7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Grąžinant praeitį

Arbatvakaris „Lig Tave sulauksim...“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje

Julija Vilkišiūtė
Nr. 2 (1063), 2014-01-17
Teatras Istorija
Tulevičiūtė (Marija Šlapelienė). K. Sipario nuotr.
Tulevičiūtė (Marija Šlapelienė). K. Sipario nuotr.

 

Dr. Jurgis Šlapelis ir jo žmona Marija – tautinio atgimimo veikėjai, paskyrę gyvenimą gimtosios kalbos bei Lietuvos nepriklausomybės puoselėjimui ir saugojimui. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vykstantys arbatvakariai – tai renginiai, kuriuose, pasitelkus teatrinę kalbą, bandoma sugrąžinti žiūrovą į XX a. pradžią ir leisti jam pabuvoti viename iš tuo metu rengtų slaptų ar pusiau slaptų susibūrimų. Tokie vakarai būtent šiuose namuose rengiami ne atsitiktinai. Nors anuo metu jie čia rengiami ir nebūdavo, šių namų gyventoja Marija Šlapelienė itin mėgdavo tokiuose vakaruose lankytis. Taigi, norint bent kiek prisiliesti prie šios vilnietės dvasios, iš tiesų verta pajusti anuomet populiarių arbatvakarių atmosferą.
 
Vienas toks arbatvakaris-spektaklis – „Lig Tave sulauksim...“ vyko sausio 9 dieną. Jo rengėjai neapsiribojo viena Šlapelių namų-muziejaus sale ir pradėjo kurti praėjusio laiko atmosferą nuo pat šio pastato kiemo. Pravėrus Pilies gatvėje esančias duris į muziejaus kiemelį, svečius pasitikdavo žibintininkas, o už stiklo sėdinti kasininkė taip pat buvo senoviškai pakilios nuotaikos ir aptarnaudavo svečius su itin pabrėžiamu, šiems laikams jau nebūdingu mandagumu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokie vakarai turėtų būti nemokami, tačiau visiškai paprasta paaiškinti, kodėl vis dėlto reikia pirkti bilietą – ir toje praeityje, prie kurios bandoma prisiliesti, arbatvakariai visuomet būdavo mokami.
 
Nors ir nusipirkus bilietą, žiūrovui leidžiama pasijausti svečiu, vakaro dalyviu, o ne stebėtoju. Jis maloniai pasitinkamas visur: koridoriuje, kur kabinami paltai, ar salėje, kurioje jis palydimas iki specialiai jam parenkamos vietos. Tai ir vėl nėra paprastas, nuoširdus mandagumas, šis mandagumas istorinis, verčiantis pasijausti ne paprastu, o ypatingu, taip pat istoriniu žmogumi. Lyg iš tiesų čia vyktų kažkas slapta, ne kiekvienam pasiekiama ar žinoma, ne kiekvienam suprantama. Taigi, galima sakyti, visas šio vakaro svečius aptarnaujantis personalas, o šiek tiek net ir patys svečiai, vos tik peržengę Pilies g. 40 esančių durų slenkstį, pasineria į bendrą žaidimą, savotišką karnavalą, ir tampa aktoriais.
 
Salėje su užvertomis langinėmis – balta staltiese užklotas ilgas stalas, aplink kurį ir sodinami susirinkę dalyviai. Kiekvienas jų, kaip tokiam vakarui ir priklauso, iš karto gauna po karštos arbatos stiklinę. Šioji arbata, kaip ir minėtasis mandagumas, nėra pateikiama kaip kažkas savaime suprantamo, ji taip pat vaidina ypatingą, simbolinį vaidmenį – kviečia atvirai kalbėtis, suartina. Iš tiesų taip pabrėžtinai čia elgiamasi su kiekviena detale, kaip tik iš jų šis vakaras ir susideda: iš ant stalo pastatomų žibintų, puošiamos eglutės, siūlomų paragauti spurgų, dovanojamų atviručių... Visos smulkmenos – lyg didžiausios brangenybės: tai yra priežastis užkalbinti, tai yra bendravimo, susipažinimo ritualas.
 
M. Šlapelienė – pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ pagrindinio vaidmens atlikėja, aktyvi pirmųjų saviveiklinių muzikos vakarų ir spektaklių dalyvė. Todėl ir šis arbatvakaris – teatras. Nors teatrinė šio vakaro kalba labai paprasta, taip pat pasiskolinta iš praėjusio laiko. Čia yra dvi pagrindinės, viena kitai prieštaraujančios veikėjos – nuolat šnekanti ir kiek įkyrokai aplink visus šokinėjanti Tarnaitė (Virginija Kuklytė) ir netikėtai iš lauko atėjusi pati Marija Šlapelienė (Eglė Tulevičiūtė). Marija pasineria į prisiminimus: pasakoja apie senąjį Vilnių, savo šeimą, namus, Lietuvą, o tarnaitė dėl visokių buitinių rūpesčių ar iš paprasčiausio nuobodulio vis pertraukia lėtą, labai poetišką jos kalbėjimą. Be to, ši Tarnaitė labai pamėgusi lenkų kalbą, nuolat burba dėl to, kad vakaras vyksta lietuviškai, taip primindama apie sulenkėjusį ano meto jaunimą. Priešais žiūrovų akis esančioje sienoje veikia videoprojekcija, kurioje matyti Marijos pasakojimą iliustruojantys vaizdai (pasirodymo pradžioje buvo panaudotas ir aparatas vaizdui sukti). Kaip interliudija, vakarą pagyvinantis žaidimas – įvairių naujienų iš ano meto laikraščių skaitymas. O jautresniems, poetiškesniems žiūrovams labiausiai pasakojamą laiką, jo atmosferą pajusti padeda gyvai atliekama muzika (vokalas – Regina Šilinskaitė, smuikas – Milda Pleitaitė).
„Lig Tave sulauksim...“ turi aiškų tikslą – prikelti šiandienos žmogui patriotiškumą, sustiprinti jo meilę Lietuvai. Kaip sakė pati Marija Šlapelienė: „Mieli lietuviai, vilniečiai, idant jūs niekuomet neapleistumėt savo Tėvynės, tai mano priedermė yra papasakoti, kaip aš gyvenau.“ Kaip tik todėl Marijos istorija ir pasakojama. O dėl visus vienijančio lietuviškumo nesunku pasijausti čia lyg giminių baliuje: nors ir ne visi pažįstami, bet vienodai gerbiami, draugiškai priimami, sodinami už to paties stalo tam, kad kartu pasinertų į vienaip ar kitaip bendrą, visus paliečiančią praeitį.
 
Šis vakaras, kaip ir giminių susibūrimai, skirtas kiekvienam atėjusiajam, ne vien tam, kuris M. Šlapelienei pritartų. Čia niekam nedraudžiama nuobodžiauti (tai demonstruoja tarnaitė, tad jei ne kitiems, tuomet bent jai būsi savas), šnibždėtis tarpusavyje (tai skatina įvairūs dalinimaisi svetingumo ženklais) ar, rimčiau nusiteikusiems, domėtis istorija, lyg bandant atsekti savo giminės medį. Kad ir koks būtum, čia sulauki nemažai šypsenų, dėmesio ir todėl pasijunti pasitarnavęs šiam susitikimui jau vien savo atvykimu. Veikiausiai tai ir yra didžiausias šio arbatvakario kūrėjų nuopelnas – gebėjimas kiekvienam žiūrovui, ne tik pasišventusiam patriotui ar istorijos mėgėjui, leisti jaustis gerai. Nors ir esama čia tam tikro pedagoginio užmanymo, niekas nėra per prievartą brukama. Ir anuomet tokiuose vakaruose gausiai lankydavosi įvairi publika: įvairių tautų Vilniaus gyventojai, ir inteligentai, ir darbininkai, ir lietuviai, mokantys ir nemokantys lietuviškai. O po tų vakarų atsirasdavo nemažai sulenkėjusių lietuvių šeimų jaunimo, norinčio išmokti lietuvių kalbos...

 

Tulevičiūtė (Marija Šlapelienė). K. Sipario nuotr.
Tulevičiūtė (Marija Šlapelienė). K. Sipario nuotr.
Eglė Tulevičiūtė (Marija Šlapelienė) ir Virginija Kuklytė (Dukra). K. Sipario nuotr.
Eglė Tulevičiūtė (Marija Šlapelienė) ir Virginija Kuklytė (Dukra). K. Sipario nuotr.
Arbatvakario „Lig Tave sulauksim...“ dalyviai. K. Sipario nuotr.
Arbatvakario „Lig Tave sulauksim...“ dalyviai. K. Sipario nuotr.