Teatras

Šių metų „Sirenų“ festivalio lietuviškos programos pastatymai visų pirma buvo skirtingi: programą apibūdinantis raktinis žodis galėtų būti įvairovė. Manau, kad per įtemptą savaitę pristatyti 11 spektaklių visiems suteikė gausybę skirtingų įspūdžių. Paskatos įvairovei rastis gali būti visokios – spektaklių pobūdis, pasirinktos vietos, statomi tekstai ir netgi skirtingi būdai įgyvendinti teatrinį įvykį. Įvairovė kyla ir iš to, kaip pastatymai užmezga ir plėtoja santykį su žiūrovais. Po šios įspūdingos savaitės norėčiau pateikti keletą pastabų apie spektaklius, taip pat praskleisti už jų slypinčias idėjas.

Eksperimentams skirtoje programos dalyje didelį įspūdį man paliko Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Ričardas II: Post Factum“ pradžia. Šiuolaikinio meno centro fojė žiūrovai buvo glaudžiai susodinti eilėmis priešais ilgus laiptus, vedančius į antrą pastato aukštą. Pasigirdus muzikai žiūrovų regos lauke pasirodė aktoriai, panašūs į veikėjus iš Tarantino filmo „Pasiutę šunys“. Kitaip sakant, matėme išvaizdžius vyrus, ramybės drumstėjus gerai sukirptais kostiumais, įtartinus savo veiksmais ir ketinimais. Ore tvyrojo įtraukianti įtampa, neaiški nusikaltimo nuojauta, kurią sukėlė šnabždesiai, nutylėjimai bei išsigandę ir bauginantys žvilgsniai. Čia žiūrovai susidūrė su gerai organizuota, galbūt su „Sopranais“susijusia mafija, ir visa tai vyko diskretiškoje, tačiau kartu ir baimės persmelktoje atmosferoje. Buvo galima justi aktorių artumą ir ryšį su publika. Taip pat buvo aiškiai jaučiama senosios Shakespeare’o dramaturgijos, bylojančios apie galios ir pasitikėjimo santykius tarp skirtingų šeiminiais ryšiais susaistytų žmonių grupių, dvasia. Deja, aktoriams pradėjus perdėtai šaukti, įtampa išsisklaidė. Taip pat į naudą neišėjo moters personažo sumenkinimas: personažas tikrai nebuvo pakankamai atskleistas ir palyginus su vyrais liko silpnesnis. Garsas ir gitaristo atliekama gyva muzika padėjo sukurti pavojaus atmosferą. Galbūt buvo galima geriau išnaudoti specifinę erdvę, ypač plotą po laiptais ar netgi langus patalpos gale. Permatomas stiklas turi potencialo, kuris nebuvo išnaudotas. Įtraukus ir lauko erdvę, buvo galima sukurti papildomą spektaklio matmenį. Kartais atrodė, jog vien laiptų negana. Kita vertus, efektas būtų buvęs didesnis, jei režisierius būtų griežtai apsiribojęs vien jais.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras tęsia vieną iš savo misijų – puoselėja, kaip tik išmano, lietuvišką dramaturgiją. Spektaklis „Keletas pokalbių (apie Kristų)“ – jau antrasis praėjusių metų „Versmėje“ pristatytų pjesių įgyvendinimas scenoje. Juo, galima sakyti, teatrui pavyko nušauti net du zuikius – ne tik atiduoti duoklę nacionalinei dramaturgijai, bet ir jauniesiems (nors dėl to galima ginčytis) kūrėjams.

Su dramaturge Tekle Kavtaradze žiūrovai galėjo susipažinti jau anksčiau – prieš porą metų šiame teatre pastatyta kita, pirmoji šios autorės pjesė „Namisėda“ (rež. Gabrielė Tuminaitė). Spektaklis apie keturiolikmetės mergaitės fantazijų pasaulį turi šį tą bendra su naujuoju, jaunų suaugusiųjų problemas gvildenančiu kūriniu „Keletas pokalbių apie (Kristų)“. Ir vienur, ir kitur veikėjai atrodo kokiu trečdaliu jaunesni nei yra – o tikrą jų amžių galima suprasti iš tam tikrų situacijų. „Namisėdoje“ tai tik kėlė šiokių tokių sunkumų bandant suprasti vaizduojamąjį pasaulį, tačiau šįkart, iš paauglystės perkopus į vyresnio amžiaus sritį, ėmė įkyriai stebinti infantilumu.

Nykstančios rūšys yra saugomos. Įrašomos į raudonąsias knygas, apgyvendinamos rezervatuose, veisiamos. Čekų dramaturgas Petras Zelenka prieš kelerius metus parašė pjesę apie nykstančiuosius. Tik ne apie kokius nors augalus, paukščius ar dumblius, o apie homo sapiens – vieną sudėtingiausių, pavojingiausių žinduolių. Tiksliau, apie tam tikras jos atmainas: kuriančias, griaunančias, tikinčias, neišduodančias savo vertybių.

Pjesėje pasakojama istorija apie du draugus, sėdėjusius viename mokyklos suole ir po daugybės metų vėl susitikusius. Jiržis Čejka, vadinamas Džeremiu, – fotografas. Jo nuotraukos lyg ir geros, bet pinigų nėra. Vadyba užsiima antroji žmona, kurios tėvas serga Alzheimerio liga. Ji, pasirodo, buvusi gero draugo, kuris žuvo, kai fotografuodamas užlipo ant minos, žmona. Džeremio fotografija humanistiška: jam svarbus žmogus, o nuotraukos yra vienas iš būdų pažvelgti į žmonių sielas. Tačiau jis geria, yra neištikimas ir galiausiai parsiduoda, nors niekina parsidavėlius.

Jo mokyklos laikų draugas Janas dirba didelei vaistų gamybos įmonei, padėdamas parduoti vaistus ir nesigilindamas į jų poveikį. Džeremis jį laiko niekšu parsidavėliu, mat jis neturi principų. Tačiau, nors niekina jį, pasvajoja apie buvimą jo vietoje.

Pasitinkant Lietuvos scenografijos 85-metį, kuris yra skaičiuojamas nuo šios disciplinos dėstymo Kauno meno mokykloje pradžios, Vilniaus dailės akademija organizuoja tęstinį renginių ciklą. 2013 m. įvyko net kelerios kūrybinės dirbtuvės: „Ekstremalaus kostiumo“ su menininke iš JAV Pat Oleszko ir „Objektų ir lėlių teatro“ Nidos meno kolonijoje, kuriose dalyvavo VDA, Kauno technologijų ir Klaipėdos universiteto studentai. Šiemet teatrinės bendruomenės ir studentų dėmesio sulaukė dar vienas renginys – garsios šviesų dailininkės Jacqueline Sobiszewski paskaita ir seminarai studentams, vykę rugsėjo 16–18 d.

Jacqueline Sobiszewski, lenkiškų šaknų menininkė, gimė ir užaugo Olandijoje. Šviesų dizainą ji sukūrė daugiau nei penkiasdešimčiai spektaklių, operos pastatymų bei koncertų. Sobiszewski dirba teatruose Varšuvoje, Krokuvoje, Vienoje, Berlyne, Miunchene ir Amsterdame. Menininkė dažnai kuria su vienu iškiliausių Lenkijos režisieriumi Grzegorzu Jarzyna.

Rugsėjo 25 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre susirinkusios publikos laukė tikra šventė – Jurgita Dronina atliko Odetos-Odilijos vaidmenį. Ir nors dar kartais užsienio spaudoje Dronina pavadinama lietuvių balerina, šiuo metu ji atstovauja Olandijos nacionaliniam baletui ir visuose anonsuose rašoma – Jurgita Dronina (Olandija). Bet tai neliūdina, atvirkščiai, net kelia pasididžiavimą – tarptautinis pripažinimas M.K. Čiurlionio meno mokyklą baigusiai žvaigždei svarbus visai Lietuvos kultūrinei bendruomenei.

 

Dar besimokydama M.K. Čiurlionio meno mokykloje, o vėliau ir Miuncheno muzikos ir teatro akademijoje Jurgita skynė tarptautinius apdovanojimus, tarp kurių įspūdingiausias buvo pirmoji premija tarptautiniame baleto konkurse Grase (Prancūzija). Vėliau apdovanojimai pasipylė kaip iš gausybės rago – „Rotary“ premija, Louis Gallodier stipendija, „Danse Open“ festivalio Sankt Peterburge prizas, „Zwaan“ prizas (prestižiškiausias šokio apdovanojimas Olandijoje). Įspūdinga ir kūrybinė balerinos biografija. Sukurti pagrindiniai vaidmenys ne tik svarbiausiuose klasikiniuose baletuose, bet ir iš tiesų novatoriškuose šiuolaikiniuose spektakliuose. Sugebėjimas atskleisti choreografo užmanymus per savo individualybės prizmę, absoliučiai autentiškas, su niekuo nesupainiojamas atlikimo stilius sukuria stiprų traukos lauką, kuris įtraukia choreografus ir žiūrovus. Specialiai Jurgitai kuria tokie choreografai kaip Mauro Bigonzeti, Christianas Spuckas, Krzystofas Pastoras ir kiti.

Režisierius Jonas Vaitkus spektaklių, kad ir kiek jų būtų, nestato šiaip sau. Dažniausiai, nepasitenkindamas vien tik dramaturginiu tekstu, jis turi ir savo asmeninę mintį, idėją, leidžiančią pasirinktai medžiagai šiandienos scenoje suskambėti naujai (nors, tiksliau, vaitkiškai). Be to, šis režisierius turi gana retą, šiek tiek pavojingą, bet ir labai gerbtiną bruožą, – nėra prisitaikėlis ir nebando įtikti niekam – nei valdžiai, nei publikai. Savo kūrybiniame kelyje, jis, išdidus karalius, leidžia sau viską, kas kokiu nors būdu gali pasitarnauti jį užvaldžiusiai ar bent trumpam aplankiusiai idėjai, norimai perduoti žiniai.

Aštrios minties bei ją lydinčios visuomenės kritikos iš Vaitkaus beveik visad galima tikėtis. Tačiau niekuomet nepavyksta atspėti, kada gi režisierius nuspręs, kad pasirinkta tema jau atskleista: ar repeticijoms tik įpusėjus, ar sutvarkius spektaklį preciziškai, na, bent jau apytiksliai iki galo. Neverta spėlioti ir to, kiek tai temai atskleisti bus pasitelkta režisūrinių ir scenografinių sprendimų, kiek bus dirbama su aktoriais ir panašiai. Prieš premjerą dar kartą skaitydama Williamo Shakespeare’o pjesę bandžiau įsivaizduoti, kaipgi sutilps vienoje scenoje tiek Vaitkaus mėgstamų išskirti bei paryškinti personažų – juokdarių, bepročių, karalių?.. Svarsčiau (neįžvelgdama čia nieko blogo), ar nelaukia žiūrovų premjeroje žiaurią tragediją į šoną nustūmęs karnavalas?

Šiemetinis (jau devintasis) šiuolaikinio cirko festivalis, kaip nė vienas iš aštuonių jau praėjusių, privertė susimąstyti apie šio seno naujo žanro dualistinę prigimtį, sudėtingą genetiką, jo nevienareikšmę padėtį tarp šiuolaikinių scenos menų. Nors ir nepretendavo į visų įmanomų šiuolaikinio cirko stilistikų ir pavidalų paradą, „Naujojo cirko savaitgalio ’14“ programa gana aiškiai nubrėžė šio reiškinio horizontą.

Nuo nostalgiją keliančio geltonbarzdžio cirko trolio – Janni Nuutineno – šapito Lukiškių aikštėje (suomių kompanijos „Circo Aereo“ „Objektų cirko trilogija“) iki visus „Menų spaustuvės“ Juodosios salės scenos (ir fojė) mechanizmus išdresavusio trupės „Les Choses de Rien“ spektaklio „Mouvinsitu“. Nuo chaotiško, netolygaus „šiupinio“ (skirtingų Europos cirko mokyklų studentų trupė „CirqueGebouw“) iki minimalistinio, sukaupto, itin intravertiško Clémento Dazino žongliravimo perteikiant ribines būsenas (spektaklis „Šnabždesys“) ar negailestingai intensyvaus šio artisto dueto su šokėja Chinatsu Kosakatani spektaklyje „R2JE“. Per keturias dienas (ir ataidinčius aštuonerius metus) buvo galima pamatyti kelis šiuolaikinio cirko pavidalus, kuriuos puikiai charakterizuoja Janni Nuutineno trilogijos pavadinimai: „Tiesiog cirkas“, „Dar tikresnis cirkas“, „Tas tikrasis cirkas“. Tai nėra nei gradacija, nei pažymiai (suprask – geras ar blogas, daugiau cirkas ar mažiau, labiau šiuolaikinis ar atkrentantis į praeitį). Greičiau išduoda kūrėjams svarbų savivokos procesą, būtinybę išgryninti tai, ką jie daro, nepamesti tapatybės. Mąstant apie viską, ką teko matyti per „Naujojo cirko savaitgalio“ gyvavimo metus, vienas iš labai svarbių šios tapatybės elementų yra vidinė, išoriškai niekaip neartikuliuota įtampa tarp siekio atsiriboti nuo istorinės cirko tradicijos ir grėsmės netekti savitumo, atsiribojus pernelyg smarkiai, nebeatskiriamai integruotis į kitų šiuolaikinių scenos menų audinį (ypač – šiuolaikinį šokį, fizinį teatrą).

Penktasis miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ pastatymas alsuoja jaunatviškumu ir šiuolaikiškumu. Scenoje juntamas nuoširdus jaunųjų atlikėjų darbas, trijų jaunų žmonių meilės trikampio istorija nuskamba natūraliai, tarytum vaidinantieji kalbėtų patys apie save. Miuziklas pastatytas pagal Sauliaus Šaltenio ir Leonido Jacinevičiaus libretą, miuziklo kompozitorius – Giedrius Kuprevičius, režisierius – Gytis Padegimas.

O istorija tokia: du jaunuoliai – Monika ir Rolandas – pamilsta vienas kitą, bet netrukus yra priversti išsiskirti, nes Monika išvažiuoja mokytojauti. Laukdama stotyje traukinio, Monika atsitiktinai sutinka kareivį Julių, šis iš pirmo žvilgsnio ją pamilsta. Atėjęs atsisveikinti Rolandas skaudina Moniką, Julius trenkia jam į veidą, jiedu susimuša, pasigirdus milicininko švilpukui Rolandas pabėga, Julius lieka gulėti su sulaužyta ranka. Monika Juliui pajunta simpatiją ir gailestį, nusiveda jį į traukinį. Jie kartu gyvena kaip draugai, nes Monika niekaip negali iš savo širdies išrauti meilės Rolandui. Juliui sugyja ranka ir jis išeina, Monika sužino, kad laukiasi, tačiau Rolandas nenori jos vesti, gyventi kartu, jis nori laisvės. Galiausiai Monika išteka už Juliaus ir stengiasi jį pamilti, bet vieną dieną susitikus jos mylimiems vyrams įvyksta konfliktas, ji pasijunta blogai, ligoninėje pagimdo dukrelę, tačiau pati miršta. Julius neatiduoda kūdikio tikrajam tėvui Rolandui ir toliau jį augina pats.

Netrukus, spalio 3 d., dramaturgė Teklė Kavtaradzė ir antrus metus režisūros pagrindus Maskvoje studijuojantis Tadas Montrimas žiūrovams pristatys naują kūrinį „Keletas pokalbių apie (Kristų)“. Spektaklio dailininkė – maskvietė Kristina Voicechovskaja, vaidina Dovilė Karaliūtė, Rokas Petrauskas, Eglė Špokaitė, Adelė Teresiūtė, Vygandas Vadeiva.

 

Teklė Kavtaradzė (g. 1990) – kino dramaturgė, baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Rašytojos gebėjimai buvo įvertinti dar mokantis mokykloje (2006 m. leidykla „Tyto alba“ išleido pirmąją prozos knygą „Nespalvota“, 2008 m. antrąją – „Basomis po naktinį miestą“). Dar akademijoje ji pradėjo mokytis teatro dramaturgijos pagrindų su dėstytoja iš Švedijos Anna Lina Hetzberg. Pirmoji užbaigta pjesė ,,Namisėda, arba Kambarys pilnas personažų“ 2011-aisiais laimėjo nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ konkursą, pjesė pastatyta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2012 m., rež. G. Tuminaitė). 2013 m. tam pačiam konkursui parašyta pjesė „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ – antras dramaturgės kūrinys teatrui, pristatytas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje.