Išslystanti prasmė

Po spektaklio „Raganosiai“ premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) kovo 9 d. jutau nuovargį, kylantį iš mėginimo užčiuopti ir suprasti prasmę: kai atrodydavo, kad netrukus tai įvyks, ji ir vėl išslysdavo. Šįkart Antano Obcarsko režisuoto spektaklio estetika nebuvo tokia, kuria galima besąlygiškai gėrėtis, nekreipiant dėmesio į slidžias spektaklio prasmes, gerokai sujaukiančias protą. Gal taip ir turėtų žiūrovus veikti absurdo teatro pjesė? Praeito amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Martinas Esslinas šia sąvoka apibūdino Samuelio Becketto, Eugène’o Ionesco, Arthuro Adamovo, Jeano Genet ir kitų pjeses, laužiusias to meto teatro konvencijas ir siekusias išreikšti sizifišką, dar Albert’o Camus aprašytą žmogaus egzistencinės padėties beprasmybę.

Nepasakytum, kad LNDT „Raganosiai“ leistų pajausti tą nepakeliamos žmogaus būties tragikomizmą ar maištautų prieš esamo teatro estetiką. Stengiantis nurimti, tenka griebtis paprasčiausių dalykų. Juk spektaklio dramaturginė konstrukcija nėra sudėtinga, nes Ionesco neatsisako konflikto sampratos – šioje pjesėje jis vyksta tarp Beranžė ir raganosių. Tačiau taip ir nepavyko suprasti, kas, kūrėjų nuomone, yra šiuolaikinis Beranžė, o kas mūsų visuomenėje yra raganosiai. Ar užtenka tik iškelti klausimą, o žiūrovai tegul interpretuoja? Gal kūrėjai patys nerado atsakymo ar negalėjo apsispręsti? Gal žinojo, apie ką nori kalbėti(s), bet iki galo to padaryti šįkart nepavyko? O gal tyčia siekta viską sujaukti? Juk žodžiu „absurdas“ galima daug ką pridengti. Vis dėlto praeities absurdo teatras turėjo labai aiškius tikslus ir kalbėdamas apie beprasmybę nebuvo beprasmis.

Režisierius Obcarskas kurdamas septintąjį spektaklį pasirinko ambicingą koncepciją – Ionesco pjesę „Raganosiai“ (1959) statyti pasitelkiant skirtingą kino filmų stilistiką. Viskas prasideda mėginimu sukurti sukeistintą, panašią į režisieriaus Aki Kaurismäki filmų atmosferą ir baigiasi Larso von Triero „Melancholijos“ (2011) nuotaika. Spektaklio viduryje įterpiama žanrinio kino – 10-ojo dešimtmečio „biuro“ komedijos, sujungtos su katastrofų bei siaubo filmų elementais.

Estetikos atžvilgiu Obcarsko kūryba nuo pradžių buvo itin šiuolaikiška ir stilinga – pradedant Laurynos Liepaitės scenografija, baigiant veikėjų įvaizdžiais. Kaip niekas kitas iš jaunųjų Lietuvos režisierių jis laikėsi atstumo nuo „akmens ir šakos“ teatro estetikos ir kurį laiką tai imponavo. Tačiau nuo spektaklio „Boksas“ (LNDT, 2022), sukurto pasitelkiant filmų apie kovotojus elementus, iškilo turinio klausimas. Forma, kuriai buvo skiriama daug dėmesio, nebepateisino turinio. Gal šis ir yra antraeilis? Gal svarbi meno formų plėtotė? Anot paties Ionesco, meno istorija yra išraiškos formų kaita, o naujovė – pasipriešinimas senovei. Bet tada formos turi būti įspūdingos. Kaip kadaise absurdo teatro pjesės – šokiravusios, laužiusios dramaturgines ir teatro konvencijas, radikaliai eksperimentavusios su kalba. Ar bent kaip tada, kai pirmą kartą režisierius Łukaszas Twarkowskis parodė mums „Lokį“ (LNDT, 2017): tuo metu tokiu kokybiniu lygiu Lietuvos scenoje dar niekas nenaudojo vaizdo technologijų, tad galima buvo ir pasižiūrėti pro pirštus į skystoką turinį, be to, emocinį poveikį spektaklis vis dėlto kūrė, jame norėjosi būti, į jį panirti.

Be abejonės, Obcarskas turi stiliaus pajautą, jam pavyksta tiksliai užčiuopti stilistinius kino niuansus, juos perkurti ir panaudoti plėtojant sceninį pasakojimą, bet tai jau greičiau šiuolaikinio teatro norma, nei išskirtinumas, ir „Raganosiuose“ tampa aišku, kad vien to negana.

Obcarsko kūryboje išryškėja dar vienas kino efektas – madų kūrimas. Kinas išpopuliarina aprangą, šukuosenas; dainos ir šokiai tampa kultiniais, daugelio atpažįstamais elementais. Režisieriaus teatro kūriniuose taip pat galima pastebėti siekį kurti tokių įsimintinų momentų rinkinį. Tai jam pavyko spektaklyje „Alisa“ (LNDT, 2020): po kurio laiko gali ir neprisiminti, apie ką jis buvo, bet pats Alisos personažo įvaizdis išlieka atmintyje. „Raganosiai“ taip pat kuriami iš tokių „saldainių“ – gražių kostiumų, patrauklių veikėjų įvaizdžių (kostiumų dailininkas Juozas Valenta), sentimentus keliančių dainų ir aplinkos detalių, bet visa tai pabyra ir į bendrą visumą nesusijungia, o ir nėra iki galo ištobulinta, kad galima būtų be abejonės tuo mėgautis.

Scenoje kuriamame ir dviejuose ekranuose rodomame vaizdo klipe panaudojama tai, kas vizualiai maloniausia (vaizdo projekcijų autoriai Adomas Gustainis ir Ričardas Žigis). Iš pradžių tai sudomina, bet kai imi suprasti, kad nieko nesupranti ir kad tai neturi aiškaus tikslo bei krypties, belieka visa tai priimti kaip kūrėjui būtiną pasitreniravimą formomis, meninį eksperimentą, eskizą – jame netrūksta įspūdingų blyksnių, kuriuos kuria aktoriai Arūnas Sakalauskas, Gytis Ivanauskas ir Rimantė Valiukaitė. Tačiau vis dėlto šis klipas stokoja precizikos, tarkim, garsas ir vaizdas nėra visiškai sinchroniški, o iš arti filmuojant plastikinių gėlių vazonus ant jų matyti etiketės... Gal ir smulkmena, bet jei jau susitelkiama į formą, į išorę, į stilių, reikėtų eiti iki galo, nes stengiamasi kurti tikrai ne trash’o estetiką.

Regis, siekiant diktuoti madas, būti madingiems ar norint tokiu paversti teatrą į aktorių sudėtį atlikti nedidelio vaidmens įtrauktas influenceris Naglis Bierancas. O gal paprasčiausiai norėta į teatrą privilioti jo sekėjus? Gal net pranešti apie jiems gresiantį pavojų virsti raganosiais. Nors tai galima suprasti tik perskaičius programėlę, nes žiūrint spektaklį nėra iki galo aišku, ar, kūrėjų požiūriu, nuomonės formuotojai yra šiuolaikinės visuomenės raganosiai, – ar jie kritikuojami, ar valiūkiškai mirktelima jų populiarumui.

1959 m. Ionesco parašyta pjesė „Raganosiai“ gimė iš labai aiškių ankstesnių istorinių įvykių konteksto – nacizmo ir fašizmo iškilimo Europoje. Alegorinis kūrinys parodo masių psichologiją, žmonių virsmą grupe ir vieno jų pasipriešinimą. Jame pabrėžiamas individualios minties ir masiškumo, totalitarizmo konfliktas. Pats Ionesco sakė nenorintis niekam priklausyti: „Niekada nenoriu būti sekėjas.“ Tačiau iki galo neaišku, ką šiandien režisierius Obcarskas bando kritikuoti mūsų visuomenėje. Ar Beranžė vis dar žmogus ir koks jis? Kas šiandien yra žmogiškumas – silpnumas, abejingumas, jautrumas, netobulumas? Kas tie raganosiai – tie, kurie sportuoja, sveikai maitinasi, geria kavą su augaliniu pienu ir nevartoja alkoholio? Anot Jeano‑Paulio Sartre’o, Ionesco pjesėje nėra nieko, kas įrodytų, kad žmogumi būti geriau nei raganosiu. Ar tokia ir kūrėjų pozicija? Jų žodžiuose programėlėje – ne, o iš spektaklio neaišku.

LNDT „Raganosiuose“ abejonių ir prasminę sumaištį kelia pagrindinio personažo Beranžė traktuotė. Iš pradžių atsainus, pasižymintis silpnybėmis, vėliau jis pasirodo kaip jautrus ir negalintis likti abejingas, kai panosėje vyksta baisūs dalykai. Tačiau neaišku, kodėl spektaklio kūrėjai itin paryškino jo polinkį vartoti alkoholį ir pavertė tai priklausomybe, liga. Dėl to finale peršasi labai keista, išties „absurdiška“ mintis, ir tikrai nemanau, kad kūrėjai to siekė: šiuolaikiniame pasaulyje vieninteliai dar likę žmonėmis ir nevirtę raganosiais yra alkoholikai. Palyginimui – žiūrint spektaklį „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, LNDT, 2023), kuriame visi personažai yra girti ir gerokai labiau apsvaigę už Beranžė, nė minties nekyla, kad tai priklausomybės kamuojami žmonės.

Beranžė kuria aktorius Martynas Nedzinskas, kuriam tinka būti pagrindiniu veikėju. Jo vaidyba skiriasi nuo kitų aktorių, pakeri natūralumu, spontaniškumu; ji tarsi gimsta iš gryno jausmo ir srūva be akivaizdžių pastangų, technikos ir matematinio apskaičiavimo. Aktorius vaidina žavingą, atvirą, tikrą ir jo vaidmeniui svarbiausia – žmogišką, t.y. netobulą, Beranžė.

Ne mažiau klausimų kelia ir Beranžė priešingybė, jo draugas – visuomenės pažiba, sveikuolis, teisuolis, visada pasitempęs, bet ne toks simpatiškas, pirmūnas Žanas, mėginantis paprotinti Beranžė susiimti. Aktorius Kirilas Glušajevas vaidina tiksliai, tačiau įdomu, kad Žano namai visai neatitinka jo pavyzdinės išorės. Jie primena „išprotėjusio“ dailininko, à la Jacksono Pollocko, studiją: sienos nutaškytos dažais, netvarka, paveikslai stovi nusukti į sieną. Šeimininkas vilki spalvingą chalatą, keliantį sąsajų su nuo AIDS mirštančiu aktoriaus Edo Harriso personažu filme „Valandos“ (rež. Stephenas Daldry, 2002). Tačiau psichologinė drama ne iki galo įtikinamai tampa siaubo filmu, kai Žanas įniršta ir ima virsti raganosiu. Ar raganosiais virsta tie, kurie išoriškai stengiasi atitikti visuomenės normas, o viduje išgyvena krizę? Tie, kurie iš paskutiniųjų siekia tobulumo, o jų pastangas kompromituoja ir juos labai erzina „atsipūtęs“, atsipalaidavęs Beranžė? Režisūriškai Obcarskas pabrėžia kelis momentus, kai Žanas yra atstumiamas ir jaučiasi pažemintas. Ar raganosiais virsta tie, kurie labiausiai bijo nepritapti ir būti atstumti?

Beranžė nebijo pasirodyti pažeidžiamas – tai geriausiai išryškėja pačioje gyviausioje spektaklio scenoje su jo bendradarbiu Diudaru. Aktorius Kęstutis Cicėnas puikiai jį vaidina, derindamas kareivišką discipliną ir abejingumą. Jis mėgina įtikinti Beranžė, kad nereikia taip asmeniškai jaudintis dėl tų raganosių. Beranžė, patyręs šoką, kai jo akyse Žanas virto raganosiu, nebijo parodyti savo baimės, nerimo ir sutrikimo. Jųdviejų dialogas ir galėtų tapti prasminiu spektaklio centru. Beranžė sako: „Bet aš jaučiu, jog jūs klystate... aš jaučiu tai instinktyviai, nors ne, tai raganosiai turi instinktus, aš jaučiu tai intuityviai. Štai koks žodis, intuityviai. <...> Intuityviai reiškia: ...va taip va! Aš jaučiu, va taip, kad jūsų perdėta tolerancija, jūsų dosnus atlaidumas... iš tikrųjų, patikėkite manimi, yra iš silpnumo... iš aklumo.“ 

Šios mintys ir pagaliau pagreitį įgavęs idėjinis konfliktas išsisklaido paskutinėje scenoje su Deize (Toma Vaškevičiūtė), pernelyg psichologizuotoje ir per keletą minučių neatskleidžiančioje ilgo vedybinio gyvenimo absurdo, kaip buvo sumanyta dramaturgo. Tačiau leidžiančioje Beranžė pasirodyti kaip paskutiniam menkystai – be teisės pasiteisinti, nes Obcarskas atsisako finalinio pagrindinio veikėjo monologo, kuriame nuskamba svarbios jo mintys apie žmogų, vidinės abejonės, svarstymai, netgi kylantis noras tapti raganosiu ir suvokimas, kad jis negali pritapti prie kitų. Nesant šio svarbaus monologo spektaklis lieka be pabaigos, dainos nepakanka, ir galiausiai visi veikėjai į sceną susirenka visai ne taip smagiai kaip Federico Fellini filme „8½“.

Nors iš spektaklio „Raganosiai“ nėra aišku, vis dėlto nemanau, jog kūrėjai nenorėjo išteisinti Beranžė ir pasakyti, kad tarp jo ir raganosių nėra esminio skirtumo. Šįkart režisierius Obcarskas iki galo nesuvaldo ambicingos spektaklio koncepcijos sujungti Ionesco dramaturgiją su kino estetika – scenoje medžiaga ir priemonės nesusilieja į prasmingą vienį taip, kaip norėta. Esmę gožianti forma nepasiekia išradingumo ar tokio kokybės lygmens, kuriuo būtų galima besąlygiškai mėgautis, nepaisant išslystančių, viena kitai prieštaraujančių prasmių. Juk pagaliau kūrinys gali teigti, kad nieko neteigia, bet norėtųsi suprasti, jog tai – meninis pasirinkimas ir sąmoninga intencija. Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad režisierius gali tobulėti tik nuosekliai kurdamas, o kaskart iš teatro menininkų reikalauti šedevrų taip pat prilygtų „raganositui“.