Miltinis pro domino akinius

Išvados prašosi būti išsakytos pačioje teksto pradžioje. Taigi, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre po šešiasdešimties metų vėl pastatyta Antono Čechovo „Žuvėdra“. Šį kartą jokių skandalų nebus. Žiūrovai žiūrės, kritikai kritikuos, o spektaklis ilgainiui tyliai numirs, taip nieko gero ir neišprovokavęs. Išvados prašosi būti išsakytos teksto pradžioje, nes jei tik dėl jų ketinate skaityti – neverta, lygiai kaip ir žiūrėti šio spektaklio, tikintis dar vienos A. Čechovo teksto interpretacijos. Ir dėl to kalti keli spektaklio įvykiai arba jų stoka. Čia trumpai apie juos.

 

Pirma – spektaklyje nėra režisūros (spektaklį statė aktorius Dainius Kazlauskas). Kad ir koks talentingas būtų atlikėjas, tai jokiu būdu negarantuoja ir režisūrinių gabumų. Be to, kaip jau darosi įprasta aktorių režisuojamuose spektakliuose, režisūra čia pakeičiama aktorinių gebėjimų demonstravimu. Galima džiaugtis puikiu mylimų aktorių darbu, tačiau vien tai negali sukurti gero spektaklio. Šį kartą itin trukdė bendros idėjos, išsirinktos pagrindinės temos stoka, nebuvo apsispręsta, dėl ko gi Treplevas nusišauna. Galima išskirti dvi ryškiausias linijas – meilę ir kūrybą. Tačiau ir tos slėpėsi po daugybe nereikšmingų buitinių detalių, gestų, replikų. Užuot persmelkusios tai, kas vyko scenoje, jos teliko išsakytos žodžiu. Tiesa, režisieriui pavyko išryškinti dvi scenas, kuriose daugiausiai apie tai kalbama: Treplevo (Andrius Povilauskas) ir Arkadinos (Asta Preidytė) pokalbis šiai tvarstant sūnaus galvą, Treplevo ir Ninos (Inga Jarkova) paskutinis pokalbis. Deja, ir čia liko ne visiškai aišku, kas gi iš tikrųjų svarbu: meilės trūko tam, kad gyventų, ar tam, kad kurtų naujas formas? Taip pat sunku suprasti, kodėl pirmame veiksme Treplevas statė spektaklį su Nina – ieškojo tų naujų formų ar darė tai iš meilės merginai, svajojančiai tapti aktore?

 

Panašiai pasimetę tarp idėjų liko ir aktoriai. Tarnus vaidinantiems Tomai Razmislavičiūtei, Mariui Cemnickui bei Juliui Tamošiūnui, regis, viskas lyg ir aišku, jie – šaržuoti tipai, linksminantys ir užpildantys pauzes. Kiti greičiausiai turėjo užduotį kurti psichologinį teatrą. Tačiau spektaklio tonas neleidžia suvaidinti įtikinamų dramų, balansuojama tarp įsijautimo ir atsiribojimo, tarp dramos ir šaržo. Vienintelis aktorius, nepasidavęs tarnų šaržavimo ir kolegų sutrikimo diktuojamai nuotaikai, buvo Albinas Kėleris, suvaidinęs žavų, kiek ekscentrišką gydytoją Dorną. Sunku pasakyti, ar kitomis aplinkybėmis tie patys aktoriai būtų sugebėję dirbti tiksliau: žiūrint „Žuvėdrą“ ne kartą kilo minčių apie aktorių, ypač jaunųjų, gebėjimų trūkumus.

 

Antra – nebuvo spektaklyje ir scenografijos (scenografė ir kostiumų dailininkė Indrė Pačėsaitė), nors turint omenyje jos atliekamą funkciją labiau tiktų žodis „dekoracijos“. Mat Kalėdų eglutę primenančiomis lempelėmis dekoruota galinė scenos siena, medinė prieplauka, lieptelis, medžių šakos ir milžiniškas mėnulis rodėsi labiau tinkami spektakliui vaikams: lengva, žavu ir kiek per daug blizgučių, kad galėtum žiūrėti rimtai. Panašūs ir kostiumai: stilizuoti istoriniai drabužiai, su kuriais aktoriai atrodė labai stilingai. Tačiau vienintelė jų reali funkcija – Treplevo išskyrimas: pirmame veiksme tik jiedu su Maša buvo apsirengę juodai (ji jau gedėjo savo gyvenimo, o jis, regis, jau ruošėsi gedului), o štai antrame veiksme jis vienintelis buvo apsirengęs šviesiai, beveik baltai. „Gražius“ kostiumus vilkintys aktoriai tarp dekoracijų pagal savo išgales pasakoja dramatišką siužetėlį, svarbiausiais momentais paįvairinamą šviesų mirgėjimu (šviesų dailininkas Darius Malinauskas) bei „atmosferine“ muzika (kompozitorius Ignas Juzokas).

 

Vis dėlto spektaklyje šis tas ir įvyko. Pirma, Antonas Čechovas buvo paverstas saloniniu rašytoju, tegebančiu eksploatuoti kažkieno kito dramas. Dainius Kazlauskas kartu su savo komanda pavertė jį Trigorinu: žiūrint spektaklį buvo sunku patikėti, kad tai iš tikrųjų Čechovo „Žuvėdra“. Ypač tam pasitarnavo žiūrovus linksminti turintys pakeitimai (pavyzdžiui, tarnų replikos), komiški, tačiau vulgarūs, buitiški, tolimi Čechovo dramoms.

 

Antra, kiek neplanuotai atsiskleidė ir Juozo Miltinio teatro transformacija, kurią norisi pavadinti „Miltinis pro domino akinius“. Panašu, kad naujausia premjera teatras kviečiasi „Domino“ teatro geidžiančią publiką (nors su tuo, žinoma, dirbti pradėta seniau). „Žuvėdra“ tokiame teatre teatlieka vizualiais efektais ir liūdna nelaimingo jaunuolio (dėl meilės be atsako ir niekaip neišpopuliarėjančios kūrybos atsisakančio gyventi) istorija žiūrovus jaudinančios pramogos funkciją, – juk  nubraukti ašarėlę dėl tragiško jo likimo taip pat yra pramoga.