Šiais metais pradėjau meluoti. Ne, nesakiau priešingai, nei galvoju, tiesiog išsižiodavau, kaip man atrodė, nieko negalvodama. Regis, viskas, kas buvo šiais metais pristatyta, apgobta kažkokia „nieko neįvyko“ skraiste. Nori nenori, apninka nuobodulys bandant šią skraistę paprasčiausiai gražiai pateikti. Bėda ta, kad už nieką nesinorėjo iki galo kovoti. Lyg teatras gyventų kažkokį uždarą, tik sau pačiam svarbų, nieko bendro su tikruoju (ar, tiesiai šnekant, su manuoju) neturintį gyvenimą. Veikiausiai užtektų bent kas pusmetį pamatyti sau artimą teatro premjerą, kad galėtum laisviau, ne darbui, o savo malonumui prisiminti ir visas kitas. Tereiktų sau pačiam turėti neginčytiną atspirties tašką, dėl kurio viskam būtų suteikta vienokia ar kitokia prasmė. Rodosi, pastaruoju metu kaip tik šis taškas kažkur ir prapuolė.
Jausmas, kad „nieko neįvyko“, kad vieną ar kitą vakarą taip niekur ir nebuvai, užgula ne dėl to, kad apskritai nieko nebuvo, o todėl, kad neįvyko tas vienas „kažkas“. Pavyzdžiui, pavasarį nebebuvo „Naujosios dramos akcijos“, kuri visuomet įkvėpdavo atradimams. Rudenį, galima sakyti, neįvyko „Sirenos“, nes jos, nors ir jubiliejinės, atsisakė bet kokių savo pačių apsibrėžtų misijų, kurios turėjo sąsajų (kaip jie patys sakydavo) su didžiųjų teatro revoliucionierių vardais. „Naujojo cirko savaitgalis“, kas rudenį pradžiugindavęs įvairiais pasirodymais „Menų spaustuvėje“, šiemet taip pat kaip reta kuklus. Šalia šių, su užsienio kūrėjais kasmet publiką pažindinusių festivalių, neįvyko ir nė viena visą teatro bendruomenę vieningai supurčiusi premjera. Jeigu reiktų kažką išskirti, metų pirmūnu galėtume vadinti Vidą Bareikį. Tik tiek, kad iš gausių jo šiųmečių premjerų taip ir liko neaišku, ką jis nori pasakyti. Rodos, vis dar kartojama ta pati, vienintelė žinia – „aš esu!“, nors tą jau seniausiai žinome. Na, o švarių aktorinių darbų, neapkrautų pretenzingomis režisūrinėmis scenomis, galima būtų ieškoti Oskaro Koršunovo „Žuvėdroje“. Beje, ko nors nebuvimas kartais taip pat gali būti privalumu. Kaip gerai, kad „trupės liūdi“ kartais pralinksmėja ir išnyksta, atrasdamos save kituose „failuose“.
Vietoje pačių spektaklių labiau kreipiamas dėmesys kad ir į tikslingą Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaro sudarymą. Arba į kai kurių spektaklių rodymą tiesiogiai internetu per „Delfi“ televiziją. Rodos, atsitraukėme nuo teatro malonumo ir ganėtinai ilgam įklimpome į paprasčiausią darbą, kuris, savaime aišku, visus labai nuvargina. Šis nuovargis kuo aiškiausiai matėsi pagrindinėje teatralų šventėje – Teatro dienos išvakarėse. Pirmą kartą beveik visi „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanotieji nenorėjo išreikšti savo džiaugsmo kiek ilgesnėmis nei trumputis „ačiū“ padėkos kalbomis. Ir apskritai, visą šventę užgožė gana išpūstai herojiškas kai kurių teatralų nepasitenkinimas tuo, kad nebuvo pagrindinio vaidmens atlikėjos – aktorės nominacijos.
Prieš pradėdama rašyti šį tekstą bandžiau atsikratyti teatrinės tuštumos pojūčio. Atsiverčiau vienintelę internetinę teatro svetainę – menufaktura.lt, – tikėdamasi ten rasti per klaidą primirštus, bet labai svarbius šį sezoną vainikuojančius dalykus. Dar kartą su malonumu perskaičiau visas Rūtos Oginskaitės kas mėnesį pasirodančias „Verandas“. Jose yra visko, ir to ieškoto svarbaus, t.y. asmeniško ir todėl tikro, linksminančio ir liūdinančio, bet kokias spektaklių recenzijas nustelbiančio balso. Ir vis dėlto, ar ne todėl, kad jose beveik išvengta šiandieninio teatro refleksijų? Iš tiesų, šie metai – teatro kritikos tyla paženklinti metai. Ypač tyliai išėjo vienas atkakliausių, o ir linksmiausių teatro kritikų – Valdas Gedgaudas. Užsidarė praėjusiais metais pradėjusi veikti jaunųjų teatrologų internetinė svetainė teatrometras.lt, taip ir nesulaukusi nuolat (nemokamai) rašyti apie teatrą norinčių entuziastų. Dauguma naujai išleistų teatrologinių knygų apsiribojo nykiu, kur nors spaudoje jau anksčiau pasirodžiusių recenzijų rinkinių žanru. Bet džiugu tai, kad pagaliau atsinaujino teatro žurnalas „Lietuvos scena“. Parduodamas jis kol kas tik keliose vietose, o ir kaina jo kukliam puslapių kiekiui neatrodo adekvati, bet jis yra ir, matyt, kitais metais jau daug ryškiau bus, kaip (dabar taip atrodo) ir pats Lietuvos teatras.
