 2023-ieji, serga pasaulis, serga žmonija, gamta ir štai net du Lietuvos teatrai turi spektaklius, sukurtus pagal dramaturgės Zavedskaitės pjesę „Dramblys“, skirtą liguistam visuomenės polinkiui atmesti, nutylėti depresijos, savižudybės temas.

Pati dramaturgė spektaklio temą sutalpina į klausimą: „Blogų naujienų mes jau gauname iš žiniasklaidos, tad kam dar dėl jų eiti į teatrą? Tačiau blogos naujienos teatre veikia atvirkščiai: jos švelniai ir meniškai prisėda mums ant kelių, ir visi kartu, su visa likusia sale, galime saugiai ir patogiai prisiliesti prie to, kas nelabai smagu, bet su kuo šiandien susiduria didelė dalis mūsų sociumo.“ Perskaitai tokį „Ein Elefant“ anonsą, ir iškart padvelkia antika bei rūpestingu pažadu mane, laikinos spektaklio žiūrovų bendruomenės bei mūsų ligoto sociumo narę, nusivesti gijimo, sanacijos keliu. Negana to, savo kūryboje anaiptol nevengianti ironijos dramaturgė mums pažada menišką, švelnią, saugią ir patogią procedūrą. Bet man jau kirba kontrklausimas: o dar ko nors, be deklaratyvios ir, kaip jau seniai paaiškėjo, visiškai neefektyvios terapijos, šiuolaikiniame Lietuvos teatre, lietuviškoje dramaturgijoje galėčiau gauti, rasti, galiausiai – bent jau nusipirkti?

Kartais vis dar ilgiuosi mistinio įsitraukimo, beveik neapčiuopiamo dalyvavimo teatriniame vyksme jausmo, bet dar labiau man patinka minties, idėjos energija įkrauti spektakliai, verčiantys atsibusti iš pilietinio snaudulio. Tuo tarpu permanentine „kvailių švente“ virtęs šiuolaikinis Lietuvos teatras man daugių daugiausia gali pasiūlyti terapiją, ir netgi ne individualią, o tokią palengvintą – grupinę jos formą, suvaidintą anoniminiam šiuolaikiniam žiūrovui, kartai galbūt leidžiančiam sau patyliukais nusivaipyti iš kokio nors psichinės negalios naštą velkančio varguolio kančios. Bet tada perskaitau kokios eilinės lietuviškos premjeros sceninio žanro apibrėžimą „Kad komedija, nepasakysi, bet kad tragedija – irgi ne“ ir nusprendžiu tiesiog apsišarvuoti tyla.