Ginčas su racionalizmu

Seniai, labai seniai, ką tik po pasaulio sutvėrimo ir žmonių iš Rojaus išvijimo, kad išvytieji galėtų greičiau nusinešdinti iš vieno galo į kitą, 1892 metais, Kaune, bėgiais pradėjo riedėti iki tol Lietuvoje neregėtas transportas, arklių traukiamas vagonas ant bėgių – arklinis tramvajus, liaudiškai vadinamas „konke“. 

Aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas, kaip ir rašytojas Saulius Tomas Kondrotas, jaučiausi esąs katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas ir daryti tai, kas jam patinka. Po teatro pasaulį jis vaikšto taip giliai ir taip išdidžiai, kad visi jo kely sutikti rašytojai turėtų šiai teatro asmenybei nusilenkti, pripažindami, jog Kazlas moka labai atidžiai perskaityti kūrinį. Kazlą galėtume vadinti literatūros ambasadoriumi teatre, ir premijas jam galėtų steigti pirmiausia literatai, nes jų kūrinių pjūviai labai tikslūs. Kazlas kartais aukoja tempo ritminę spektaklio raišką tam, kad būtų kuo plačiau išskleista kūrinio potekstė, jausmų pasaulis, apskritai – fonas, fabula, kad kuo plačiau atsivertų vaizdiniai, pasakojamos istorijos. Kazlui spektaklyje svarbu viskas, todėl jis kuria taip nuosekliai ir kruopščiai, kad savo principais primena šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus darbo metodą. Neatsitiktinai jo darbai ir stilistiškai kiek panašūs į šio režisieriaus spektaklius.

Pagal Kondroto apsakymą „1892 m. progreso idėja“ Kazlo sukurtas naujausias spektaklis yra lietuviško gyvenimo mini enciklopedija. Nuo XIX a. vidurio iki pabaigos, tiksliau, iki šių dienų, persiskaito visos lietuviškos civilizacijos istorija – su jos žmonėmis, įpročiais ir įvairiais nutikimais. Kondrotas Kazlui tinka dar ir dėl to, kad abu nėra moralistai, jiems svarbu papasakoti istoriją, o taip „proziškai“ pateikiant gyvenimą palikti galimybę vertintojui, žiūrovui pačiam atpažinti žmones, situacijas, visų pirma – patį save. Juk ne taip dažnai teatre pasitaiko, kad kūriniai kalbėtų būtent apie lietuvišką mentalitetą, apie kiekvienam atpažįstamas gyvenimo situacijas.

Kūrinio pagrindiniai personažai – konkretūs tipai, du broliai Gudukas ir Petrutis, kurie yra ir bendresnių idėjų, pažiūrų protagonistai. Šiek tiek „senobinis“ herojų ir įvairių istorinių, socialinių aplinkybių pateikimas žavus tuo, kad aprėpia ilgą istorinį laikotarpį, kuriame didelis dėmesys sutelkiamas į konkrečią datą – 1892 m. vasarą, kai Kaune, Nikolajaus prospekte (dabar Laisvės alėja), buvo paleistas arklinis tramvajus „konkė“. Iš kaimo atvykę Gudukas ir Petrutis ieškojo darbo ir įsidarbino būtent „konkės“ vežikais... Ši istorija apauginta įvairiais įvykiais, peripetijomis, išgyvenimais, kurie nulėmė žmonių likimus.

Kazlas savo spektakliu pasakoja apie žmones, kurie per visą savo gyvenimą gavo mažiau žinių, nei šiandien žmogus gali gauti per dieną. Tokie žmonės svarbūs dėl to, kad bet koks ankstesnis gyvenimas nulemia vėlesnį. Kazlas pristato mūsų „prosenelius“, apeliuodamas į mus pačius. Tik per praeitį galime geriau suvokti save. Tai gali suprasti stebėdamas perpildytą didžiulę Keistuolių teatro salę: žiūrovai veiksmą seka susikaupę, reaguodami į kiekvieną švelnaus humoro apraišką, nors spektaklyje jokio cirko ar „komikavimo“ nėra. Kazlui pasiseka šią Kondroto „1892 m. progreso idėją“ natūraliai priartinti prie dabartinio progreso. Šiandien jis toks, atrodytų, spartus, kad baigia užgožti visas žmogiškąsias vertybes. Todėl kalbant apie XIX a. pabaigą nesunku persikelti į XXI a. pradžią. Kazlo nuoseklumas ir atidumas detalėms tarytum prijaukino visai kitu ritmu gyvenančius žmones. Kazlo mintis, kad „mažas kūrinėlis apie du mažus žmones sukuria ne prozos, o regėjimo įspūdį“, buvo jo paties realizuota: dviejų valandų veiksmą jis pavertė regėjimais, kiekvienai mažiausiai scenai sukurdamas mini etiudą. Kazlas kuria veiksminę aplinką, kad geriau išsiskleistų vidinis kūrinio turinys, o šiame procese labai svarbūs išlieka vaidmenys ir spektaklio vizualumas.

Brolį Petrutį kuria pats Rolandas Kazlas, Brolį Guduką – Artūras Sužiedėlis, kitus vaidmenis – Taura Kvietinskaitė, Audronis Rūkas, Dainius Tarutis, Nerijus Matonis, Dominykas Dabužinskas. Kaip jau įprasta Kazlo režisuotuose spektakliuose, kai kuriems aktoriams tenka vaidinti po kelis vaidmenis, nes dažniausiai tai nedideli, gyvenimo kasdienybėje sutikti žmonės. Nei režisierius, nei patys aktoriai jiems neskiria ypatingesnio dėmesio – tai labiau sceniniai statistai, kuriems svarbiausia įtaigiai perteikti vieną ar kitą žmogaus tipažą. Prozos kūriniuose retai kada pasitaiko sudėtingų vaidmenų, pilnakraujų charakterių, tad jų nėra ir šiame spektaklyje.

Scenografė ir kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė spektaklį paskandina juodų, pilkų spalvų gamoje. Spektaklio pradžia, kol įsisuka veiksmas, gana slogi, vizualiai monotoniška. Sunkiasvoriai rėmai scenoje „transformuojami“ į vartus, kapus, karstą, tramvajų ar savo forma apibrėžia smulkesnes laiko ir veiksmo erdves. Pats vizualinis sumanymas įdomus, bet kartais trapiam veiksmui per sunkus. Nors scena didelė, nuolat kilnojami, perstatomi dideli rėmai kartais užgožia vieno ar kito žmogaus temą, kuri režisieriui itin svarbi. Teatre bene sunkiausia atskleisti žmonių vidinę sandarą, jų įpročius, subtilų charakterį. Kita vertus, nuolat kūrinyje kintančios laiko ir vietos aplinkybės kaip nors turi būti išskirtos, apibrėžtos, o tuščiaviduriai, juodi stačiakampiai rėmai – minimalistiniai skirtingų erdvių punktyrai, kurie labai svarbūs režisūriniam sprendimui.

Kazlui paslaptingu būdu spektaklyje pavyksta prabilti filosofinėmis temomis. Gana daug svarstoma apie nusikaltimo prigimtį. Blogio šioje žemėje gerokai daugiau, tad ir jo palikuonių scenoje regime ne vieną, vilkintį juodu kostiumu. Doros, šviesos ir šilumos šaltinis – Kvietinskaitės kuriamos moterys. Kiekviena jų – lyg prarasto rojaus gyventoja. Viena baltus skalbinius atviroje erdvėje džiausto, kita skaniausiais valgiais visus valgydina. Svarbiausia, „pasimatavusi“ skirtingų moterų drabužius, aktorė tampa mylimąja, tokiu beveik mitologiniu tautos personažu. Kvietinskaitė sušildo šį spektaklį, suteikia grakštumo ne vienai scenai. Ji raiški, plastiška, dinamiškai valdanti balsą. Moteris, kaip ir du broliai, priešpriešinama racionalumui, naujųjų laikų žmogui.

Kūrinys pilnas asociatyvių jungčių, tad labai svarbu vaidinant išplėsti jų ribas, personažams suteikiant kuo daugiau atspalvių. Prarasto rojaus sugrąžinti niekam nepavyks. Du broliai, patikėję naujųjų laikų progresu ir sutikę valdyti arkliais traukiamą tramvajų, netrukus nusivilia šia naujove. Vienas praeivis netyčia pakliūva po tramvajumi, kiti tyčia kiša rankas ar kojas po ratais, kad gautų kompensaciją. Gudukas po vieno incidento taip susisieloja, kad atgulęs į lovą numiršta. Švelnių bruožų aktorius Sužiedėlis ypač tinka šiam lyriškam vaidmeniui.

Visas miestelis patenka į greičio ir juodų jėgų valdomą mašiną. Rodos, dar taip neseniai Broliai išpažino gyvenimą kaip ramios upės tėkmę, kada valtimi dar galėjo atplaukti į Kauną (nesvarbu, kad ta valtis akimirksniu buvo pavogta), o pasikeitus aplinkybėms jie konstatuoja gyvenimo greitėjimą („Žmogus – kaip voverė, bešokinėjanti nuo vienos sausos šakos ant kitos“)... Žmogus – nei Dievas, nei karalius ir, deja, tik aukodamas save gali ko nors pasiekti.

Bet Kazlui gyvenimas švyti. Jis labai taikliai parodo žmogaus gyvenimo ribotumą. Nesvarbu, ar esi civilizacijos apologetas, ar išpažįsti kaimo idilę, kiekvienam bus atseikėta po lygiai – kiekvienas bus vienodai paliestas ir karo, ir maro. Tik svarbu, kaip siela bus išganyta.

Labai įdomi spektaklio pradžia. Ligos patale guli Gudukas (miršta, kad prisikeltų). Po poros metų jam pasveikus iškyla klausimas: kur visą šį laiką buvo jo siela? Kazlas tokius momentus moka ne tik sustabdyti, bet ir pateikti kaip sakraliausias spektaklio scenas. Ir visai nesvarbu, kad jos „neapiforminamos“ šiuolaikinėmis teatro technologijomis. Kazlas, kaip ir jo pasirinktas tekstas, kalba užuominomis, mažais atsivėrimais. Šiuo spektakliu režisierius tarytum pasisako prieš savitiksles teatro naujoves. Jis saugo pasirinkto kūrinio stilių, kalbasi su pačia teatro prigimtimi, kai vos keliomis priemonėmis galima pajudinti svarbiausius teatro sraigtelius. „Gyvenimas dabar ims bėgti šuoliais“, – sako vienas herojus. Taip ir bus, jei neliks tokių spektaklių, kurie sustabdytų laiką, kurie priverstų susimąstyti apie biblinius dalykus. O asociacijų ir simbolių kalbai teatre žiūrovų sielos visada atviros.