Spalio pabaigoje Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyko „Baltijos šalių teatrų festivalis Kaunas 2013“. Keturias dienas trukusiame festivalyje pristatyti septyni lietuvių, latvių ir estų spektakliai, sukurti pagal nacionalinę dramaturgiją. Šeši iš jų sudarė konkursinę programą. Tarptautinė vertinimo komisija – Peeteris Raudseppas (Estija), Valda Cakare (Latvija), Edgaras Klivis (Lietuva), Olegas Žiugžda (Baltarusija), Oksana Kušliajeva (Rusija)– geriausius spektaklius apdovanojo festivalio prizais – geltonais taksi plafonais. Daugiausia apdovanojimų (geriausia aktorė, geriausia scenografija ir geriausias dramaturgas) surinko Talino miesto teatro spektaklis „Nutrūkusi grandis“. Tad įdomu, kaip šiam estų spektakliui pavyko surinkti net tris iš šešių prizų.
Jaunas estų dramaturgas Paavo Piikas pjesę „Nutrūkusi grandis“ parašė būdamas trečio kurso Estijos teatro ir muzikos akademijos studentas. Prieš keletą metų Estijos teatro agentūros organizuojamame naujosios dramaturgijos konkurse pjesė laimėjo trečią vietą. Svarbiausiu jos klausimu tampa žmonių tarpusavio santykiai. Pjesėje kalbama apie dabartį ar netgi ateitį, kai atitolę vienas nuo kito, nebemokėdami bendrauti, būti vienas su kitu žmonės praranda žmogiškąjį ryšį.
Priito Võigemasto režisuotame spektaklyje, kaip ir pjesėje, vaizduojama greitojo maisto užkandinė. Scenografės Marion Undusk kurtas scenovaizdis gana minimalus – tai kavinės interjeras, scenos priekyje stovi trys stalai, o tolėliau – prekystalis. Tai gali būti bet kuri bet kuriame pasaulio krašte įsikūrusi šių dienų standartinė greitojo maisto užkandinė. Dar scenoje matyti išsibarstę spalvoti kamuoliukai ir vaikiškas pripučiamas baseinėlis, į kurį, pripiltą kamuoliukų, įsilipęs spektaklio pradžioje eiles skaito Poetas (aktorius Veiko Tubinas).
Scenoje vaizduojama nauja darbo diena yra nekasdienė, nes tai paskutinė šios užkandinės diena. Jos savininkė Padavėja (aktorė Evelin Võigemast), pati ir aptarnaujanti klientus, nebeįstengia išlaikyti užkandinės, tad nusprendžia ją uždaryti. Ji itin nervinga, grubiai bendrauja su klientais, nekenčia visų šią paskutinę dieną čia užklydusių žmonių. Galime tik spėlioti, ar taip yra todėl, kad ji jau nebeturi kantrybės ir noro mandagiai kalbėti, nes visi atėjusieji taip pat nemoka užmegzti žmogiškojo kontakto. Veikėjos vidinę krizę ir neviltį aktorė perteikia itin įtikinamai ir gyvai, ne veltui ir apdovanota geriausios aktorės prizu.
Į užkandinę ateina tokie patys krizę – psichologinę, materialinę, protinę, santuokinę, kūrybinę, – išgyvenantys žmonės. Tačiau nesunku suprasti spektaklio kūrėjų akcentuojamą mintį, jog visų krizių pagrindinė priežastis yra ta pati – žmogiškumo stoka. Kaipgi galima jaustis laimingam, net ir turint gerą darbą bei uždirbant nemenką atlygį, jeigu nėra tarpusavio supratimo, nuoširdaus bendravimo, sugebėjimo išklausyti, pagarbos ir t.t.?
Padavėjai atidarius užkandinę pirmieji užsuka Vyras (aktorius Andero Ermelis) ir Moteris (aktorė Elisabet Reinsalu). Pora pykstasi, prisipažįsta, kad yra neištikimi vienas kitam, ir galiausiai nusprendžia išsiskirti. Valgyti jie taip nieko ir nenusiperka. Jiems tiesiog reikia vietos, kur jiedu galėtų pasikalbėti. Netrukus ateina dvi merginos su didžiulėmis triušių galvomis (aktorės Elisabet Reinsalu ir Sandra Üksküla). Jos keliauja linksmintis, bet valgant viena jų gauna žinutę iš motinos, jog mirė tėvas. Palaikymo ji sulaukia ne iš draugės, o iš kavinėn užklydusio Jauno vyro (aktorius Alo Kõrve). Jos draugužei, kuriai nulūžta batų kulniukas, čia taip pat padedama.
Jaunas vyras ateina tikėdamasis kavinėje įsidarbinti. Jis yra baigęs tris universitetus, kalba šešiomis kalbomis, bet ieško tokio darbo, kuriame nereikėtų daug mąstyti, nes jaučiasi pavargęs nuo nuolatinio streso, mokslinės veiklos. Padavėjai jis nepatinka, bet vėliau jiedu vis dėlto susidraugauja. Jaunas vyras suteikia jai vilties. Į užkandinę užklysta ir paties spektaklio režisieriaus vaidinamas Senas vyras – žinomas kompozitorius, šiuo metu išgyvenantis kūrybinę krizę. Trijulė pradeda bendrauti, įsikalba, išklauso vienas kitą. Kompozitorius mintyse išgirsta naujos melodijos garsus. Jis pataria užkandinės savininkei daryti tai, ko trokšta siela: „Tikrasis progresas atsiranda ne judant į priekį, bet judant gilyn, į esmę.“
Dramaturgui ir režisieriui pavyko paprastai, bet įtaigiai perteikti šiandienos visuomenei aktualią buvimo su kitu problemą. Nors spektaklyje yra ir komiškų situacijų, ironijos, jame kuriama slogi, veikėjų vidinę tuštumą atspindinti atmosfera. Tai padaryti padeda Veiko Tubino muzika bei Priidu Adlaso apšvietimas.
Kalbėti apie dabartį nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ypač kalbėti įdomia, originalia, šiuolaikine teatro kalba. Nors ir negalima sakyti, kad spektaklis yra itin sėkmingas tokio siekio išpildymas, sveikintinos „Nutrūkusios grandies“ kūrėjų pastangos eiti šia kryptimi. Greičiausiai čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl šis spektaklis buvo taip dosniai apdovanotas.
