7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Neįvykęs pokalbis

Federico García Lorcos „Kruvinos vestuvės“ Vilniaus mažajame teatre

Ramunė Balevičiūtė
Nr. 3 (1064), 2014-01-24
Teatras
Scena iš spektaklio „Kruvinos vestuvės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kruvinos vestuvės“. D. Matvejevo nuotr.

 

Anksčiau skirtinguose teatruose statyti Pauliaus Ignatavičiaus spektakliai jau spėjo jam sukurti vieno savičiausių jaunų režisierių reputaciją. Spektakliai pagal Kafkos kūrinius, taip pat Ewaldo Palmetshoferio „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ pastatymas liudijo ypatingą režisieriaus jautrumą šiuolaikinio jauno žmogaus jausenai – jo nerimui, vienatvei, neapibrėžtumui. Šiuos jausmus ir būsenas Ignatavičius panardindavo į paveikią, šalčiu ir paslaptingumu dvelkiančią atmosferą.
 
Vilniaus mažajame teatre pasirinkęs statyti Federico García Lorcos „Kruvinas vestuves“, Ignatavičius savaip plėtoja „mirties teatro“ įvaizdį, jau kone tapusį jo kūrybos firminiu ženklu. Tačiau apgailestaujant iš karto tenka pasakyti, kad be to, jog šįkart nepavyko sukurti įtraukiančios atmosferos ir įtampos, dar akivaizdesnė tapo jau anuose spektakliuose išryškėjusi bėda – režisieriaus negebėjimas dirbti su aktoriais.
 
Ignatavičius įtikinamai formuluoja spektaklio idėją: „Vaikystėje niekas mūsų nemoko, kaip būti laimingiems. Išmokstame tik tai, kad reikia kažką nuveikti, būti pareigingais, tobulais visuomenės varikliais. Spektaklis apie tai, kad mes dažnai negirdime savęs, bijome rizikuoti, išeiti iš komforto zonos.“ Šią įžvalgią mintį, aktualią šiandienai, bet neprieštaraujančią ir Lorcos pjesei, scenoje gali įkūnyti tik aktoriai. Tai, regis, suvokia ir režisierius, kai teigia siekiantis „nuginkluoti teatrą iki jo esmės – intymaus aktoriaus pokalbio su žiūrovu“. Deja, pokalbis neįvyko. Ir nederėtų to „nurašyti“ premjeriniam jauduliui, nes beveik visų aktorių buvimą scenoje rėmina labai aiškūs ir uždari charakteriai arba tipai.
 
Vieni jų originalesni, kiti labiau šabloniški, treti išaugę iš aktorių vaidmeninių klišių, bet nė vienas aktorius neišeina iš savo „komforto zonos“, nė akimirkai nepalieka savojo charakterio ar tipo. O tai kuria gerokai senstelėjusio teatro įspūdį. Ir negelbsti nei nevienareikšmis Dalios Overaitės Motinos portretas, nei netradicinė Ingos Burneikaitės Tarnaitės traktuotė – kad ir kaip meistriškai šios puikios, galingo temperamento aktorės vaidintų. Juolab kad poetinė Lorcos pjesės kalba ir čia vaizduojama žodžiais neišreiškiama aistra, „kraujo balsas“, lyg ir siūlytų išbandyti kitokį aktoriaus buvimą scenoje. Bandymų kalbėti ne vien tekstu, bet ir kūnu, garsu, gestu, žvilgsniu yra Indrės Patkauskaitės ir Tado Gryn, kuriančių tragiškąją porą, vaidyboje, bet, atrodo, tai nėra jų atrastasis kelias.
 
Vis dėlto, manyčiau, šis spektaklis ras savo publiką. Jis nevargina trukme, neapsunkina tragiškomis dilemomis. Vaidina talentingi ir gražūs, gražiai dailininkės Neli Ivančik aprengti aktoriai. Šiek tiek ispaniškos dvasios, šiek tiek aistros. Kaip tikrame teatre.
 
Mažojo teatro „Kruvinos vestuvės“ primena kitą neseną šio teatro spektaklį – „Motiną (Vasą Železnovą)“, režisuotą Kirilo Glušajevo. Galbūt dėl to, kad abiejų centre – išskirtinių aktorių sukurti valdingų ir nelaimingų moterų vaidmenys. O galbūt jau galime kalbėti ir apie naująjį šio teatro veidą. Teatro, kuris, siūlydamas, sakykime, „nuosaikaus formato“ scenos kūrinius (Konstantino Bogomolovo darbas čia būtų veikiau išimtis nei tendencija), tenkina kokybiškos pramogos teatre besitikinčios publikos lūkesčius.
 
Pamenu, po Rimo Tumino „Revizoriaus“ premjeros 2001-aisiais Ramunė Marcinkevičiūtė, šiek tiek slėpdama apmaudą dėl pernelyg tradicinio pastatymo, rašė, kad žiūrovai, einantys į Mažąjį teatrą, bent jau žino, ko tikėtis, ir nebus apvilti. Šiandienos kontekste anų laikų Rimas Tuminas regisi didis novatorius. Ir tai kelia nerimą.

 

Scena iš spektaklio „Kruvinos vestuvės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kruvinos vestuvės“. D. Matvejevo nuotr.
Inga Burneikaitė-Tuminienė (Tarnaitė), Indrė Patkauskaitė (Jaunoji). D. Matvejevo nuotr.
Inga Burneikaitė-Tuminienė (Tarnaitė), Indrė Patkauskaitė (Jaunoji). D. Matvejevo nuotr.