7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nuo spektaklio prie teatro

Agniaus Jankevičiaus pastatymas Jaunimo teatre

 

Nekritikas
Nr. 42 (1056), 2013-11-15
Teatras
„Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų!“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų!“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų!“ Rūstus, rodos, atgal į neįžiūrimą tamsą nyrantis veidas plakate ezoteriškai, o gal egzorcistiškai liepsnojančiomis akimis. Tai įžanga į lapkričio 8 d. Vilniaus Jaunimo teatre parodytą Agniaus Jankevičiaus spektaklį pagal lenkų dramaturgo Paweło Demirskio to paties pavadinimo pjesę. Klausimas tegali būti vienas – padegė ar ne? O štai atsakymas peršasi nevienareikšmis: ir taip, ir ne. Mat reikalas tas, kad premjera viena, o spektakliai tarytum du. Arba, sakykim, sukurti spektaklį yra viena, o pakurstyti teatrą – visai kas kita.
 
Pradėkim nuo pabaigos – ir nuo žodžio „ne“. Ji (Agnė Ramanauskaitė) susitaiko su šaldytuvų gamybos mašinos sutraiškyto mylimojo netektimi nusprendusi, jog tik Juo, esančiu jau nebe šiame pasaulyje, iš tiesų ir tegali pasikliauti. Apskritai toks melodramatiškas posūkis šiaip jau sociokultūriniu sarkazmu pulsuojančioje pjesėje nėra itin dėkingas, bet jeigu jau jo neatsisakyta, tai nieko čia nepadarysi. Jis (Jonas Sakalauskas), lig tol vien neįvardytu scenos vaiduokliu buvęs spektaklio kompozitorius-muzikantas, tarsi sugrįžta globoti mylimosios, savo perregimu kūnu užstoja ją nuo įkyriai spoksančios publikos, nuo „gyvenimo“, kartu išreikšdamas šių laikų dvasios skurdą bei neviltį sociosavižudiškai liūdna daina. Tai laisva maniera atliekama anglų roko grupės „Radiohead“ daina „No Surprises“: šiukšlina nelaimingo žmogaus širdis, mirtinai nykus darbas, ilgesinga melodija, aukštas verksmingas balsas, mintyse – švelni savižudybė anglies monoksidu, tyla. Kaip įvaizdis, paslaptingasis gitaristas pastebimai panašus į Alexo Proyaso filmo „The Crow“ pagrindinį veikėją, mylimosios netekusį muzikantą, kuris prisikėlė iš numirusių ištvirkusio miesto padugnes teisti. Tik čia jis ne teisia, o veikiau per visą spektaklį transliuoja melodinį įvykių komentarą: iš individo kančiai abejingos masės išnyrantis balsas tampa savotiška režisieriaus, kaip tikrosios spektaklio „širdies“, išsikalbėjimo figūra.
 
Kalbant techniškiau, tai gana paveikios sceninės poetikos pavyzdys, bet bėda ta, kad jo atžvilgiu kone visas spektaklyje rutuliojamas pasakojimas tėra parengiamieji darbai. Mat nelemtoji darbininko žūties istorija, iš kurios ir kyla tame galutiniame simboliniame įvaizdyje sutelkiamos įtampos, iš tiesų paaiškėja jau per pirmąsias kelias scenas. O iki pabaigos žiūrovui tenka vis iš naujo stebėti, kaip veikėjai išgyvena nieko iš esmės nekeičiančias peripetijas, kaip, susidūrę vieni su kitais, parodo savąjį bailumą ar menkumą, žodžiu, koks kiekvieno iš jų individualus santykis su visiems nemaloniu nelaimingu atsitikimu. Savo ruožtu žiūrovui primygtinai siūloma manyti, kad istorijos ašis – tai netektį patyrusi Ji ir jos asmeninė drama. Visa ši smulkių situacijų virtinė gal ir galėtų ką nors reikšti, jeigu Ji turėtų kokią nors savo istoriją, išskyrus tai, kad „labai jį mylėjo“. Bet nei ji, nei kiti čia neturi net vardo, ką jau kalbėti apie kilmę, pažiūras ar tikslus. Tad vadinamoji individuali psichologija čia tegali būti bendrosios nuotaikos elementas, o bandymai ją plėtoti sceninėje gelmėje kelia tik „privalomų“ epizodų įspūdį, trikdo kaleidoskopinio situacijų srauto ritmiką ir yra daugiau varginantys nei informatyvūs.
 
Mat tikrasis pasakojimas – tai pasakojimas apie avariją posovietinio mechanizmo žmogiškųjų išteklių skyriuje, kuriame savo kaltės dalį neša visi: tiek atsainūs svetimi direktoriai italai, tiek vieni kitų nekenčiantys savi, vadovai ir darbininkai. Todėl bandymas stereotipinių personažų susitikimuose kaskart ieškoti kančios, skriaudiko ir aukos išvirsta gana dirbtine scenine „tikrosios istorijos“, jos veikėjų gyvenimų ir išgyvenimų rekonstrukcija. Dėl tos pačios priežasties labiau šaržuojami Direktoriaus (Jurgis Damaševičius), Italų vadovo (Aleksas Kazanavičius), Lietuvių vadovo (Giedrius Arbačiauskas) bei Advokatės (Dovilė Šilkaitytė) personažai atrodo labiau vykę – prasminės visumos, ne atlikimo kokybės požiūriu – nei kone ištisai į nematomo vidinio gyvenimo anapusybę panirusi pagrindinė veikėja Ji ir žuvusiojo Sesuo (Aušra Pukelytė). Taip perdėm sureikšminamas įvairiausių, dažnai tarpusavyje menkai susijusių susitikimų bei nutikimų vaizdavimas, mėginant juos „įprasminti“, ir prarandamas kur kas svarbesnis prasminis pjesės sluoksnis: kaip tą nelemtą sraigtinio gyvenimo sutrikimą užverčia korporacinių tauškalų ir gaujos taisyklių lavina. Kitaip tariant, pirmoji istorija čia turėtų būti ne darbininko žūtis ir jo artimųjų skausmas, ne nuo atsakomybės išsisukinėjančių „kapitalistų“ niekšingumas, o tikrąja to žodžio prasme vartotojiško bei televizinio, bet kokį artimosios aplinkos pojūtį naikinančio mentaliteto vienvaldystė. Tačiau tam reikia, kad savo gamybinių įpročių – privalomai vaizduoti vis taip pat kenčiančio, skriaudžiamo ir skriaudžiančio, savo laikui abejingo žmogaus sielos virpesius – atsisakytų pats teatras.
 
Reikia pasakyti, kad nutinka ir taip. Individo kančių paieškoms neįpareigojančioje gamyklos susirinkimo, arba prastovos, scenoje tarsi prasideda kitas spektaklis – ir, bent akimirkai, teatras. Prasideda lyg netyčia, tarsi pokštaujant, kai susirinkimo dalyviais darbininkais tenka pabūti lig tol per atstumą graudintai publikai. Pokštas, atrodo, atpalaiduoja kūrybinę vaizduotę nuo priklausomybės dangiškajam teisingumui ir suteikia daugiau sceninės logikos: sulaukęs dar ir Darbininko (Simonas Storpirštis) atsiprašymo už pasaulin paleistus prezervatyvus-žudikus, žiūrovas pagaliau gauna pajusti, jog čia kalbama ne apie akivaizdžiai fikcinį „gyvenimą“, vykstantį ten, kitur, giliai scenoje ir kažin kur anapus jos, bet ir apie jo pasaulį. Prezervatyvai čia, žinoma, niekuo dėti, tiesiog nustojama vaizduoti neregimąsias gelmes, lyg žiūrovas būtų „anapus juslinio horizonto“ sėdinti interpretacinė mašina, ir pradedama vaidinti esančiam čia, šalia; antra vertus, išnaudojant tuos niekam tikusius prezervatyvus staiga primenama, kad pjesės personažai ateina iš pačios banaliausios, taigi, žiūroviškiausios kasdienybės, tarp scenos ir publikos sukuriama bendra erdvė, padedanti suprasti, jog pristatomam fikciniam pasauliui, kad ir koks apgailėtinas jis būtų, priklausome visi. Tai – jau ne temos, o teatro socialumas.
 
Vis dėlto, sakysite, nerimta kalbėti su žiūrovais apie prezervatyvus, kai čia, štai, kalbama apie žmogaus žūtį? Bet juk jo, kaip ir mūsų, kasdienis gyvenimas sukosi ne apie dangiškąjį teisingumą, o apie viršvalandžius, saugiklius ir mygtukus. Tad, kaip sakoma, žiauriai juokinga čia ne žūtis, o kokių septyniasdešimties šaldytuvų tevertas gyvenimas. Būtent tai mums primena jau ne susirinkimo scenai, bet tai pačiai judriai, guviai teatrinės vaizduotės logikai priklausantys Valytojo (Sergejus Ivanovas) ir Darbininko manifestiniai monologai. Juose „žmogelis“, naudojantis tuos pačius buitinius prietaisus kaip ir žiūrovas, vargstantis dėl to paties banko sąskaitos, svajojantis apie tą pačią virtualią gerovę, patingėjęs išeiti tuos pačius mokslus, stokojantis tų pačių teisės žinių, pagaliau liaujasi vaizduoti psichologiškai „rimtą“ statistą kažkur toli vykstančioje istorijoje. Visiems puikiai žinomos, pačios banaliausios istorijos nelaimėlis herojus pagaliau ima ir pasako: bombos požiūriu, draudimo bendrovės požiūriu, visų tų didelių dalykų požiūriu neturiu jokios prasmės. Kai jis tai pasako būdamas jau bendroje erdvėje su publika, bomba, draudimo bendrovė, mums, personažams ir žiūrovams, nepažįstami, bet viską apie mus žinantys, visa stebintys Jie atsiduria jau ne scenos gelmėje, o čia pat, už mūsų. Nes kas gi galėtų priartėti prie mūsų kasdienio bukumo labiau negu pats naiviausias, pats kvailiausias ir bent sekundę tai išpažįstantis teatras?

 

„Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų!“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų!“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų!“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų!“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų!“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų!“. S. Sirutavičiaus nuotr.