Gruodžio pabaigoje Maskvos Vladimiro Majakovskio teatre įvyko spektaklio pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Kantas“ premjera. Režisierius Mindaugas Karbauskis savo žiūrovus pavertė filosofo užstalės dalyviais. Naują pastatymą recenzavo ne vienas rusų leidinys, dauguma atsiliepimų buvo teigiami ar net liaupsinantys. Skaitytojų dėmesiui pateikiame šiek tiek su jais disonuojančią jauno kritiko Glebo Sitkovskio nuomonę, išspausdintą dienraštyje „Vedomosti“.
Ponas Kantas ir jo svečiai susirinko papietauti jo namuose Karaliaučiuje, Princesės gatvėje, kaip tik tą akimirką, kai naujieji laikai dar neatėjo, bet jau neįmanoma atsikratyti įspūdžio, kad netrukus jie bus. Už langų – 1784-ieji. Prieš trejus metus iki šių niekuo neišsiskiriančių pietų Kantas parašė „Grynojo proto kritiką“, o po penkerių metų kils Didžioji prancūzų revoliucija, paskelbusi pasauliui, kad prasidėjo visiškai nauja epocha, kuri gal ir iki šiol nepasibaigė. Nors kol kas viskas ramu. Įtartinai ramu, kaip kad tvirtina savo įžangos žodyje pats Ivaškevičius: „Karaliaučiuje jau lapkritis, bet šilta ir gražu kaip rugsėjį“. Ir obuoliai nuo obelų nekrinta.
Pirmiausia, ką prisimeni ryšium su „Kantu“, – seną, 1991 m. Maskvos Dailės teatro spektaklį pagal Paulio Barzo „Neįmanomą susitikimą“, kur žiūrovai stebėjo tokią pat sufantazuotą dviejų didžiųjų kompozitorių vakarienę: Bachą vaidino Inokentijus Smoktunovskis, Handelį – Olegas Jefremovas. Tiesa, Karaliaučiaus išminčiaus pietūs įvyko pora dešimtmečių vėliau nei Handelio su Bachu, bet koks skirtumas? Dviejų pjesių panašumą sustiprina dar ir tai, kad jos abi, nepaisant viso savo rimtumo, dar turi aiškų benefiso pobūdį ir reikalauja, kad teatro trupėje būtų kelios stiprios brandaus amžiaus aktorių individualybės. Šiuo požiūriu Majakovskio teatre viskas gerai: Kantą vaidina Michailas Filipovas, pas jį svečiuojasi Igoris Kostolevskis (geraširdiškas pamokslautojas Johanas Šulcas) su Svetlana Nemoliajeva (padori gailestingoji seselė Ana Regina). O familiaraus ir amžinai apgirtusio pono Kanto tarno vaidmenį kuria vis tas pats Anatolijus Lobockis, kuris prieš metus kartu su Filipovu suvaidino panašų duetą Karbauskio spektaklyje „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“. Trumpai tariant, yra kuo patraukti publiką.
Užstalė, prie kurios mes prisijungsime, nesiskiria nuo tūkstančio kitų: rūpindamiesi geru virškinimu, svečiai linksmina save (o kartu ir žiūrovus) iš tikrųjų juokingais sąmojais ir ne visada juokingais anekdotais. Apie filosofiją – nė žodžio: kas valgydamas kalbasi apie darbą? Tačiau pertraukose tarp sriubos ir Baltijos menkės ponai leidžia sau pasvarstyti apie tekančio laiko prigimtį bei nustebti, kad šiame kambaryje laikrodis ryžtingai atsisako tiksėti.
Į šio laiko ir erdvės kontinuumo sukūrimą režisierius Karbauskis ir dailininkas Sergejus Barchinas pasižiūrėjo labai rimtai. Didžiojoje Majakovskio teatro scenoje išaugo raudona aštuonkampė konstrukcija, į kurią sutilpo ne tik garbūs ponai baltais perukais, bet ir žiūrovai. Todėl kai Kantas su svečiais titaniškomis valios pastangomis bei rankomis bando atplėšti nuo žemės pietų stalą, atrodo, kad mes visi patekome į kosminį laivą, kuris (jei tik nuoširdžiai pasistengsi) atsiplėš nuo Žemės ir arba pakils į viršų, arba pasuks atgal, į praeitį.
Savo intelektualioje komedijoje Ivaškevičius visai atvirai naudojasi britų dramaturgo Tomo Stoppardo išradimais: kai kurie „Kanto“ epizodai turi sąsajų su jo „Arkadija“, kiti – su pjese „Rozenkrancas ir Gildensternas mirė“. Kaip Stoppardo pjesėse, „Kanto“ scena besąlygiškai atiduota beveidžiams epizodiniams personažams (pusė jų vadinasi Johanais), kurie kalba vienus niekus. Tačiau sąmojingą jų tarškėjimą galiausiai užgoš amžinybės ūžesys, kurio fone visa tai ir vyksta. Baigsis auksinis žmonijos ruduo ir ant žemės nuo obelų nukris tūkstančiai obuolių. Sumanymas pakankamai aiškus, bet ne iki galo subrendęs. Vykusių sąmojų fejerverkas, vis priverčiantis salę partrūkti juoku, vienu metu pradeda atrodyti pritemptas, o spektaklio sumanymas – pernelyg akivaizdus, kad nepadėtum taško gerokai prieš tikrą spektaklio pabaigą.
