Iš mūsų vaidybų

Ieva. 2023 m. vasario 27 d., 15:42

Atsispiriu nuo tavo laiško žodžių, kad „teatras vis dar gali būti ta vieta, kurioje gali būti pažeidžiamas“. Manau, toks yra Árpádo Schillingo teatras ir jo žmogus. „Barbaruose“ Valentino Masalskio Teisėjas, senstantis tarnautojas, yra maksimaliai nuoširdus, atviras ir pažeidžiamas, pripažindamas savo geismą, ramybės troškimą, klaidas, teisingumo sampratą, ir tai nuginkluoja. Pagaliau Jaunimo teatre gera literatūra ir teatras susijungė į šiandien itin aktualų spektaklį, parodantį nepriklausomo ir ramaus gyvenimo už istorinių įvykių ribų neįmanomybę ir tiksliai sudėliojantį akcentus, kas yra kaltas.

Nesudėtingomis priemonėmis Schillingas kuria nuotaiką, nukelia į jo mėgstamą provincijos, sustojusio laiko miestelį, kuriame daug pažeidžiamų, ne tokių veržlių kaip centruose, žmonių, o per juos dažnai pirmuosius pirmyn atgal pražygiuoja kariuomenės. Masalskio ir Viktorijos Kuodytės duetas, Schillingo spektakliuose prasidėjęs nuo „Autonomijos“ (Jaunimo teatras, 2018) ir besitęsiantis „Įstrigusiuose“ (Klaipėdos jaunimo teatras, 2021), sukuria itin stiprias „Barbarų“ scenas. Kuodytė ir vėl be žodžių savo vaidmenį suvaidina oriai, pabrėždama nepasiekiamą veikėjos pasaulį.

Pagarbiai nuteikia ir teatro istoriją mėgstantys jauni aktoriai Gedimino Rimeikos spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“ (Meno ir mokslo laboratorija), parodančiame, kaip stipriai jie nori vaidinti, kurti vaidmenis, kuriuose virstų kitais. Šį spektaklį norisi pavadinti „istoriniu teatru“, supažindinančiu su klasikine dramaturgija, aiškiai artikuliuojančiu sudėtingus, barokiškus Pedro Calderóno de la Barcos sakinių viražus, žaismingai ir su humoru atkuriančiu tolimos ir artimos praeities teatro formas. Tik per visą spektaklį taip ir nepavyko užčiuopti, kas paskatino kūrėjus pasirinkti būtent šią dramą ir kas joje patraukė, ką vis dėlto labiausiai režisieriui norėjosi pabrėžti ir apie ką dar, be didžiulės meilės teatrui, norėta byloti. Kad ir kaip būtų, Rimeika kaip režisierius, gebantis valdyti spektaklio formą, tobulėja išties sparčiai.

Rimgailė. 2023 m. kovo 8 d., 21:20

„Įstrigę“ yra vienas geriausių mano matytų spektaklių. Galbūt iš alkio, galbūt iš trupinių rinkimo taip sakau – dabar jau nesu tikra. Vis prisimenu save žiūrinčią tą spektaklį, prisimenu save laukiančią, kol baigsis pertrauka įšalusiuose kultūros namuose, prisimenu tą keistą jausmą, kai dar nesuprantu, kas vyksta, bet jaučiu, kaip man tai patinka: Kuodytės ranka, įstrigusi stiklainyje, Dainiaus Gavenonio kamera, įstrigusi tarp aktų salės kėdžių, Masalskio gyvenimas, įstrigęs tamsoje. Toks netikėtumo ir nesaugumo, nepatogumo ir smalsumo jausmas. Toks jausmas kilo ir „Autonomijoje“. Tačiau tokio jausmo jau gerokai mažiau buvo „Barbaruose“.

Manau, gal dėl to, kad Schillingui pasiūlyta kito parašyta tekstinė medžiaga. Žinoma, režisierius tekstą paverčia teatriniu kūnu, sukuria ir nejaukumo, ir netikėtumo jausmą, užbaigia savo spektaklį lyg skeldamas antausį prie iliuzijos pripratusiam žiūrovui ir aktoriui, primindamas, kad už šių sienų vyksta ir kitoks gyvenimas, kur tikri plieniniai daikčiukai sminga į širdį, o ne tik šitie mūsų sugalvoti, ne tik tie, kuriuos prisimenam ir atsinešam iš kitų gyvenimų.

„Barbarų“ spektaklį nutraukia šviesa, bet juk lygiai taip šviesa išsklaidė ir groteskišką „Įstrigusių“ žaidimą. Šviesa pradangina teatrą ir Schillingas kiekvienąsyk įjungdamas šviesą pažadina sapnuojantį žiūrovą, leisdamas atsikvėpti. Tačiau norisi klausti – koks būtų šis Schillingo spektaklis (net ir imperijos, žmogiškumo, santykių ar senatvės tema, kurias plėtoja Johnas Maxwellas Coetzee), jeigu režisierius būtų dirbęs sau įprastu dramaturginiu-režisūriniu metodu? Jeigu tekstas būtų gimęs iš teatro, o ne atvirkščiai? Viena vertus, jis dar labiau žadintų tą įtampos ir nuostabos būseną, nes ne tik įjungtų, bet ir išjungtų šviesą vidury monologo. Žinoma, jis vis dar tai daro, bet kiek kitaip, kiek mažiau, kiek grubiau, kiek svetimiau. Visą spektaklį jaučiausi taip, lyg žiūrėčiau į žmogų, besimokantį vaikščioti iš naujo. Tai pasakojimo diktuojamas teatras, kuriame tekstas tampa režisieriumi. Kita vertus, jis leidžia sekti romaną ir spėlioti, kaip bus išspręstas iš anksto žinomas pasakojimas, kokiu tonu jis bus perskaitytas, kurio autoriaus – Coetzee ar Schillingo – poziciją atspindės. Bet, kaip pati sakei, knyga neabejotinai visada geresnė už jos kopiją teatre ar kine, nes tai tik kopija, tai jau kažkas kita. Teatras nėra tik tekstas, todėl jis parodo literatūros ribas, tačiau ir literatūra parodo teatro ribotumą. Tuomet net ir geriausi romanai namų bibliotekos kapinyne skamba geriau nei ištarti gyvųjų.

Ieva. 2023 m. kovo 15 d., 15:23

Skaitydama, kaip jautriai aprašai ypatingą jausmą spektaklyje „Įstrigę“, prisimenu sukrėtimo būseną suvokus, kad gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, nes teatre pajutau, atradau ir supratau kažką tokio, po ko jau nebebūsiu tokia, kokia buvau prieš tai.

Išgirdusi žinią apie paskutinį Oskaro Koršunovo „Hamleto“ rodymą svarsčiau, ar verta į jį eiti. Gal verčiau negadinti to paslaptingo įspūdžio, kurį kadaise sukėlė spektaklis, ir palikti tai kaip priminimą, kad teatras gali taip stipriai paveikti? Vis dėlto smalsumas nugalėjo. Man svarbesne aplinkybe tapo ne tai, kad jis rodomas paskutinį kartą, bet tai, kad grįžau į vieną mėgstamiausių spektaklių po beveik dešimties metų. Kai praėjus laikui vėl žiūri tą patį kūrinį, gali ryškiai pajusti, kaip pats pasikeitei. Šįkart daug ką supratau naujai, atkreipiau dėmesį į kitus dalykus.

Anksčiau idealizuodavau Hamletą – man jis atrodė artimas tiesos ieškotojas, o žiūrėdama šį paskutinį spektaklį pirmąkart supratau, kad siekdamas teisingumo jis virsta tokiu pat „papuvusiu“ kaip kiti Danijos karalystėje. Hamletas tampa žmogžudžiu – nužudo Polonijų, pražudo Ofeliją... Maištaudamas jis tapo toks kaip jie. Kaip kovojant už tiesą ir teisingumą netapti žmogžudžiu? Anksčiau apie tai niekada nesusimąstydavau. Dabar matau ir koks Hamletas iš tiesų jaunas – jis jaučia neteisybę, bet daug ko nesupranta. Jis savo ydingos aplinkos vaikas, norėjęs ją sugriauti, ir tai jam pavyko, bet mirė žmonės ir mirė jis pats, o kas ateis po jų – neaišku.

Šis spektaklis vis dar žavi paprastų priemonių taiklumu ir išskirtine aktorių trupe, nors šįkart pamačiau, kad spektaklyje daug daugiau fiziškumo nei psichologijos, daugiau proto nei jausmo. Tačiau viskas režisieriaus apmąstyta taip tiksliai ir pataiko tiesiai į taikinį, o to šiandien labai trūksta daliai jaunų režisierių – mokėti įtempti spektaklį kaip stygą, staigiai ir tiesiai šaunančią į žiūrovą, o ne vangiai plūduriuojančią ore.

Savo skvarbia, išgryninta mintimi imponuoja ir šiuolaikinė Arturo Bumšteino ir Žygimanto Kudirkos opera „Puikus naujas kūnas“, protingai ir šmaikščiai užčiuopianti visuomenėje vyraujantį norą geisti tobulesnio kūno bei išvaizdos. Svarbiausia, kai liberali laisvė rinktis virsta parodija, sukyla noras likti savame netobulame kūne. Tiesa, pati kūrinio forma po šiuolaikinių Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės operų „Geros dienos!“ bei „Saulė ir jūra“ nebestebina, tačiau Kudirkos libretas itin taikliai užčiuopia šiuolaikinius „kūno“ diskursus. Bet ar šis kūrinys peržengs savo laiką? Ar norėsis į jį sugrįžti po dešimties metų? Man jis panašesnis į bitę, kuri įgėlusi miršta.

Rimgailė. 2023 m. kovo 20 d., 13:44

Atsisveikinti būtina.

Tokia yra tradicija.

Kuri galingesnė už žinojimą.

Mažą Žinojimą. Didelį Žinojimą. Nežinojimą. (Antanas Škėma)

Paskutinį „Hamletą“ žiūrėti buvo ir gera, ir skaudu. Vis galvojau: ar kitaip jaučiuosi vien dėl to, kad žinau, jog spektaklis rodomas paskutinį kartą? Ar vis dėlto būčiau norėjusi to nežinoti? Ar susitikęs su artimu žmogumi nori žinoti, kad matotės paskutinį kartą, ar ne? Kuo tas susitikimas tampa kitoks? Ar žinodamas tai, viso susitikimo metu renki smulkmenas ir graudiniesi, nes tai nepasikartos? Ar leidi sau pačiam būti, ar stabdai, taupaisi, nes nori kuo daugiau kito sugerti į save? Ar nežinodamas, kad šis jūsų susitikimas paskutinis, kažką nutyli, tikėdamasis, jog pasilieki tai kitam kartui? Žinojau, kad jaučiuosi kitaip, lyg bandydama susitaikyti, lyg stengdamasi atsisveikinti su didele dalimi savęs. Keista, rašau laišką tau, bet kartu lyg ir tam paskutiniam „Hamletui“, lyg ir tam „Hamletui“, su kuriuo užaugau, su kuriuo gyvenau, su kuriuo pasikeičiau, lyg ir jo aktoriams, su kuriais kalbėjausi apie šį „Hamletą“ per tekstus ir per skambučius. Keistas jausmas, lyg sapnuočiau, žinodama, kad tai tik sapnas. O ką veikti pabudus?

Džiaugiuosi, kad „Hamletas“ išėjo dar pačiam nuodėmių pražydime, rodos, dar neišvaidintas, dar žadinantis, dar kuriantis, dar nespėjęs sugriūti ir sugriauti. Taip, deja, nenutiko su „Žuvėdra“, kuri pati save sudraskė.

Tokia yra tradicija,

Kuri stipresnė už meilę. (Škėma)

Taip, Ofeliją pražudė ne vanduo, o meilė vandeniui... Hamletas pražudė ne tik Ofeliją ar Polonijų, bet ir pats save. Dėl ko? Dėl nieko. Dėl tuščio riešuto. Neišlauktas skausmas griauna, o išlauktas gali net kažką sukurti. Bet kaip nesugriauti savęs, kol bandai išlaukti?

Žinau, kad girdėjai jau visai kitam kontekste ir jau visai ne Klaudijų, o Dainių Gavenonį sakant, jog kuo ilgiau būni teatre, tuo labiau nori jame sau leisti nebevaidinti. „Hamletas“ ir buvo tas teatras apie tiesą. Vaiduoklis sakė tiesą, – pastebėjai? Todėl po „Hamleto“ teatras apie melą manęs nebejaudina. Vaidinantys žmonės manęs nebejaudina. Melo pilna gyvenime, galbūt į teatrą einam dėl tiesos? „Hamletas“ išmokė visą savo trupę teatre ieškoti tiesos, vaidinti tik tam, kad pasimatytų nevaidyba, būti savimi ten, kur leista būti bet kuo. Šimtą kartų kartota ir girdėta, bet Koršunovas su „Hamletu“ išdrįso pasipriešinti teatrui ir peržengė pats save, vėliau taip pat įvyko su spektakliais „Dugne“ ir „Žuvėdra“. O kas toliau? Tyla. Toliau baimė, kad nebebus kaip grįžti ten, kur saugu, kur išmindžiota, kur išmeluota. Tos durys, kurias atvėrė „Hamletas“, liko praviros, bet kelias pro jas niekur nebeveda. Taip ir lieka tie trupiniai, nuo kurių vis tiek jaučiamės alkani. Vaiduoklis nebuvo tik vaidyba. Bet atsisveikinti būtina, net jeigu atsisveikini su savo tiesa. Kažką juk tavyje ji palieka, tiesa? Ne tik skylę kūne, kažkur ten viršuj kairėje.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė