Sąveika tarp aktoriaus ir žiūrovo

Aktorė Gerda Čiuraitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Equus“ (rež. Jokūbas Brazys, LNDT, 2022), „Sirenų tyla“ (rež. Laura Kutkaitė, LNDT, 2022), „Žuvėdra“ (rež. Brazys, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2022), „Otelas“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT ir Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“, 2021) ir kt.

Kaip prasidėjo jūsų kelias į teatro sceną?

Niekada nebuvau nutolusi nuo meno, dar mokydamasi mokykloje lankiau dailės pamokas, jos išlaisvindavo iš nykios kasdienybės, kurioje buvau keistas ir paliktas vaikas. Nekenčiau mokyklos, maištaudavau, eidavau į pamokas basa, kad mane išvarytų. Su drauge kurdavome scenarijus. Kartą išsinuomojome Pranciškonų vienuolyno erdvę – apsimečiau imigrante menininke, nors tuo metu dar buvome mokinės ir neturėjome tam lėšų. Turbūt tada sukūriau savo pirmąjį vaidmenį.

Pamačiusi Eimunto Nekrošiaus spektaklį supratau, kad noriu būti to dalis. Labai gaila, kad jį teko pažinti tik per knygas, įrašus ir dėstytoją Viktoriją Kuodytę, kuri gebėjo mus panardinti į teatro magiją. Kelias iki scenos buvo ilgas – įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą (VDU), buvau jauna ir naivi, mane viskas žavėjo ir atrodė paslaptinga. Tiesa, VDU buvo klaida. Vis dar nesuprantu, kodėl tai vadinta teatro studijomis. Gal todėl, kad kažkas norėjo patenkinti savo ego kitų sąskaita?

Baigusi studijas VDU supratau, kad neturiu jokių šansų vaidinti, nes norint pakliūti į šią industriją reikia pažinčių. Įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Oskaro Koršunovo renkamą kursą. Pamenu, per stojamuosius dar klausiau pažįstamos, ar galiu rodyti savo etiudą akademijos tualete, – ji sakė, kad tikrai neleis. Tada nuėjau pas Oskarą, ir jis pritarė tam, kad rodyčiau etiudą tualete. Man padarė įspūdį, kad žiūrėdami mano etiudą teatro žmonės buvo susispaudę tualete. Vis dėlto dabar viskas paprasčiau ir kitaip. Tada bijojau, nes tai atrodė vienintelė galimybė. Oskaras visada palaikė vidinę aktoriaus laisvę, todėl jį ir gerbiu, nors po studijų, kai jau teko dirbti, išsakiau savo nuomonę apie jo kuriamas darbo sąlygas ir kad kūryba turi vykti kitaip.

Ar yra aktorių, į kuriuos norėtumėte lygiuotis? Ar, priešingai, stengiatės kurti savitai, neieškodama idealų?

Manau, kūryba yra individualus dalykas. Labai gerbiu kolegas, jais žaviuosi, ypač Nele Savičenko, Viktorija Kuodyte ir Rimante Valiukaite – jos mano mūzos, man gera į jas žiūrėti. Tačiau aš tiesiog kitokia: kita karta, kitos traumos, kitas charakteris. Kuriu savo individualų vidinį monologą, turiu savo fiziką, bet vienas dalykas mus sieja – pagarba profesijai.

Pastaraisiais metais sukūrėte vaidmenis trijuose Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliuose. Teko dirbti ir su jaunais, ir su patyrusiais režisieriais. Ar išliko įsimintinų momentų, padėjusių gilinti profesijos suvokimą?

Režisierė Laura Kutkaitė manimi patikėjo, taip pat ir režisierius Jokūbas Brazys. Abu ieško ir kuria su tavimi, o tai aktoriui yra dovana. Jie daug veikia per fizinį teatrą. Man labai įdomu, kaip kūnas gali paveikti emocijas ir aktorinę raišką. Jie mane atvedė į LNDT. Visada svajojau jame būti. Kai esi ten, prasiveria teatro viduriai, kuriuose yra visko.

Gavau žiūrovą, o jis moko. Prasideda tikroji mokykla. Gali sau diskutuoti, mąstyti, skaityti, repetuoti, o kai ateina žiūrovas, viskas pasikeičia, ir tai yra nuostabiausia, visų minima teatro magija. Scenoje žiūrovams pasakoju istoriją, jie manęs klausosi, seka. Kai žiūrovai pradeda kartu verkti ar juoktis, suprantu, kad sugebėjau viską ištransliuoti teisingai. Tai – bendras visos komandos pasiekimas. Man dabar labai įdomi sąveika tarp aktoriaus ir žiūrovo, norėčiau plačiau studijuoti, kaip aktorinė raiška veikia žiūrovą.

Kuo jums, kaip aktorei, svarbus darbas su dokumentine medžiaga spektaklyje „Sirenų tyla“? Ar tai keičia vaidmens kūrimo būdą?

„Sirenų tyloje“ nebuvo kuriami personažai – mes darėme daugybę etiudų, eskizų, performansų, iš kurių talentingoji režisierė Laura Kutkaitė klijavo ir montavo spektaklį. Buvo paskirti tik monologai, aš gavau tikrą istoriją ir tai buvo sunki patirtis, reikėjo ieškoti, kaip ją pasakoti, kad neperspaustum, kad ji suskambėtų. Pati dokumentika jautriai mane paveikė – ji tuo ir skiriasi nuo pjesės, kad tai asmeniška ir yra daug arčiau. Labai didžiuojuosi, jog Laura ryžosi kalbėti, kaip galios santykiai veikia moteris, nes tai itin aktualu ir vyksta kasdien, nors kai kurie kolegos teigia, kad visa tai nusibodo, kad tai nesąmonė.

Manau, tai labai svarbu, reikia šviesti visuomenę. Atsiranda moterų, kurios po šio spektaklio lieka ir lieja ašaras. Nukentėjusioms vyksta savotiškas apsivalymas, o nepatyrusioms – to apmąstymas. Kai kurie žmonės pasigenda vyrų pozicijos. Tačiau mes – moterys ir aktorės, todėl galime kalbėti nenutolusios. Norėčiau šią temą nagrinėti daug išsamiau, bet šio spektaklio tąsai mums nedavė laiko ir pakankamai lėšų.

Neseniai vykstant filmavimui prie manęs pačios priekabiavo neprofesionalus aktorius. Kolegai pasakiau, kad man taip negerai ir taip netinka. Mane ignoravo. Suprantu – aikštelė, įtampa, visi dirba savo darbą, viskas turi vykti greitai. Vis dėlto pasirinkau išeiti ir tai buvo mano tvirta pozicija. Jei nenagrinėčiau priekabiavimo temos, greičiausiai būčiau kentėjusi ir save raminusi, kad tai mano darbas, kad galiu išlaukti, viskas praeis. Tada būčiau grįžusi namo ir žliumbusi. Juk aš – aktorė, moku kentėti ir nesiskųsti, nes ši profesija dažnai to reikalauja. Vis dėlto noriu kurti sveikoje ir saugioje aplinkoje, kurioje svarbi pagarba. Tikiu, kad vis daugiau moterų nebetyli ir šis spektaklis padės vis plačiau apie tai kalbėti. Tai tokia plati tema, kad „Sirenų tyla“ galėtų turėti tęsinį.

Vieną naujausių vaidmenų sukūrėte Iwano Wyrypajewo spektaklyje „Girti“. Kiek įtakos vaidmens kūrimui turėjo faktas, kad režisierius yra ir pjesės autorius?

Wyrypajewas kuria literatūrinį teatrą – pirmame plane yra tekstas. Principas kaip operoje – Iwanas prašo ištirpti tekste. Turėjome atlikti tekstą, o jame užkoduota, kaip vaidinti. Daug skaitėme prie stalo. Dabar populiaru iškart dirbti „ant kojų“, o Iwanas norėjo, kad aktorius suprastų, apie ką jis kalba ir kaip suvaldyti tekstą. Prisimenu, vyko repeticija, per kurią suvaidinome visą spektaklį, o tada grįžome skaityti pjesės. Kai ją skaitėme, buvo daug įdomiau klausytis nei žiūrėti repeticiją, nes skaitant išlieka teksto konstrukcija, ir tai veikia. O vaidindami aktoriai kartais neišlaiko ritmo: arba ne tas vidinis monologas, arba per ilga pauzė ir kažkas ima strigti. Man tai buvo įdomi ir nauja patirtis. Dirbti su dramaturgu – dovana, nes jis puikiai žino, apie ką kalba jo pjesė: nereikia tiek kankintis ieškant atsakymų tekste.

Kuo jums buvo įdomus šio spektaklio kūrybinis procesas?

Buvo labai lengva dirbti – jokios įtampos. Iwanas sako, kad juokas atpalaiduoja žiūrovą, taip ir mane šis procesas atpalaidavo. Be to, dirbau su svajonių aktorių komanda. Jei ne Toma Vaškevičiūtė – šiame spektaklyje nebūčiau. Daugumos aktorių LNDT nekviečia į atrankas – nežinau kodėl, gal tai vidinė politika. Tikiuosi, tai keisis.

Kūrybinis procesas Iwano spektaklyje man buvo naujas. Mokiausi, kad mizanscenos ateina iš minties, ir tik tada scenoje gimsta tiesa ir organika. Iwanas sustatė paveiksliuką, o tai man kliuvo, tada, perskaičiusi jo interviu, supratau, kad jam reikia štampų – atpažįstamų personažų ir situacijų. Žiūrovui tai lengvai suprantama ir toks būdas tarnauja tekstui. Lietuvos aktoriai linkę ieškoti įdomesnių personažų. Pavyzdžiui, jei veikėja – prostitutė, ji nebūtinai apsirengusi trumpu sijonu: gal vilki burką, o gal turi doktorantūros studijų diplomą?

Iwanas puikiai žinojo, ko nori, ir dirigavo: kas išgirdo ir įsiklausė – laimėjo. Jis visada akcentavo ritmą ir personažo norus kiekvienoje scenoje – tai esmė. Kartą Iwanas man pasakė, kad jam patinka, kaip vaidinu, o aš nesu pratusi, kad mane girtų. Labai džiaugiuosi, kad patekau į šį procesą ir esu šio spektaklio dalis. Praplėčiau suvokimą apie tekstą teatre, nes iki tol išvis norėdavau jo išsižadėti. Man atrodė, kad kūnas ir jo išraiškos gali pakeisti tekstą, bet dabar matau, kad teatre yra daug krypčių, ir tai nuostabu.

Nuo ko jums prasideda vaidmuo?

Vaidmuo prasideda nuo analizės. Reikia viską ištirti iki detalių, kad vėliau galėtum tai aplipdyti mėsa. Viskas būna parašyta, bet reikia laiko tam suprasti, perleisti per save, išteisinti personažą, suvokti, ko tas žmogus nori, kokie jo santykiai ir t.t. Tai labai įdomus detektyvas. Pamenu, akademijoje Viktorija Kuodytė davė užduotį – „Ką personažas veikia ne pjesėje“, nuo tada man viskas tapo daug lengviau.

Kokios temos ir procesai jus lydi šiandien?

Noriu padėti žmonėms. Neseniai norėjau pradėti savanoriauti moterų linijoje, bet neperėjau atrankos. Man įdomus žmogus, domina visi procesai, vykstantys su juo, – nuo vaizduotės iki genetikos. Ir, aišku, amžinasis klausimas – kas aš esu? Ieškau medžiagos ir noriu kasdien kurti. Jei kas nors ieško aktorės – kvieskit!

Dėkoju už pokalbį.