Vieniši pamišėliai

Kiekviena kiaulystė turi būti su saiku.

Antonas Čechovas, „Vyšnių sodas“

 

Artūras Areima – jaunas režisierius, mėgstantis statyti klasikinę dramaturgiją. Kartais pats mėgsta pasivadinti teatro chuliganu, kartais taip jį pavadina teatro viešųjų ryšių darbuotojai, labai retai – teatrologai. Tiesa, kartais jo elgesys su klasikiniais tekstais gali atrodyti chuliganiškas: iš tiesų kam nors galėjo suspausti paširdžius matant, kas nutiko Schilerio ar Shakespeare’o tekstams. Nors po kai kurių O. Koršunovo sprendimų A. Areima atrodo nuosaikus. Taigi – gana drastiškas, kad išgąsdintų klasikos gerbėjus, ir nepakankamai drąsus, kad aplenktų ryškesnius lietuvių režisierius, A. Areima ėmėsi dar vieno klasikinio kūrinio – A. Čechovo „Vyšnių sodo“.

 

„Vyšnių sodą“ galima interpretuoti labai įvairiai. Kitaip tikriausiai jis nebūtų vadinamas klasika. Jau pati pjesės gyvavimo pradžia buvo susijusi su prieštaravimais: autorius ją vadino komedija, o štai ją statęs K. Stanislavskis sakė, kad tai – tragedija. Ši diskusija niekaip nesibaigia. Net ir nebe pirmą kartą skaitant galima suabejoti pjesės žanru. A. Areima pasirūpino prieš premjerą įspėti žiūrovus, kad jis statysiąs tragediją. Ir kad apskritai yra linkęs palaikyti K. Stanislavskio interpretaciją. Taip pat režisierius prisipažino, kad peržiūrėjo ne vieno „Vyšnių sodo“ pastatymo įrašą. Rimo Tumino bei Eimunto Nekrošiaus – taip pat. Tad žiūrint spektaklį juntamas tuminiškas-nekrošiškas dvelksmas neatsitiktinis.

 

Stanislavskiškame A. Areimos vyšnių sode praleidus keturias valandas norisi poilsio. O pailsėjus galima sėsti ir galvoti, ką gi prisimeni. Atminty iškyla tuminiška scenografija (žinoma, su Tuminui nesapnuotais prieskoniais; scenografija – A. Areimos ir Povilo Ramanausko), nekrošiški veiksmai scenoje (įvairūs prausimosi, plovimo ritualai, simboliais turinti tapti veikėjų reinkarnacija į gyvūnus), pabaigos jausmas (labiausiai jį kelia scenografija: yrančios grindys, plytos, aptekėjusios sienos, į kiaurus stogus nurodantys vandens pilni dubenys ant grindų), pamišę veikėjai, sustojusio laiko pojūtis (įspūdis, kad niekas neįvyks, o spektaklis nesibaigs), kažkur scenos kampe skambantis pianinas (Gabrielė Griciūtė). Ir dar vienas smulkus epizodas: pasilypėjęs Gajevas (Sigitas Šidlauskas) šukuoja sieną puošiančią šerno galvą.

 

Šis personažas vienintelis spektaklio metu rodėsi sujungęs dramaturgo ir režisieriaus vizijas. Ir gal būtent dėl to vos ne vienintelis traukė žvilgsnį: visi maži veiksmai, sveikinimo kalba spintai, saldainiukai (kurie spektaklyje regisi ne kas kita kaip Ranevskajos nuolat ryjamų piliulių giminaičiai), planavimas nesuvokiant realios situacijos. Pjesėje išrašytas Gajevas scenoje tapo puikiu režisieriaus sumanyto niekam nereikalingų klounų parado dalyviu. Tačiau kur kas sudėtingiau buvo tą patį efektą pasiekti su kitais personažais. Pasirinktos stilizavimo priemonės ir ryškūs teksto bei veiksmo kontrastai sudarė įspūdį, kad labai norima žiūrovams parodyti, jog personažai yra vieniši, nereikalingi ir būtent todėl pamišę. Bet tas prikišamas rodymas ir pakišo koją. Mat jam išeikvota pernelyg daug energijos ir pamiršta visuma. „Vyšnių sodas“ tapo nereikalingų žmonių portretų galerija. Ir viskas. Dar galima buvo užčiuopti, kad režisierius mėgina kalbėti apie teatrą ir apie save teatre. Gaila, kad iš šios intencijos teliko pasišvaistymas kirviu Lopachino (Tomas Rinkūnas) rankomis prieš tuos senius, kurie nenori nieko keisti, kurie trokšta, kad liktų kaip buvę. Bet vargu ar galima išprovokuoti pokyčius kirviu grasinant tiems, kurie tampa nuorodomis, o šiame spektaklyje, regis, ir priemonėmis kuriant savo darbus.

 

Dar vienas prisiminimas iš „Vyšnių sodo“: daugybė skirtingų laikotarpių ir kontekstų nuorodų. Katalikų kryžius scenos gilumoje, knygos kietais ir minkštais viršeliais, piliulės plastikiniame indelyje, akiniais nuo saulės ir skarele pasipuošusi Duniaša (primenanti varganą Jackie Kennedy kopiją; aktorė Gabrielė Aničaitė), Richardo Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“... sunku suvokti, tyčia taip padaryta ar netyčia. To irgi reikėtų pasimokyti A. Areimai prieš užsimojant kirviu (metaforiniu, žinoma) prieš senuosius lietuvių teatro ponus: tyčinių ženklų perteklių atskirsi, net jei ir ne visus ženklus perskaitysi. O štai šiame spektaklyje tokio pertekliaus paaiškinimas kyla iš ne pačios geidžiamiausios interpretacijos: „Vyšnių sodas“ – tai ne Čechovo sukurtas pasaulis, o gydymo įstaiga, kurioje ilsisi nuo gyvenimo pavargę, gal kiek per daug A. Čechovo prisiskaitę žmogeliai. Taip mąstant jų aplinka, visi keisti, tarsi nelogiški daiktai, visas elgesys pradeda rodytis pateisinami. Reali aplinka, persipynusi su čechoviškomis haliucinacijomis, neracionalūs protrūkiai, neišplėtoti santykiai, dėl vyšnių sodo verkšlenanti Ranevskaja ir net nieko nedarymas, kad sodas būtų išgelbėtas, yra nulemti spektaklyje veikiančių ligonių sąmonės. Tokiu atveju A. Areimos „Vyšnių sodą“ galima laikyti Čechovo ir Keno Kesey lydiniu.

 

Bet net ir ši interpretacija, nors ir paaiškinanti sprendimus, nepateisina turinio stygiaus, ne itin kokybiškai atliktų vaidmenų (čia, deja, negirtini jaunieji Kauno nacionalinio aktoriai) bei prieš premjerą išsakytų režisieriaus pretenzijų į kūrybinę brandą. O ir Čechovas su Kesey neturėtų būti patenkinti. Bet kas man, aš tik praeidamas žvilgtelėjau į tą sodą. O štai aktoriams ir režisieriui reikės gyventi su tuo, ką pasodino.