Teatras
Ignas Zalieckas
Natomis į vaidmenį
Pokalbis su aktoriumi Ryčiu Saladžiumi
Aktorius Rytis Saladžius sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2020), „Sulėtintai“ (rež. Anna Smolar, LNDT, 2019), „Durys“ (rež. Jo Strømgrenas, LNDT, 2018), „Lokis“ (rež. Twarkowskis, LNDT, 2017), „Dugne“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2010), „Vaidinant auką“ (rež. Koršunovas, OKT, 2005), „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (rež. Koršunovas, OKT, 2003), „Meistras ir Margarita“ (rež. Koršunovas, OKT, 2000), „Vasarvidžio nakties sapnas“ (rež. Koršunovas, OKT, 1999) ir kt.
Ingrida Ragelskienė
Skaitmeninis mitas, gimstantis šiuolaikinio teatro scenoje
Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Rotkho“ Rygos dailės teatre
Apie ką mąsto pagyvenusi Lietuvos teatro kritikė, prisėdusi papozuoti ant Rygos dailės teatre eksponuojamos parodos „Rotkho. Made in Latvia“ stendo? Švelni nuostaba jos veide išduoda – turbūt svarsto, kokiu būdu teks dekonstruoti feikus arba žaismingus melus, mus, eilinius šiuolaikinio teatro žiūrovus, klaidinančius dar prieš įžengiant į žiūrovų salę. Žinoma, turėjau suklusti jau tada, pozuodama demonstracinei savo feisbuko profilio nuotraukai. Juk dar po pernykščio apsilankymo Marko Rothko meno centre Daugpilyje įsisąmoninau, kad Amerikoje sutrumpėjusi dešimties metų amžiaus ten emigravusio Marcuso Rothkowitziaus pavardė tikrai rašoma taip: „RoTHKo“.
Ingrida Jankauskaitė
Gaivališkumas, kai dar nežinai, kas teisinga
Pokalbis su aktoriumi Matu Sigliuku
Aktorius Matas Sigliukas sukūrė vaidmenis spektakliuose „L. yra. S.“ (rež. Greta Štiormer, Vilniaus mažasis teatras, 2023), „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, Jaunimo teatras (JT), 2023), „Nepalaidoti mirusieji“ (rež. Justinas Vinciūnas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2023), „Erinijos“ (rež. Sergejus Loznica, JT, 2022), „Edžio pabaiga“ (rež. Naubertas Jasinskas, JT, 2022), „Belaukiant Godo“ (rež. Gintaras Varnas, JT, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Varnas, JT, 2021) ir „Sombras“ (rež. Varnas, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2019).
Ieva Tumanovičiūtė
Šalta ir skaidru
Spektaklis „Fossilia“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Į tremtį Dalia Grinkevičiūtė su savimi pasiėmė spektaklių programėles. Apie operą ji rašė: „Prieš mane atsivėrė įstabus Grožio ir Gėrio pasaulis, apkerėjęs mane ir tapęs vėliau didele dvasios atsvara (...). Teatras... Jis uždega žmogaus širdyje fakelą, kurio jau niekas nebeužgesins; gali daryti ką nori: žeminti, kankinti, stumti į purvyną – žmogaus širdyje vis tiek jau skamba kita muzika – tikėjimo Gėriu muzika. Ir niekada tu jau negalėsi būti skriaudėjų pusėje, tavęs nepadarys jų įrankiu.“ Norėtųsi, kad teatras tebeturėtų tokį poveikį, bet, regis, vietoj stebuklingo Gėrio ir Grožio pasaulio scena vis dažniau virsta racionalia tiesos paieškų ir liudijimų vieta. Tai būdinga ir vėlesniems Grinkevičiūtės kūriniams „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir „Gimtojoj Žemėj“, parašytiems jau grįžus iš tremties, praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje.
Greta Vilnelė
Intertekstualumo eksperimentas
Spektaklis „Psichozė“ LMTA festivalyje „Pulsas“
Balandžio 11–15 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) vykusio scenos meno festivalio „Pulsas“ uždarymo dieną Balkono teatre parodytas ketvirto režisūros kurso studento Justino Vinciūno (vadovas Gintaras Varnas) spektaklis „Psichozė“. Šių metų pradžioje Kauno miesto kameriniame teatre įvyko jo spektaklio „Nepalaidoti mirusieji“ pagal Jeano‑Paulio Sartre’o pjesę premjera. Abiejuose kūriniuose nagrinėjamos veikėjų ribinės būsenos, sklandžiai remiamasi istorinių epochų pasaulėjautomis. Nors jaunosios kartos kūrėjų darbai neretai pasižymi kurso vadovo braižu, Vinciūno spektaklyje „Psichozė“ pastebimos autorinės vizijos užuomazgos – jo dėmesį traukia psichologinio teatro subtilybės.
Ieva Tumanovičiūtė
Menininkų pokalbiai, blyksintys atmintyje
„Lost Lost Lost“ Klaipėdos dramos teatre
Švelniu, melodingu balsu Yoko Ono (Digna Kulionytė) pasakoja Jonui Mekui (Jonas Baranauskas) apie avangardinį filmą „Musė“ (1970). Ji nusiauna baltus aukštakulnius aulinukus ir, virpančiais gestais papildydama savo žodžius, vis labiau įsijaučia į pokalbį apie muziką ir kiną. Dar šiek tiek, ir ji pakils nuo žemės, ištirps savo mintyse. Mekas atidžiai ją stebi ir smalsiai klausinėja. Kartkartėmis prabyla šalia gulintis impozantišką chalatą apsivilkęs Johnas Lennonas (Karolis Maiskis). Šioje lenkų režisieriaus Michało Borczucho Klaipėdos dramos teatre sukurto spektaklio „Lost Lost Lost“ scenoje dokumentinė medžiaga virsta teatru.
Ignas Zalieckas
Vieta, kurioje analizuoju tikrovę
Pokalbis su aktoriumi Vainiumi Sodeika
Aktorius Vainius Sodeika sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras, 2022), „bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2021), „Alisa“ (rež. Antanas Obcarskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2020), „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2020), „Natanas Išmintingasis“ (rež. Gintaras Varnas, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2017), „Lokis“ (rež. Twarkowskis, LNDT, 2017), „Hamletas“ (rež. Vidas Bareikis, NKDT, 2015), „Ričardas II: Post factum“ (rež. Artūras Areima, teatras „Mens publica“, Vytauto Didžiojo universiteto teatras ir Artūro Areimos teatras, 2014), „Publika“ (rež. Varnas, teatras „Utopia“, 2010) ir kt.
Ingrida Jankauskaitė
Išmokstama per patirtį
Pokalbis su aktore ir režisiere Ieva Kaniušaite
Aktorė ir režisierė Ieva Kaniušaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, Jaunimo teatras (JT), 2023), „Rytoj buvo vakar“ (rež. Aidas Giniotis, JT, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, JT, 2021), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, JT, 2020), „Cinkas (Zn)“ (rež. Eimuntas Nekrošius, JT, 2017), režisavo spektaklius „Mama“, JT, 2021) ir „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ (2022).
Daiva Šabasevičienė
Subjektyvumas, virstantis objektyvumu
Audronės Girdzijauskaitės knyga „Kovido meto užrašai“
Teatrologė, teatro istorikė ir kritikė, rašytoja Audronė Girdzijauskaitė, mano požiūriu, – viena įdomiausių asmenybių, rašančių apie teatrą. Ji tokia buvo visais laikais, tokia yra ir šiandien: nors tekstai susitraukė iki mažų apžvalgų, jos „kietos“, raiškios, tam tikro humoro nestokojančios mintys visada vilioja būti perskaitytos. Rašydama autorė įprasmina ne tik savo gyvenimą, sociokultūrinę aplinką reflektuoja pasitelkdama išmintį, kuri pasižymi aštriu, kritiniu mąstymu ir profesionalumu. Įvairiais gyvenimo periodais Girdzijauskaitės dėmesys buvo sutelktas į skirtingas temas, skirtingų teatro sričių analizę. Polifoninis autorės mąstymas suformavo profesionalios lietuvių teatrologijos pagrindus.
Ignas Zalieckas
Svarbu girdėti ir jausti
Pokalbis su teatro dailininke Renata Valčik
Teatro dailininkė Renata Valčik sukūrė scenografiją ir kostiumus tokiems spektakliams kaip „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, Jaunimo teatras (JT), 2023), „Laukys“ (rež. Olga Lapina, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2022), „Kauno pavasaris ’72“ (rež. Jonas Tertelis, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022), „Įstrigę“ (rež. Schillingas, Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2021), „Kreicerio sonata“ (rež. Valentinas Masalskis, KJT, 2021), „Motina“ (rež. Darius Rabašauskas, KJT, 2019), „Banana Dream“ (choreografės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė, 2018), „Sibiro haiku“ (rež. Saulė Degutytė, Stalo teatras, 2018), „Doriano Grėjaus portretas“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė, Vilniaus teatras „Lėlė“, 2018), „Apie baimes“ (rež. Lapina, JT, 2017) ir kt.
