7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Susigalvokim naują planą

Vido Bareikio „Įstabusis ir graudusis planas B“

 

Kristina Steiblytė
Nr. 46 (1060), 2013-12-13
Teatras
„Įstabusis ir graudusis planas B“. M. Aleksos nuotr.
„Įstabusis ir graudusis planas B“. M. Aleksos nuotr.
Įstabiai ir graudžiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijai (turint omeny tiek švenčiamą aštuoniasdešimtmetį, tiek daugybę išugdytų puikių kūrėjų ir atlikėjų, tiek ir pastaruoju metu ryškėjančias problemas, pradedant netinkamomis patalpomis, baigiant dėstytojų trūkumu) pagerbti Vidas Bareikis Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje surežisavo „Įstabųjį ir graudųjį planą B“. O surežisavęs gruodžio 5 d. pakvietė pasižiūrėti tos antrosios, nefasadinės žmogaus pusės, išryškėjančios Herlufo Bidstrupo vaizduotės pasiūlytose situacijose.
 
Taigi spektaklis prasideda. Uždangos visai neskubama atitraukti: žiūrovai prietemoje išklauso uvertiūrą. Kaip paaiškės per spektaklį, kompozitorė Rūta Vitkauskaitė sukūrė veiksmui scenoje labai tinkamą muziką (spektaklyje veikiančią panašiai kaip muzika nebyliame kine). Tačiau klausantis uvertiūros iš muzikantams sukurtos duobės kyla nerimas: tai, kas skamba, neatrodo itin nauja, netikėta, šmaikštu ar kritiška, tad nepanašu, kad ir spektaklyje bus galima pamatyti ypatingų eksperimentų, naujovių. O žadėtasis antrasis planas taip, regis, ir nepasigirsta. Vis dėlto dar neskubėkime nusiminti: reikia bent aktorių palaukti.
Pasibaigus uvertiūrai atskleidžiama uždanga. Bet tik tam, kad priešais žiūrovų akis atsivertų dar viena juoda siena. Tiesa, ši nelieka užverta ilgai. Prasiskleidžia vieno langelio užuolaida ir pasidaro aišku, kaip spektaklis veiks: scenoje sukurta trijų aukštų konstrukcija su mažomis vaidybos aikštelėmis, kurių kiekviena turi užuolaidas, atitraukiamas ir užtraukiamas pagal poreikį. Taip spektaklyje kuriamos vis naujos veiksmo vietos: sujungiant kelias aikšteles horizontaliai ar vertikaliai, atitraukiant ar užtraukiant visų aikštelių užuolaidas, atitraukus užuolaidas sekant aktorius ir t.t. O kad veiksmas būtų suprantamesnis ir žaismingesnis, už aktorių nugarų baltame fone nuolat piešiami ir trinami pasakojamai istorijai tinkami vaizdai (scenografija Simonos Biekšaitės). Nors toks sprendimas matytas, jis tinka H. Bidstrupo karikatūroms į sceną perkelti: kaip ir šio dano pieštos istorijos, taip ir veiksmas scenoje fiziškai skyla į keliolika paveikslėlių, turinčių ribotą erdvę ir aiškų pranešimą.
 
Prie nespalvotų karikatūrų dera juoda ir balta scenografija bei kostiumai (Liuka Songailaitė). Visi pasirodantys scenoje – juodi ir balti, su šen bei ten švystelinčiais spalviniais akcentais (kojinės, sagos, apatiniai ir kt.). Ir nors aktoriai atrodo stilingi, žavūs, kostiumai „Įstabiajame ir graudžiajame plane B“ nepadeda atverti plano B. Greičiau priešingai – gražūs drabužiai, labiau tinkami vakarėliui nei scenai, trukdo jauniems aktoriams kurti charakterius, nes, užuot subtiliai nurodę atliekamą tipažą, visus niveliuoja. Pavyzdžiui, aktoriai vyrai aprengti labai panašiai, skiriasi tik iš po per trumpų kelnių kyšančių kojinių spalva, marškinių ir marškinėlių pasirinkimas. Tad išnyksta karikatūrose svarbūs socialiniai tipai. Tiesa, kiek mažiau susiniveliuoja moterų charakteriai – galime atskirti namų šeimininkę nuo ponios. Tačiau ir čia tikslumo pritrūksta.
 
Socialinius tipus trina ne tik kostiumai, bet ir vaidyba. Negalima tikėtis, kad jauni aktoriai, apriboti mažos erdvės (nors ir didžiojoje scenoje), išraiškos priemonių (karikatūriška fizinė vaidyba, klounų pasirodymus primenanti išgalvota kalba) bei kol kas dar ne iki galo atskleistų savo galimybių, sukurs stebuklus. Todėl vos keli iš daugybės jaunų žmonių scenoje atrodė radę savo vietą. O visi kiti dangstėsi nuvalkiotu girtų personažų tampymusi, savo fiziniais duomenimis arba mergaitišku žavesiu. Neturėjo jie galimybės pademonstruoti ne tik asmeninių gebėjimų, bet ir savo ansambliško bendro darbo. Ir ant jų negalima pykti: jauni žmonės, taip anksti atsidūrę didelėje scenoje ir turintys patys, be labiau patyrusių kolegų šalia, suvaldyti veiksmą, publiką ir dar palaikyti tempą, kad neatsirastų veiksmo ir muzikos neatitikimų, tikrai negalėjo susitvarkyti su visais jiems tekusiais uždaviniais. Ypač gavę ne tik vaidybinių, bet ir muzikinių solo, dar labiau kompromituojančių nepatyrusius aktorius. O daugiausiai – jauną režisierių.
 
Dauguma spektaklio bėdų veda tiesiai pas režisierių. Kad ir minėta socialinių tipų niveliacija, regima ir per kostiumus, ir per vaidybą, verčia klausti, ar tik tai nebuvo režisūrinis sumanymas. O jei buvo, tai kodėl tada spektaklis kurtas remiantis akivaizdžiai politiškai angažuotomis karikatūromis? O jei aktualūs lieka tik vaikystės prisiminimai apie Lietuvoje išleistą žaliąją H. Bidstrupo knygelę, tai kam tada kalbėti apie kažkokius paslėptus gyvenimo planus? Beje, net ir planas B, kaip tai, kas mumyse paslėpta ir pasirodo tik tam tikrose situacijose, netinka spektaklio pagrindu tapusioms karikatūroms: H. Bidstrupas vaizduoja tipus, silpnybes ir ydas, kurie yra nuolat visur aplinkui ir kuriems nereikia laukti ypatingų situacijų, kad išryškėtų. Užkrečiamas juokas, moralizavimas, svetimavimas, girtuoklystė su įvairiomis pasekmėmis, šeimininko ir tarno bendravimas, neadekvatūs santykiai, vertinimai, geismai: karikatūrose nėra jokio plano B, tik buitiški paprasti žmonės buitiškose kasdienėse situacijose.
 
Su režisūra galima sieti ir scenografijos bėdas. Bene labiausiai akį rėžusi – vaidybos aikštelių užuolaidas traukantys aktoriai, bandantys pasislėpti siauruose ruoželiuose tarp vaidybos aikštelių, bet nuolat matomi, ypač žiūrint kiek iš šono. Žiūrint spektaklį ne visiškai frontaliai galima susidurti ir su dar viena neišspręsta problema – scenografijos dalimi turinčius tapti čia pat piešiamus vaizdus uždengia užuolaidos ar pertvaros, tad nemaža dalis žiūrovų nemato vizualių sprendimų. Atsakymų į šiuos klausimus būtų buvę galima ieškoti arba su scenografe, arba su scenografiją konstravusiais meistrais. Tačiau pasiskelbus, kad bus kalbama apie planą B, greičiausiai kiek primirštas planas A, t.y. tiesioginis fizinis poveikis žiūrovams.
 
Vidas Bareikis ne pirmą kartą praleido galimybę iš pasirinktos medžiagos ištraukti įdomiausius, labiausiai provokuojančius aspektus. Be to, šį kartą pasirodė, jog režisieriui ne visada pavyksta susitvarkyti su spektaklio dramaturgine logika: buvo sunku suprasti, kaip epizodai rišasi, kaip jie jungti, išdėlioti. Tiesa, karikatūros nėra lengviausiai pasiduodanti medžiaga kuriant spektaklį. Vis dėlto, pasikvietus į pagalbą su dramaturgija galintį dirbti žmogų, būtų galima išvengti tokių bėdų. Deja, „Įstabusis ir graudusis planas B“ net neatrodė rimtas mėginimas kurti nuoseklų, savarankišką, įdomaus turinio kūrinį iš H. Bidstrupo paveikslėlių. Greičiau tai tebuvo vienas LMTA jubiliejaus šventimo renginių: smagus, nereikalaujantis mąstyti, nes viskas ir taip aišku, scenoje sujungęs krūvą su LMTA susijusių gabių žmonių. Tik gerokai per ilgas kaip šventinis renginys.
 
Bet likti tiesiog švente spektaklis nenori – pretenduojama patekti į LNDT repertuarą. Ir nors dabartinį teatro repertuarą toks spektaklis vargu ar labai pagadins, vis dėlto jauniems aktoriams gali padaryti meškos paslaugą neleisdamas saugioje aplinkoje vystyti savo gebėjimų. Jei „Įstabusis ir graudusis planas B“ vis dėlto būtų įtrauktas į LNDT repertuarą, OKT vis dar rodo šį tą įstabaus ir graudaus, daugybę kartų pralenkiančio V. Bareikio bandymą. Tad spektaklis – norintiems pramogos ir kad viskas būtų aišku. Norintiems teatro būtų gerai susigalvoti planą B. O štai kalbant apie režisierių reikia tikėtis, kad dabar planas yra gelbėti savo reputaciją nauju darbu, kūrybiškumu pranokstančiu pirmuosius „No Theatre“ spektaklius.

 

„Įstabusis ir graudusis planas B“. M. Aleksos nuotr.
„Įstabusis ir graudusis planas B“. M. Aleksos nuotr.
„Įstabusis ir graudusis planas B“. M. Aleksos nuotr.
„Įstabusis ir graudusis planas B“. M. Aleksos nuotr.
„Įstabusis ir graudusis planas B“. M. Aleksos nuotr.
„Įstabusis ir graudusis planas B“. M. Aleksos nuotr.