7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Ko Aidas Giniotis moko teatro kritikus

 

„Atviro rato“ spektaklis „Meilė trims apelsinams“

 

Aušra Kaminskaitė
Nr. 43 (1057), 2013-11-22
Teatras
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.

 

Prieš keletą metų vienas LMTA studentų kursas turėjo galimybę dalyvauti commedia dell’arte seminare, kurį vedė Milano teatro akademijos dėstytojas. Viena jaunųjų aktorių tada pasakė, kad dirbti buvo nepaprastai sunku, nes teko daryti tai, ko akademijos paskaitose daryti neleidžiama – rodyti, perspausti, juokinti... Lietuvoje su šiuo žanru aktoriams, o juo labiau žiūrovams, susidurti beveik netenka. Todėl labai džiugina Aido Giniočio gebėjimas skoningai statyti Carlo Gozzi pjeses – prieš savaitę „Menų spaustuvėje“ pristatyta „Meilė trims apelsinams“ yra jau trečioji (po „Karaliaus elnio“ ir „Princesės Turandot“). Tačiau svarbiausia čia pasirodė esanti ne commedia dell’arte, bet Aido Giniočio pozicija Lietuvos teatro atžvilgiu, kurią jis išsakė „prisidengdamas“ Gozzi pjese.
 
Keisčiausiai spektaklyje turėjo jaustis teatro kritikai, per begalę citatų turbūt vargiai galėję matyti, kas būdinga būtent „Meilei trims apelsinams“. Žinoma, netikėtas pats spektaklio principas – istorija (apie juoktis nemokėjusį princą, įžeidusį burtininkę ir užkerėtą įsimylėti tris apelsinus) pasakojama beveik kiekvieną sceną interpretuojant kaip konkrečių Lietuvos spektaklių parodiją. Spektaklis išsiskiria ir pačiu žanru, kurio be Aido Giniočio dabar niekas nesiima statyti. Taip pat paprastumu ir atvira kritika, o to teatralai ypač bijo ir netgi vengia tiek viešumoje, tiek bendraudami tarpusavyje.
 
Paprastumo ilgesys turbūt yra vienas ryškiausių spektaklio motyvų. Todėl dažnai kliūna teatro kritikams – šios profesijos situaciją įvardinčiau kaip vieną svarbiausių Giniočio nepasitenkinimo objektų. Iš tiesų diduma kritikams skirtos kritikos, žeriamos aktorių (ypač teatrologę vaidinančios Aldonos Vilutytės), nėra iš piršto laužta. Vienas tikslesnių pastebėjimų – kritikai linkę kalbėti ir rašyti tekstus naudodami tokias sąvokas ir tarptautinius žodžius, kurių dažnas klausantysis ar skaitantysis nesupranta, tad kyla amžinas klausimas, kam to reikia. O kritikai įsitikinę, kad protingai skambančios frazės reikalingos profesijos prestižui palaikyti. Kitas dalykas – kritikų pozicija kalbant apie paprastesnės, nemetaforinės raiškos spektaklius. Jie dažnai skundžiasi spektaklių seklumu, tuo, kaip akivaizdžiai viskas pasakoma ir nebėra apie ką rašyti. Todėl labai taikliai po vieno iš aktorių šūksnio – „jūs, kritikai, sėdit spektakliuose ir tik ieškot visur prasmių ir metaforų“ – nuskamba tyli (improvizuota?) Aldonos Vilutytės vaidinamos kritikės replika: „O tai ką veikt?“ Tikėtina, kad vienas iš Giniočio tikslų, įterpiant į spektaklį daugybę kontekstų ir scenų iš kitų spektaklių, būtent ir buvo „pademonstruoti“ kritikams darbą, kuriame jie turėtų ką veikti – galvoti, ką, kur ir kada matė. Kritika kritikų atžvilgiu spektaklyje labai taikli, bet jau daugybę kartų girdėta ir nesuprasta, tad kažin ar galima tikėtis, kad kuris nors panorės keistis.
 
Kritikų linijos kulminacija tampa tai garsesnis, tai tylesnis Aldonos Vilutytės bumbėjimas žiūrovų salėje. Čia ilgainiui prasideda tiesioginis aktorių ir kritikės konfliktas, kuriame, deja, pametama ironija – aktoriai, regis, iš tiesų pradeda skųstis, kaip juos skaudina kritikai. Galbūt dėl to, kad ir čia viskas yra girdėta, tai skamba nuobodžiai ir net kiek apgailėtinai. Įdomiausias dalykas šioje scenoje yra tai, kad parodoma, kaip iš tiesų lengva sužavėti ir valdyti žiūrovą, kai esi aktorius ar tiesiog rodaisi scenoje – Triufaldinas (Vaidotas Žitkus) primoko publiką ploti po kiekvieno aktorių argumento ir švilpti po kiekvieno kritikės argumento – žiūrovai viską patenkinti vykdo. Paaiškėja du dalykai: kritikų nuomonė niekam neįdomi, o dažnas žiūrovas pats nemąsto.
 
Nors pastabos minėtoje scenoje vienareikšmiškai reiškiamos kritikų atžvilgiu, čia, kaip ir visame spektaklyje, atsiskleidžia nesibaigiantis chaosas teatro pasaulyje, kylantis iš žmonių nesusišnekėjimo, tiksliau – susirūpinimo skirtingais dalykais. Jau studijų metais prasidedantis nesusišnekėjimas tarp studentų ir dėstytojų, konfliktai tarp teatro kūrėjų ir kritikų, tarp skirtingiems teatrams priklausančių aktorių, tarp režisierių, galų gale tarp teatro ir publikos (išskyrus tuos atvejus, kai vieni kitiems pataikauja) – ir tai dar ne visi teatralų susipriešinimai. Net ir tas pačias spektaklio „Meilė trims apelsinams“ teatrines situacijas suvokiame ir vertiname visiškai skirtingai, pagal sau priimtino teatro modelį. O chaosas tikriausiai ir kyla tada, kai atsiranda poreikis apžvelgti, kokį teatrą apskritai turime Lietuvoje.
 
Reikėtų džiaugtis, kad „Meilė trims apelsinams“ yra vienas iš nedaugelio spektaklių apie labai konkrečias šiandien egzistuojančias problemas, o ne apie amžinąsias vertybes. Tačiau čia orientuojamasi į gana siaurą publiką – teatro bendruomenę. Tikrai nežinau, kuo šis spektaklis galėtų patraukti eilinius žiūrovus, juk istorija čia paremta paprasta pasaka, o dažno žiūrovo kultūrinis kontekstas tikrai nėra toks, kad žmogus suprastų, iš ko čia juoktis aktoriams lakstant pirmyn ir atgal po sceną skambant Zdeneko Fibicho „Poemai“. Netgi atpažįstamos scenos dažnai prailgsta, o tai, kas nesusiję su teatriniu kontekstu, „nusodina“ spektaklį.
 

Neprieštaraučiau tiems, kurie pasakytų, kad šis tekstas yra ne tiek apie spektaklį, kiek apie teatro kritiką. Tačiau jei teatralai kuria publikai spektaklius apie teatrą, tai ir kritikai gali rašyti teatralams apie kritiką.

 

D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.