7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Sėkmės formulės paieškos

Festivalio „Kitoks teatras vaikams“ įspūdžiai

Vilmantas Juškėnas
Nr. 4 (1065), 2014-01-31
Teatras
„Ponas Satie – pagaminta iš popieriaus“. D. Matvejevo nuotr.
„Ponas Satie – pagaminta iš popieriaus“. D. Matvejevo nuotr.

 

Sausio viduryje „Menų spaustuvėje“ vėl šurmuliavo tarptautinis festivalis „Kitoks teatras vaikams“. Ketvirtus metus organizuojamas renginys žiūrovus dar kartą pakvietė į multimedijos technologijų, šokio, lėlių ir objektų teatro prisodrintų spektaklių fiestą, edukacines dirbtuves, susitikimus su kūrėjais. Nors poros paskutinių spektaklių nepavyko pamatyti, atrodo, festivalis praėjo gana sėkmingai ir pristatė keletą spektaklių, atskleidusių intriguojančius šiandienio teatro vaikams ir jaunimui ieškojimus.
Festivalio „Kitoks teatras vaikams“ programoje – dešimt kūrinių. Pusė jų į Lietuvą atkeliavo iš Lenkijos, Suomijos, Danijos, Vokietijos ir Švedijos – šalių, kuriose teatras vaikams sulaukia ypatingo visuomenės dėmesio ir yra aktyviai puoselėjamas. Tokia festivalio tarptautinės geografijos politika sveikintina, nors pati savaime nėra vertinga, juk nebūtinai tik tų šalių teatras vertas išskirtinio dėmesio. Kita pusė festivalyje rodytų spektaklių – „Menų spaustuvės“ rezidentų ir draugų produkcija. Jie nėra prastos kokybės, bet, deja, neatskleidžia Lietuvoje kuriamo teatro vaikams perspektyvos. Taip pat nelabai aiškūs festivalio programos sudarymo kriterijai: matytų spektaklių nejungė nei bendra tema, nei meninės kokybės tolygumas, nei viena konkreti raiškos priemonių kryptis. Festivalio organizatoriai kvietė pamatyti visko po truputį: lėlių, šešėlių, objektų teatro spektaklių, sukurtų pagal tradicines pasakas, šokio ir judesio kūrinių, siūlančių tiesioginės komunikacijos arba abstraktaus meno patirtį, galiausiai – spalvingos animacijos ir gudrių vaizdo projekcijų užpildytas autorines istorijas.
Nors dauguma festivalio spektaklių skirtingi, su savo privalumais ir trūkumais, kiekvienas jų savaip skatina mąstyti apie šiandien kuriamo teatro vaikams ir jaunimui ypatumus. Esminiai klausimai lieka tie patys: kas šiandien verta dėmesio? Ar „Kitoks teatras vaikams“ tai atskleidžia? Ko galime pasimokyti iš svečių šalių? Kokį teatrą vaikams norime matyti savo šalyje?
Vienas ryškiausių šiųmečio festivalio ypatumų – šiuolaikinių technologijų teatre vaikams ir jaunimui galimybių ir ribų pademonstravimas. Anksčiau vykusiuose „Kitokio teatro vaikams“ renginiuose jau esame matę įspūdingas vaizdo projekcijas ir gyvą aktorių vaidybą jungiančius spektaklius. Įsimintiniausias tokio teatro vaikams pavyzdys buvo 2013 m. festivalyje rodytas italų „Scarlattine Teatro“ spektaklis „ManoLibera“ – komiška grafinės animacijos ir gyvos pantomimos sintezė. Šiais metais festivalis pristatė net du spektaklius, išnaudojančius įvairias šiuolaikinių technologijų priemones – lietuvių „Atviro rato“ ir „PetPunk“ kūrybinės studijos bendrą eksperimentą „Tėčio pasaka“, taip pat suomių menininkų monospektaklį „Pašalietis“.
„Tėčio pasaka“ iš pirmo žvilgsnio atrodo neeilinis spektaklis, nes demonstruoja itin įspūdingas kompiuterinės animacijos teatre vaikams galimybes. Žiūrovai spektaklyje regi spalvingas vaizdo projekcijas, ant balto fono geometrinių dekoracijų sukuriančias kintančių veiksmo erdvių, įvairių veikėjų ir objektų iliustracijas. Šios iliustracijos atskleidžia žavų vaikiškos fantazijos pasaulį, į kurį ieškoti dukters keliauja pagrindinis spektaklio herojus Tėtis. Fantastinių įvaizdžių, turtingos spalvų gamos, geometrinių formų ir optinių triukų tirštas scenovaizdis atrodo iš pradžių tobulas, nes leidžia žiūrovui patirti dinamišką veiksmo kaitos įspūdį. Tačiau projekcijos greitai tampa tik mirgančiu kaleidoskopu, paviršiumi plaukiančia herojaus nuotykių vaizduotės šalyje iliustracija ir tokiame sąlygiškame scenovaizdyje netrukus iškyla spektaklio dramaturgijos ir vaidybos problemos. Istorijos pradžioje užduota tėvų ir vaikų nesusikalbėjimo tema toliau nevystoma ir prapuola animacijos gausoje, o draminę veiksmo įtampą žlugdo iliustratyvi, sakyčiau, net infantili aktorių vaidyba. Neabejoju, kad atrasti tinkamą vaidybos stilių tokiame tirštame animacijos lauke net ir talentingiems „Atviro rato“ aktoriams buvo nelengva. Deja, jo neįveikus prarandamas ir animacijos žavesys.
Suomių trupės „The Amazing Magic Theatre & TT13“ spektaklis jaunimui „Pašalietis“ – dar vienas šiuolaikinėmis technologijomis apsiginklavusio teatro pavyzdys. Spektaklio autorius ir atlikėjas Janne Raudaskoski – profesionalus triukų ir magijos meistras – pasitelkė savo fokusų žinias, multimedijos montažą ir artistišką žavesį, kad sukurtų scenoje pasaulį, kupiną netikėtų optinių ir techninių efektų bei smagių kontakto su publika akimirkų. Ir šįkart, kitaip nei „Tėčio pasakoje“, visos technologijos buvo pateisintos, neužgožė nei spektaklio istorijos, nei paties artisto.
Spektaklio siužetas fantastinis. Iš kosminės visatos platumų į Žemę atvyksta ateivis klounas, prikuria savo kopijų (šiam triukui sukurti labai tiksliai išnaudojamos projekcijos) ir kartu su jomis leidžiasi į žmonijos nuodėmių, moralinės degradacijos ir vertybių tyrimo kelionę. Darboholizmas, pinigai, alkoholis, ginklai, komunikacijų eterio tarša, vartotojiška greito maisto ir sekso „kultūra“ – šios temos spektaklyje išauga į trumpas humoristines istorijas, kurias patiria šventoji herojaus kopijų trejybė. Ne tik patiria, bet turi ir skaistyklą pereiti, kad iš naujo atrastų buvimo Žemėje prasmę, kurią įvardinti spektaklyje patikėta pasaulio gelbėtojo simboliu paverstam Michaeliui Jacksonui. „Make bubbles, not war!“ („Daryk burbulus, ne karą“) – galiausiai ragina spektaklio herojus. Ir publika, krykštaudama iš pasitenkinimo, pučia muilo burbulų (dėžutės išdalinamos visiems prieš spektaklį) girliandas!
Šis spektaklis, nevengiantis naivaus moralizavimo, popkultūros ženklų eksploatacijos ir flirto su publika klišių, regis, balansuoja ant banalumo ribos. Tačiau atlikėjo tikslumas sąveikaujant su projekcijomis ir lengvas humoro, šviesus saviironijos prieskonis užgožia visus įtarimus. „Pašalietis“ – nepakartojamas reginys, kuriame dera viskas: skiaučių fejerverkai, skraidantys lėktuvai ir motociklai, dešimtys vieno atlikėjo sukurtų personažų.
Šiuolaikinių technologijų fone labai netikėtai atrodo abstraktūs teatro vaikams spektakliai, išnaudojantys minimalias šokio, judesio ir pantomimos priemones. Festivalį atidariusi lenkų trupė „Atofri“ parodė judesio spektaklį „Ponas Satie – pagaminta iš popieriaus“. Kamerinėje „Menų spaustuvės“ salėje perkėlę vaikų publiką abipus popieriaus tako, regis, spektaklio kūrėjai žadėjo interaktyvų ir neįpareigojantį žaidimą, kuriame galės dalyvauti ir vaikai.
Garsus skleidžiantis fortepijonas, balto popieriaus takas ir dvi artistės, manipuliuojančios popieriaus skiautėmis ir įvairiais iš jo formuojamais objektais – viskas, iš ko susideda patiems mažiausiems vaikams skirtas kūrinys. Jokios konkrečios istorijos ar įspūdingo scenovaizdžio. Deja, to nepakanka, ypač kai vaikų siekis bendrauti su artistais spektaklyje nesulaukia adekvataus atsako. Spektaklio atlikėjos paprasčiausiai ignoravo į jų fizinę erdvę besiveržiančią publiką, kas sukėlė nemalonią įtampą. Tiesą sakant, šis spektaklio kūrėjų sprendimas atrodo neprofesionalus. Tokių spektaklių ypatumas ir yra laisvas, nevaržomas vaikų buvimas aktorių veiksmo terpėje, kurioje galima tyrinėti gimstantį sąlygišką pasaulį iš arti.
Kitaip nei lenkų menininkai, lietuvių šokio trupės „Padi Dapi Fish“ spektaklis „Balta lopšinė“ publikos netrikdė. Čia kūrėjai pasitelkę šokį stengėsi atskleisti socialinės problematikos temą apie šeimos santykių vertybes. Nepaisant kiek chaotiškos choreografijos, spektaklis maloniai nuteikė savo turiniu, keliančiu nevienareikšmiškas interpretacijas.
Zuikis, Karvė ir Antis (vaikas ir jo globėjai) – pagrindiniai spektaklio veikėjai, vilkintys itin estetiškai stilizuotais gyvūnų kostiumais. Didžiąją laiko dalį spektaklyje vaizduojami kasdieninio jų tarpusavio bendravimo, rūpesčio vienas kitu ritualai, kuriuos nerimastingai pertraukia į Zuikučio svajonių ir vaizduotės erdvę vis atklystantis Motinos miražas. Spektaklio kūrėjai sukuria draminę situaciją, kupiną vaikiško ilgesio. Tokia socialinė tema išties aktuali, siūlanti susimąstyti apie šiandieninių šeimų tragedijas, kai vaikai gyvena globojami giminaičių, kamuojami tėvų ilgesio. Įdomu, kad spektaklio kūrėjai šią dramą išsprendžia gan dviprasmiškai: Zuikutis, padedamas globėjų, iš smėlio supila simbolišką barjerą, už kurio paliekami vaikystės atributai – zuikių lėlės, simbolizuojančios vaiko trokštamą motinos ilgesį. Taip, visi išaugame iš vaikystės traumų, subręstame ir į pasaulį žiūrime nauju žvilgsniu, tačiau iš savo gyvenimo dramų vargu ar galime išbraukti tokias svarbias vertybes kaip meilė motinai.
Kiti festivalyje matyti spektakliai atstovavo lėlių ir objektų teatrui. Tiesa, pirmasis lėlių spektaklis, kurį teko žiūrėti – ne visai „lėliškas“. „Teatret Kimbri“ trupė iš Danijos pristatė vaidinimą „Kaip gyveni?“ – komišką lėlių, klounados ir draminių etiudų „miksą“.
Trumputis danų spektaklis įtraukia publiką į istoriją, kurioje trys veikėjai – du klounai ir emigrantas – bando rasti bendrą kalbą. Ir nors vaidinimas užburia vaikus klounados pokštais ir paprastais lėlių teatro bei pantomimos triukais, nemanau, kad šis spektaklis kuo nors išsiskyrė festivalio programoje. Nesusikalbėjimo, draugystės, tolerancijos svetimšaliams temas bandantis atskleisti kūrinys vis dėlto atrodo labiau tinkantis vaidinti gatvėje, kur ne taip akis badytų vietomis mėgėjiška artistų vaidyba, sentimentalūs jų „klounų“ pažliumbimai ir neaiški dramaturginė pirštininių lėlių veikimo logika.
Spektaklį su klounados ir pantomimos elementais į festivalį taip pat atvežė ir Klaipėdos lėlių teatras. „Arbatėlė“ – Karolinos Jurkštaitės režisuotas vaidinimas, kuriame veikia du klounai, išlendantys iš po kubo – vienintelio dekoraciją atstojančio objekto scenoje. Greito tempo, šviesos blyksnių, manipuliacijos su paprasčiausiais daiktais užpildytas spektaklis vis dėlto labiau primena eskizą, o ne visumą ir idėją turintį kūrinį. Dvi žavios artistės manipuliuoja įvairiausiais daiktais (lėkštelėmis, puodeliais, paprastais ir figūriniais balionais), bet dėl ko visa tai daro – taip ir lieka neaišku. Retkarčiais dueto pokštai lyg ir pradeda megztis į kažkokią tarpusavio santykių logiką, tačiau ji greitai pasibaigia dviem veiksmais – „bėgti ir slėptis“.
Neabejotinai sėkmingas pasirodė į festivalį atvežtas antras Klaipėdos lėlininkų spektaklis – šešėlių pasaka „Sudaužytas kiaušinis“. Paprastą pasaką apie sudužusį kiaušinį, kurio gailėdami įvairiausi personažai pridarė nesąmonių, pajūrio lėlininkai pavertė išradingu spalvotų šešėlių animacijos reginiu, kupinu subtilaus nonsenso nuotaikos.
„Verkė senis iiiii, verkė senė aaaaa...“ – traukia tą patį dainos motyvą už širmos pasislėpę spektaklio aktoriai ir, suaugusiųjų nuostabai, nemažas būrys ramiai sėdėjusių vaikų staiga pakyla, puola striksėti, šokti, džiaugtis spektaklyje vaizduojamomis „nesąmonėmis“ – kaip šarka uodegą išsipešė ar medis lapus nusimetė dėl vargšo kiaušinio nelaimės, nors jo nepažįsta ir net neregėjo. Ši smagi vaikų reakcijos akimirka įstrigo atmintyje. Bet ne tik tai spektaklį paverčia malonia patirtimi. Gintarės Radvilavičiūtės režisuotas spektaklis demonstruoja itin meistrišką šešėlių animaciją. Subtiliai už ekrano derindami šviesos dėmių kontrastus ir šešėlių judesius aktoriai ne tik atgaivina statiškas personažų figūras, bet ir suteikia joms turtingą charakterinių savybių paletę.
Ne mažiau malonų įspūdį paliko dar vienas festivalio programoje pristatytas lėlių ir objektų teatro spektaklis – Stalo teatro „Tarmių stalas“. Spektaklio kūrėjai, pasitelkę kaimo buities daiktus ir originalius liaudies menininko drožinius, scenoje sukūrė nuotaikingą skirtingų pasakų kompoziciją su edukacinės misijos – priminti tarmių skambesį ir žodžių reikšmes – užtaisu.
Trys moterys ir vyras – bevardžiai veikėjai – pasikeisdami seka pasakas. Apie ožką melagę, apgavusią savo šeimininką, apie miško žvėrelių paranoją dėl neva griūvančio dangaus, apie kvailelius brolelius, siekiančius dovanomis užkariauti karalaitės širdį... Kad pasakos atgytų ne tik žiūrovų vaizduotėje, bet ir akyse, išnaudojamas kiekvienas scenoje esantis daiktas – puodynė, grėblys, vandens malūnėlis, medinės žmogelių galvelės, klumpės. Be to, spektaklis prisodrintas čia pat scenoje atlikėjų kuriamos ritminės akustikos, suteikiančios unikalų garsinį foną animuojamų daiktų pasauliui. Šiuo spektakliu „Stalo teatras“ dar kartą įrodo, koks teatrališkas gali būti paprasčiausių daiktų pasaulis. Tereikia trupučio fantazijos ir meninės drąsos.
Sąmoningas dėmesys žiūrovų amžiui, šiuolaikinių technologijų, šokio ir teatro sintezei, įvairių naujų komunikacijos būdų su publika paieškai – šiandieninė festivalio „Kitoks teatras vaikams“ vizitinė kortelė. Ir ne tiek svarbu, ar kitoks – tai dar nematytas, pristatantis naujas formas, o gal keliantis diskusijas, atveriantis naujas temas teatras. Galime sugalvoti begalę reikšmių ir kaskart būsime teisūs. Taip ir festivalis, vengdamas konkrečių nuorodų, kiekvieną spektaklį siūlo patirti kaip nepriklausomą nuo jokių „iš viršaus“ nuleistų koncepcijų kūrinį, leisiantį pačiam žiūrovui ieškoti prasmės ir atsakymų į kylančius klausimus. Universalios „gero“ teatro vaikams ir jaunimui sėkmės formulės nėra ir negali būti. Todėl ypač malonu, kai po įvykusio festivalio gali sau pasakyti: gal ir ne viskas buvo tobula, bet tikrai verta dėmesio.

 

„Ponas Satie – pagaminta iš popieriaus“. D. Matvejevo nuotr.
„Ponas Satie – pagaminta iš popieriaus“. D. Matvejevo nuotr.
„Pašalietis“. D. Matvejevo nuotr.
„Pašalietis“. D. Matvejevo nuotr.