7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Eugenijus Oneginas: du melancholijos šimtmečiai

Apie Lietuvos rusų dramos teatre artėjančią premjerą – pokalbis su spektaklio režisieriumi Jonu Vaitkumi

 

Eglė Ivanauskaitė
Nr. 45 (1059), 2013-12-06
Teatras
Jonas Vaitkus. D. Matvejevo nuotr.
Jonas Vaitkus. D. Matvejevo nuotr.
Baigiantis metams teatro scenoje dar kartą pasigirs Eugenijaus Onegino vardas. Režisierius Jonas Vaitkus leidžiasi į teatralų mažai tyrinėtus vandenis ir derina garsųjį Aleksandro Puškino kūrinį su nedaug kam žinoma kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo specialiai jam parašyta muzika. Ši kompozicija turėjo skambėti 1937-aisiais Maskvos kameriniame teatre, švenčiant rašytojo šimtąsias mirties metines. Kelią į sceną tąkart užkirto cenzūra. Gruodžio 13 ir 29 d. šis A. Puškino ir S. Prokofjevo kūrybos derinys dramos spektaklyje nuskambės pirmą kartą Europoje. Lietuvos rusų dramos teatro aktoriams režisierius patikėjo ne tik „oneginiškas strofas“, choro partijas, bet ir šokius kartu su baleto profesionalais – Baltijos baleto teatro šokėjais.
 
Sumanymą į sceną perkelti šį jau legenda tapusį kūrinį mintyse nešiojotės ilgai, apie dešimtį metų. Kas lėmė, jog realybe jis virsta būtent šiemet?
Kadangi aš dirbau lietuvių teatre, o lietuviškas vertimas man labai įtartinas – pažodinis, greitas, neatsakingas, žodžiu, ne Boriso Pasternako „Hamletas“, – sunkiai tai įsivaizdavau. Rimtai apie tai ėmiau galvoti tada, kai mane pradėjo kalbinti teatras „Baltijskij Dom“, bet šiam kūriniui reikia pasiruošti, todėl neskubėjau. O paskui likimas taip lėmė, kad atsidūriau Lietuvos rusų dramos teatre ir atsirado galimybė pastatyti šį kūrinį originalo kalba.
 
Kas šiame romane domina asmeniškai Jus?
Tie klausimai, kurie iškyla skaitant „Eugenijų Oneginą“, yra gyvi ir dabar, tik reikia anų laikų faktus susieti su mūsų laikų vyksmais. O kas gi pasikeitė? Juslių kultivavimas ir besaikis naudojimasis viskuo, kas įmanoma, lengvo turėjimo poreikis atveda į aklavietę. Tas persisotinimas tvirkina žmogų, paralyžiuoja jo valią, paverčia jį glebiu. Kūrinyje ta krizė pavadinta melancholija (rus. хандра). Aš manau, kad dabar visa tai išsikerojo dar plačiau, ypač tarp jaunimo: visa energija reikalinga seksui ir „sportinėms konvulsijoms“, o tai, kas verčia dirbti smegenis, širdį ir jausmus – ne aistras, o jausmus – yra tarsi atgyvenę ir nebereikalinga žmogui. Man pasirodė svarbios moralinės kategorijos, susijusios su Tatjana. Ji nedaugina to destruktyvaus prado, o kaip tik sugeba atsakyti sau į tam tikrus klausimus ir pasielgti taip, kaip jai diktuoja širdis, supratimas, pareigos. Svarbi dar ir kita tema: tuo metu beveik visa Rusija – ypač madas diktuojantis sluoksnis – kalbėjo prancūziškai, vokiškai. Galbūt tai toks papuošalas arba pasimėgavimas savo išskirtinumu, bet pačios tautos tarsi ir nebelieka, ji tampa kitakalbe. Kaip ir Lietuvoje anksčiau. Dabar ta tendencija irgi yra: kai užplūdo kompiuteriai, lietuvių kalba tapo tarsi bendravimo kliūtimi. Temų čia galima prisirinkti labai daug... Netgi toks dalykas: kodėl Onegino kabinete stovi Napoleono biustas? Vadinasi, jis tarsi jį garbina, tarsi į jį lygiuojasi. O ir dabar didieji nusikaltėliai turi labai daug gerbėjų. Kodėl žmonės lygiuojasi į tuos, kurie sugeba naikinti arba neturi jokios atsakomybės? Tai, matyt, kažkoks dar neįspėtas žmonijos prakeiksmo kodas.
 
Kalbate apie laikui nepavaldžias ydas. Paklausiu tuomet paties Puškino žodžiais: „Tai ką mylėti ir kuo tikėti?“
Manau, visiems tas klausimas iškyla ir nežinia, ar sugebės kas nors į jį atsakyti, bet galbūt yra tos pirmapradės dorybės, šviesos–tamsos, gėrio–blogio, drovumo pajautimas. Jei visa tai žmoguje išlieka, tada jis, kaip šiuo atveju Tatjana, iki pat galo būna nuoseklus. Nors tai nereiškia, kad Tatjana yra laiminga. Gal reikia, vardan tam tikrų rimtų, vertingų dalykų, aukoti vienadienius įgeidžius arba geidulius? Visada gerai pažiūrėti į savo kelią, į savo paklydimus, silpnybes – ką jos daro gera, ką jos daro bloga, kiek tu atsparus, kiek tu neatsparus ir kodėl neatsparus, kokie mechanizmai veikia tavo jausmus, kūną ir protą. Jei žmogus sugeba tą padaryti, jis jau nebėra aklas biologinis gyvis – atsiranda sąmoningumas, pareigos, sąžinė, gėda, kuklumas. Būtų gerai, kad žmogaus efemeriškumas išliktų – kad nepagalvotų, jog jis čia vienintelis individas, kuris gali diktuoti saulei, medžiui, vėjui, audroms, vandeniui, ugniai, gyviams ir kitam žmogui.
 
Tatjana ir Eugenijus Puškino romane – ne visada dėmesio centre. Autorius neretai nukrypsta į autobiografines detales, filosofuoja, bendrauja su skaitytoju, vertina veikėjų poelgius. Kas šiame kūrinyje yra Jūsų dėmesio centre?
Nukrypimai būtini, jie veikia kaip savotiškas fonas. Tada visai kitaip suspindi ir pagrindiniai herojai. Aš daugiausia dėmesio skiriu tam tikroms Tatjanos mintims ir elgsenai. Žinoma, ir Eugenijaus. Galvoju, kad ir jis gali praregėti. Tam visada yra laiko – netgi minutė prieš mirtį. Taigi „nelaidoju“ ir Eugenijaus Onegino. Jis turi savo kelią: nuo sotumo ir apmirimo iki savęs pažadinimo. Jis viską labai rimtai persvarsto ir keičiasi. Ar vyksta kažkokie dalykai, svarbūs Eugenijui Oneginui, po to, kai Tatjana atsisako būti kartu, nėra žinoma. Man atrodo, kad viskas tuo nesibaigia. Jis turėtų nusiraminti ar pasiekti praskaidrėjimą, nes iš naujo įvertina savo gyvenimą. Bet čia jau kiti dalykai. Man svarbiausia kelionė nuo–iki.
 
Šis „Eugenijus Oneginas“ privers atidžiau suklusti – spektaklyje skambės neįprastas Sergejaus Prokofjevo kūrinys, kuris ilgus metus buvo nugramzdintas užmarštin. Dėl ko pasirinkote šią muziką?
Gal todėl, kad Prokofjevas yra jau kitos epochos žmogus, jo požiūris, emocijos ir asociacijos su Puškino kūriniu kitokios. Ši muzika parašyta vėliau, visai kitoje aplinkoje, kardinaliai pasikeitus ir politinei, ir valstybinei situacijai. Muzika nėra iliustratyvi, ji praplečia patį „Eugenijaus Onegino“ tekstą laiko prasme. Galbūt Prokofjevo muzika padės truputį pakiliau ir kitu rakursu pažiūrėti į Puškino tekstą. Ta pati situacija, tie patys personažai, bet jau kitas fonas, kitas santykis: įvyksta epochų susidūrimas. Juo labiau kad mes jį statome dabar, tad atsiranda dar ir trečias kontekstas.
 
Esate sakęs, kad patikėti Sergejaus Prokofjevo muziką simfoniniam orkestrui nepavyks dėl finansinių sumetimų. Kokią įtaką sceniniam kūriniui turi finansai ir kaip pakistų „Oneginas“, jei turėtumėte, tarkime, neribotus finansinius išteklius idėjai įgyvendinti?
Gali, žinoma, apsieiti be kelnių ir eiti prisidengęs tik figos lapu... Aišku, tai būtų visai kitoks kūrinys – aš įsivaizdavau dirigentą kaip pagrindinį personažą. Jis turėtų sugebėti ir diriguoti, ir įtaigiai paskaityti, ir „vadovauti“ tam kūriniui kaip vientisai muzikinei-poetinei vizijai. O dabar turime įrašą – tai vėl visai kita situacija.
 
O kur yra riba, kai menininkui gresia tapti spektaklio biudžeto įkaitu?
Gali būti įkaitas ir turėdamas lėšų, ir jų neturėdamas, bet kai matai, kad dėl kelių litų neįgyvendinsi to, kas yra labai svarbu, tada, aišku, skaudu. Nors kartais ubagystė atveria ir kitus klodus, bet ji neturėtų lydėti nuolat. Tai priverstinis galimybių ribojimas. Tada tenka prisitaikyti, eiti į kompromisus. O kai „prisiragauji“ tų kompromisų, pradedi elgtis neatsakingai: „Ai, kuo paprasčiau, tuo geriau.“ Žodžiu, tai irgi ne kelias. Nesinori labai daug tų kompromisų daryti, nors paskutiniu metu jų daugėja.
 
Kaip, pavyzdžiui, spektaklis „Eglutė pas Ivanovus“? Didelė dalis kostiumų į jį atkeliavo iš senų, neberodomų spektaklių.
Tai, aišku, yra ir dailininko nuopelnas. Pažiūrėjęs į vieną, kitą, trečią drabužį ar medžiagą jis sugeba taip juos sudėlioti, kad jie įgauna naują kvėpavimą, kitą prasmę, ir tai nesipjauna su kūrinio sumanymu. Priešingai – netgi suteikia savotiško šarmo. Bet tokių dailininkų kaip Jonas Arčikauskas – vienetai. O ir ne visada gali taip elgtis – negi dabar pradėsi viską iš senų rūbų daryti. O čia taip atsitiko, ir ačiū Dievui, kad atsitiko.
 
Grįžkime prie „Eugenijaus Onegino“. Scenoje aktoriai repetuoja drauge su baleto artistais. Kokią reikšmę šiame kūrinyje Jums turi šokis?
Jis pasiūlo tam tikrą požiūrį į visuomenę, į tą masę, o kartu yra ir pačios muzikos padiktuoti dalykai. Tai nėra istorinis šokis tiesiogine prasme – kokie šokiai tuo metu buvo madingi, kaip jie buvo šokami – tai labiau plastika, kalbanti apie aplinką. Apie tai, kas padeda suvokti žmonių būsenas, raiškas: jie lyg truputį supanašėję, lyg klonuoti. Mada pasklinda visuose sluoksniuose, tampa beždžioniavimu, nesusivokiančių, neturinčių savo individualybės, o aklai einančių pagal kažkokį ritmą žmonių skeryčiojimusi.
 
Onegino vaidmeniui iš Kanados pakvietėte aktorių Grigorijų Gladijų. Judu esate pažįstami dar nuo Kauno dramos teatro laikų, jam skyrėte pagrindinius vaidmenis filmuose „M.K.Č. Zodiakas“ bei „Don Žuanas“. Kuo šis aktorius yra Jums svarbus šio vaidmens atveju?
Tai galėsiu atsakyti po premjeros. O Eugenijų dar vaidins ir talentingas mūsų aktorius Valentinas Novopolskis. Jų duetas, kai tarno Gijomo vaidmenį atliks Novopolskis, o Eugenijaus – Grigorijus Gladijus, ir atvirkščiai, bus tarsi dviejų patirčių susidūrimas. Eugenijus ir Gijomas turi savotiško bendrumo: tarnas yra lyg Onegino gyvenimo dvasinės ir kūniškos veiklos atspindys. Gijomą galima pavadinti pūzru. Jis jau nebepasikeičia – nuspėjama ir jo elgsena, ir požiūris į bet kokį reiškinį.
 
Jūsų parašytoje sceninėje kūrinio versijoje personažai apie save neretai prabyla ir trečiuoju asmeniu...
Taip, aš nenorėjau keisti Puškino teksto ir tik stengiausi, kad tai būtų organiška. O toks ėjimas netgi savotiškai įdomus: tai tarsi personažo vidinis monologas arba kito žmogaus nuomonė apie personažą. Norisi, kad aktorius sąmoningai suvoktų, kodėl jis turi taip kalbėti, kodėl turi egzistuoti tuose trijuose lygmenyse.
 
Jūsų spektakliuose neretai atsiranda mįslingų personažų. Šįkart tai – kelios visiems gerai žinomos istorinės asmenybės, kurių, įdomumo dėlei, skaitytojams neįvardysime. Kaip šie personažai atsidūrė Jūsų „Onegine“?
Kūrinyje yra Tatjanos sapnas, kuriame aprašytos pasakiškos būtybės. O man pasirodė, kad jos gali būti ir realios, tik supainiotos laike: vienos jau buvo, kitos dar bus. Tai truputį išplės laiko sąvoką. Tai, kas įvyksta per tam tikrą šimtmetį ar didesnį laiko tarpą, tarsi neturi nei senaties, nei jaunaties ir nuolat grąžina žmogų prie tam tikrų dalykų. Kartais atrodo, kad žmogus nesusivokia, kas yra laikas, atrodo, kad nežino savo istorijos, „malasi“ tame pačiame rate ir kaip aklas šunytis iš čia išeina.
 
Puškino frazė „Tas, kas gyveno, kas galvojo, negali neniekinti žmonių“ tarsi įrėmina Jūsų būsimą spektaklį. Kodėl ji Jums svarbi?
Žmogus žmogui nelygu, bet, manau, kiekvienas turėtų atkreipti dėmesį į tą ganėtinai skaudų tokio genialaus autoriaus kaip Puškinas pareiškimą. Tokių frazių galima rasti labai daug, bet ar susimąsto kiekvienas žmogus, išgirdęs tai? Ar tai labiau skepsio apraiška, ar būtent optimizmo ir tikėjimo? Galima ir taip, ir taip suprasti. Kartais liūdesys ir skepsis įkvepia netapti tuo žmogėnu, kuris nevertas pagarbos, tikėjimo ir žmogaus vardo.
 
Kalbėjosi Eglė Ivanauskaitė

 

Jonas Vaitkus. D. Matvejevo nuotr.
Jonas Vaitkus. D. Matvejevo nuotr.
Aktoriai prieš spektaklį „Eugenijus Oneginas“. D. Matvejevo nuotr.
Aktoriai prieš spektaklį „Eugenijus Oneginas“. D. Matvejevo nuotr.