Teatras

Jau vien tai, kad Jonas Jurašas antrą kartą Kaune ėmėsi savo, kaip lietuvių teatro režisieriaus, biografijai lemtingos Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“, atrodo, yra savaime svarbu ir itin iškalbinga. 1972 m. Kauno valstybiniame dramos teatre pastatyta „Barbora Radvilaitė“ daugybę metų buvo paskutinis režisieriaus darbas šiame teatre. Dažniausiai tokie kūrėjų sugrįžimai prie jų pačių seniai įgyvendintos medžiagos būna gana palankūs įvairioms su ankstesne jų kūrybos refleksija, o gal ir biografiniais faktais susijusioms interpretacijoms bei menininko, meno prigimties plačiąja prasme analizėms. Jurašas nėra išimtis. Planas ne dar kartą pastatyti Grušo dramą, o kalbėti apie sergančią aktorę, svajojančią dar kartą suvaidinti Barborą, bylote bylojo apie režisieriaus pasiryžimą nerti į metateatro gelmes. Tačiau iš karto derėtų pasakyti, kad tai neįvyko. Teatras neprabilo apie teatrą. Veikiausiai todėl, kad neprabilo jis ir apie legendinę Rūtos Staliliūnaitės Barborą ar pačią aktorę.

Skaityti toliau >>

Nr. 42 (1103), 2014-11-28 | Teatras

Saulius Čiučelis, Inga Mikutavičiūtė, Eglė Mikulionytė spektaklyje „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.

Scena iš spektaklio „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.

Egidijus Stancikas spektaklyje „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.

Dalia Karatajienė

Paroda, prilygstanti spektakliui

Čekijos, Lenkijos ir Lietuvos scenografijos specialybės studentų darbai ekspozicijų salėse „Titanikas“

2014-uosius paskelbus Teatrų metais, buvo siekiama paskatinti teatrus pastatyti daugiau spektaklių ir parodyti nors po vieną žiūrovams nemokamai. Sutapimas lėmė, kad Vilniaus dailės akademijoje profesionalius scenografus rengianti katedra šiemet paminėjo 85-metį ir, tarytum atsiliepdama į raginimą, spalio mėnesį ekspozicijų salėje „Titanikas“ žiūrovus pakvietė į katedros studentų, teatro dailę studijuojančių svečių iš Prahos muzikos akademijos ir Poznanės menų universiteto darbų parodą. Ekspozicija ne tik parodė scenografijos nueito kelio pokyčius, pademonstravo aukštą meninį kūrinių lygį, bet sykiu blykstelėjo teatro dailei būdinga veiksmo laukimo nuojauta ir patraukliai pateikta medžiaga. Paroda ir eksponavimo ekspresija, netikėtumu, ir kūrinių įvairove labiau panėšėjo į gyvą spektaklį nei į statišką paveikslų ir trimačių objektų ekspoziciją.

Skaityti toliau >>

Nr. 42 (1103), 2014-11-26 | Teatras | Dailė

Daria Kompf, „Rašymo erdvė“, scenografijos dirbtuvės, Poznanės menų universitetas.

Maria-Magdalena Wawrzyńczyk, „Anapus durų“, magistro diplominis darbas, Poznanės menų universitetas.

Tereza Bartůňková, „Arkliukas-Arklys nugalėtojas“, spektaklis pagal D. H. Lawrence’s novelę įgyvendintas „Dark Theatre“. 2014 m.

Barbora Šulniūtė, scenografijos eskizas Henriko Ibseno spektakliui „Heda Gabler“. 2014 m.

Barbora Šulniūtė, kostiumo eskizas Henriko Ibseno spektakliui „Heda Gabler“. 2014 m.

Nojus Petrauskas, maketas Richardo Wagnerio operai „Valkirija“. 2012 m.

Kristina Steiblytė

Piktieji triušiai partizanai

Apie du Agniaus Jankevičiaus suburto sindikato „Bad Rabbits“ spektaklius

Pastaruoju metu vis tenka lankytis „Kablyje“. Ne vakarėliuose ir ne su riedlente: teatre. Dar ne taip seniai ten buvo įsikūręs Vido Bareikio „Mr. Fluxus arba Šarlatanai?“, o dabar „Kablys“ pavirto „Bad Rabbits“ buveine. Ne, ne tų muzikantų iš JAV, o jaunų teatro kūrėjų, mėginančių kurti kitokį teatrą. Vos per mėnesį „Bad Rabbits“ čia parodė du naujus spektaklius – „Šiuolaikinis tolerancijos centras“ ir „Vienatvė. 1991“.

„Šiuolaikinis tolerancijos centras“, arba ŠTC, žiūrovus įtraukia į ganėtinai ilgai trunkantį spektaklį-simuliaciją. Pirmoje dalyje vyksta darbo pokalbių simuliacija, čia veikia šeši darbo ieškantys jauni žmonės ir visi žiūrovai, gaunantys vis kito darbdavio vaidmenį ir sprendžiantys – priimti į darbą ar ne. Pasibaigus šiai daliai, po trumpos pertraukėlės, visi kviečiami apsilankyti į darbus pretendavusiųjų pasauliuose. Jie perteikti ir kaip spektaklis, ir kaip ortodontės paskaita, ir kaip instaliacija, žaidimas ar koncertas. O vienam ar dviem laimingiesiems – ir kaip pokalbis su vienu iš aktorių.

Idėja intriguojanti. Dalyvauti žiūrovams tenka daug, bet to dalyvavimo įkyriai nereikalaujama. Tiesa, nuo to beveik niekas nepriklauso. Darbo pokalbio stimuliatoriuje žiūrovai gali klausinėti, ko tik nori, ir nuo to priklauso, ką apie darbo ieškančiuosius sužinome. Tačiau mūsų balsavimas priimant į darbą, toliau vystantis veiksmui, iš esmės nieko nekeičia. Tad pirmoji dalis tėra žaidimas, kurio metu galime pasitikrinti savo prioritetus: kaip rinkimuose, kur anonimiškai pasisakęs tematai savo balsą nuomonių statistikos fone. Tik spektaklyje ta statistika ne visai tiksli: pasitikėdama žiūrovų noru dalyvauti ir balsuoti skaičiuoklė ne kartą praleido ne vieną nuo balsavimo susilaikiusį dalyvį.

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1102), 2014-11-21 | Teatras

„Šiuolaikinos tolerancijos centras“. „Bad Rabbits“ archyvo nuotr.

„Vienatvė. 1991“. „Bad Rabbits“ archyvo nuotr.

Milda Brukštutė

Temos vadybininkai

Naujosios dramos dienos Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Jau vien žiūrint į Naujosios dramos dienų (NDD) programą buvo galima suprasti, kad, pradedant pavadinimu (kuris praėjusiais metais buvo paliktas dvigubas) ir baigiant turiniu, dramaturgijos festivalį „Versmė“ šiais metais galutinai išstūmė kažkas kita. Nors NDD paantraštė ir skelbė, kad tai – naujos lietuvių ir užsienio dramaturgijos pristatymai, kaip tik dramaturgijos labiausiai čia ir trūko. Vos užmetus akį į vargingą NDD lankstinuką teko susiprasti, kad vietoje žadamų pjesių laukia viena ar kita tema surinktų faktų bei nuomonių sankaupa, savotiški projektai ir akcijos. Matyt, pernelyg senamadiška šiandien žodį „dramaturgija“ suvokti kaip pjesės tekstą, nes jis jau kurį laiką intensyviai plečia savo reikšmių ribas.

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1102), 2014-11-20 | Teatras

„Maidano dienoraščiai“. D. Matvejevo nuotr.

Viktorija Ivanova

Puikus Jašinsko gyvenimas

Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis pagal Pavelo Priažko pjesę „Puikus gyvenimas“

Čia ne recenzija. Nes ten buvo ne spektaklis.

Sakoma, kad taikliausiai šį kūrinį, ko gero, apibūdintų šūkis „Jaunoji karta rūlina“. Neįsivaizduoju, kam galėjo šauti į galvą, kad tai tikrai taikliausias apibūdinimas. Net nekomentuosiu žadėto „shopping&fucking“ rūšies sceninio adrenalino. Apie pjesę būtų galima kalbėti daugiau nei apie spektaklį, nes tai, tiesą sakant, buvo kone viskas, ką teko pamatyti / išgirsti scenoje. Gaila tos rūlinančios jaunosios kartos. Ir ne dėl pjesės siužeto ar nenorminės leksikos, kuri jau seniai lietuvių teatro scenoje nebegąsdina. Net jei Lietuvos rusų dramos teatro scenoje.

Tačiau nesinorėtų iškart panirti į apgailestavimus. Gyvenimas juk puikus, pirmiausia reiktų pasidžiaugti. Norisi pagirti jaunuosius Rusų dramos teatre matytus aktorius Telmaną Ragimovą, Aleksandrą Špilevojų, Julianą Volodko ir Jekateriną Makarovą. Net ir pro šalį praėję Aleksandras Kanajevas ir vyresnė jų kolegė Valentina Lukjanenko – visi prisidėjo prie bendro tikslo ir meistriškai sugebėjo paslėpti faktą, kad šiame kiek daugiau nei valandą trukusiame sceniniame reikale, labiau primenančiame pjesės skaitymą nei spektaklį, būta režisieriaus. Aktoriai negailėjo nei intonacijų, nei kramtomų panagių – atidavė žiūrovams viską. Ir nenorminė leksika buvo visiškai norminė. Organiška.

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1102), 2014-11-19 | Teatras

Daiva Šabasevičienė

Vaizduotės formulė

Heinerio Goebbelso spektaklis „Max Black“ Vilniuje

„Vilniaus festivalių“ ir Goethe’s instituto kvietimu lapkričio 9 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre žiūrovai turėjo galimybę išvysti garsaus vokiečių kompozitoriaus ir režisieriaus Heinerio Goebbelso spektaklį „Max Black“. Kiekvieną šio menininko kūrinį lydi epitetai „garsiausias“, „įdomiausias“, ir kiekvienas toks apibūdinimas pelnytas, nes visi jo darbai labai skirtingi ir veikia skirtingo mentaliteto, skirtingo išsilavinimo žmones.

Festivalis „Gaida“, pristatydamas 1998 m. sukurtą kūrinį „Max Black“, tarytum pasuko atgal, nes lietuvių publika jau turėjo galimybę susipažinti su vėlesne H. Goebbelso kūryba – 2000 m. sukurtu muzikiniu spektakliu „Haširigaki“, 2006 m. parodytu „Sirenų“ teatro festivalyje, kūriniu iš ciklo „Surogatiniai miestai“ („Surrogate Cities“),pristatytu 2007 m.„Gaidos“ festivalyje, ir svarbiausiu šio menininko kūrybos akcentu – 2004 m. kūriniu „Eraritjaritjaka – museé des phrases“, 2008 m. pristatytu Pasaulio muzikos dienose. Spektaklis „Eraritjaritjaka“, reiškęs „ilgėjimąsi kažko, kas negrįžtamai prarasta“, tiesiogine prasme paliko tokį jausmą. Kelerius metus iš eilės didelę šio kūrinio įtaką galėjai įžvelgti lietuvių menininkų darbuose.

Heinerio Goebbelso atvykimas šiemet į „Gaidą“ susilaukė didžiulio ažiotažo. Tiesa, nemažai kūrėjų atbaidė itin brangūs bilietai, todėl Goebbelso spektaklis praėjo gana santūrioje aplinkoje. „Max Black“ galime vertinti kaip „istorinį“ ar enciklopedinį H. Goebbelso kūrybos pavyzdį. Nors šis kūrinys jau šešiolika metų keliauja po pasaulį, tai nereiškia, kad jis išblėso, paseno, išsikvėpė. Jame liko tiek meno, kiek buvo užkoduota. Tačiau per tą laiką pasikeitėme mes. Buvo sukurta įsimintinų darbų, vis tirščiau ir tirščiau užpildančių mūsų sąmonę. Tačiau aktoriaus Andre Wilmsas H. Goebbelso atradimus scenoje kaskart atranda iš naujo.

Skaityti toliau >>

Nr. 40 (1101), 2014-11-12 | Teatras

Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.

Alma Braškytė

„Savižudis“ saugiai

Premjera Vilniaus mažajame teatre

Vilniaus mažajame teatre Gabrielė Tuminaitė pristato spektaklį – Nikolajaus Erdmano (1900–1970) paskutinę užbaigtą pjesę „Savižudis“ (1928). Pjesė savosios epochos ore kybančias mintis artikuliavo taip, kad didžiausieji autoritetai ją vadino genialia, autorių lygino su Gogoliu, įtakingiausi Maskvos teatrai varžėsi dėl galimybės ją statyti, o tie, kuriems rūpėjo išsaugoti valdžios ir santvarkos status quo, padarė viską, kad „Savižudis“ savos šalies scenos neišvystų. Beveik šešiasdešimt metų.

Pjesė apie tai, kaip vadinamojo „mažo“ žmogaus „mažumu“ – negebėjimu savarankiškai mąstyti, savosios tapatybės nesuvokimu, paklusimu propagandinei ir bet kokiai kitai tiesą pridengiančiai retorikai, jo kasdienio gyvenimo ir sąmonės automatizmu – pasinaudoja turintieji galią. Visokio plauko: ir tie, kurie formuluoja lozungus visuomenės vartojimui, ir tie, kurie įsikimba į „artimą savo“, kad suvartotų jį visiškai privatiems tikslams. Kurie paverčia vienintelį ir neįkainojamą žmogaus gyvenimą eiliniu statistikos ir sau palankios retorikos vienetu.

Skaityti toliau >>

Nr. 39 (1100), 2014-11-07 | Teatras

Agnė Šataitė ir Tomas Rinkūnas, L. Vansevičienės nuotr.

Indrė Patkauskaitė ir Daumantas Ciunis, L. Vansevičienės nuotr.

Daumantas Ciunis, L. Vansevičienės nuotr.

Kamilė Žičkytė

Tarp malonumo ir pragaro

Cezario Graužinio spektaklis „Dr. Faustas“

Nutilus pirmojo lietuviško siaubo filmo „Rūsys“ (rež. Ričardas Matačius) reklaminei psichozei, Cezaris Graužinis su trupe pakvietė teatro gerbėjus į „Lietuvoje dar nematytą „siaubo komedijos“ žanro spektaklį „Dr. Faustas“ (pagal anglų dramaturgo ir poeto Christopherio Marlowe žymiausią kūrinį „Tragiška daktaro Fausto istorija“, kurį pats režisierius pirmasis išvertė į lietuvių kalbą). Ne mažiau intrigavo ir kitos reklaminiuose spaudos pranešimuose išsakytos kūrėjų mintys, kad „kūrinio apie Faustą pasirinkimas atspindi teatro „cezario grupė“ pasiryžimą nesikartoti, eksperimentuoti (...), eiti vis nauju kūrybinių ir dvasinių iššūkių reikalaujančiu keliu“. Tarsi šiandieninis žiūrovas aklai pasiduotų kvietimui mokėti pinigus tik už tai, kas nauja ir dar nematyta, o nestatyto kūrinio perkėlimas į sceną garantuotų teigiamą jo vertinimą... Spektaklio premjera įvyko Visų Šventųjų dienos išvakarėse Vilniuje, „Menų spaustuvėje“.

Turbūt daugeliui Faustas pirmiausia asocijuojasi su daugiausiai dėmesio sulaukusia Johanno Wolfgango von Goethe’s tragedija „Faustas“ (1808). Tačiau Williamo Shakespeare’o konkurentas Christopheris Marlowe, būdamas dvidešimt ketverių, pirmasis XVI a. suteikė draminę formą vokiečių tautosakos legendai apie sielą velniui pardavusį ir valdžios mainais užsimaniusį Faustą. Kiek vėliau šį motyvą savaip traktavo didysis ispanų baroko dramos kūrėjas Pedro Calderónas de la Barca pjesėje „Stebuklingasis magas“ (1637).

Skaityti toliau >>

Nr. 39 (1100), 2014-11-06 | Teatras

Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.

Paulius Čižinauskas, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.

Vilma Raubaitė, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.

Praeivis

Vaikas be galvos

Nusprendžiau pasivaikščioti Kaune. Praėjau senamiesčiu, Laisvės alėja. Pro teatrus praėjau neatsigręždamas. Gana meno. Kitokios reikia kultūros. Iš karto prisipažinsiu, kad skaudžiai apsirikau: užeiti į universitetą buvo vienas kvailiausių mano sprendimų. Net ir universitete nuo teatro, pasirodo, nepabėgsi.

Kalbu ne apie teatrą, kuris vyksta kiekvienos paskaitos metu, kai dėstytojas mėgina užkariauti auditorijos dėmesį (ar bent išlaikyti ją neužmigusią) pasakodamas istorijas, rodydamas filmus ar kitą vaizdinę medžiagą. Ne, prie VDU Didžiosios salės susidūriau su tikru spektakliu, kuriame vaidino aktoriai, grojo muzika, buvo butaforijos ir net kostiumų. Užsukau ir sustojau, nes nemandagu būtų taip tiesiog imti ir iš karto pro kultūrą praeiti, jokio pagarbos ženklo neatidavus: aš, nors ir ne džentelmenas, auklėtas ne taip jau ir prastai.

Pirmiausia į rankas pateko lapelis su visa informacija apie spektaklį. Tai – Artūro Areimos „Ričardas II: post factum“ pagal Williamo Shakespeare’o dramą „Ričardas II“. O už jo atsiradimą atsakingi net trys teatrai: „Mens publica“, į kurį kelio dar nesu radęs, VDU teatras, į kuri kartais užeinu, ir Artūro Areimos teatras, pro kurį po premjeros „Kartu“ Kauno nacionaliniame dramos teatre norisi tik praeiti. Sakoma, devynios auklės – vaikas be galvos. Bet išsilavinimas neleidžia aklai pasikliauti liaudies išmintim: esu išmokytas iš profesionalų tikėtis aukštojo meno.

Skaityti toliau >>

Nr. 38 (1099), 2014-10-30 | Teatras

„Ričardas II: post factum“. D. Matvejevo nuotr.

Kamilė Žičkytė

Atgimęs Smėlio žmogus

Lėlių, kaukių ir judesio spektaklis Vilniaus teatre „Lėlė“

„Man svarbu atgaivinti žiūrovo akis ir pažadinti naują suvokimą apie lėlių teatrą, užkrėsti juo kitus“, – pagrindinius savo kūrybos siekius įvardijo režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė. Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyko jos spektaklio jaunimui ir suaugusiems premjera pagal lėlininkams chrestomatinę Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno apsakymą „Smėlio žmogus“. Vieno ryškiausių romantizmo epochos vokiečių rašytojo kūrybos problematika, tematika, herojų dualizmas sietini su autoriaus gyvenimo dvilypumu. Jis visą gyvenimą blaškėsi tarp teisininko, muziko ir rašytojo pašaukimų. Eksperimentuoti mėgstanti režisierė, šį kartą iš aktorių atėmusi žodžius ir išgryninusi susidvejinusio, su savais demonais besigrumiančio žmogaus liniją, leidžia žiūrovui tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į niūrų, bet slėpiningą ir kartais iš siaubo kvapą gniaužiantį žmogaus gyvenimą.

Režisierė ir dramaturgijos konsultantas Mindaugas Valiukas atsisako tiesioginių nuorodų į apsakymą. Spektaklis gerokai nutolęs nuo literatūros šaltinio: nėra Klaros ar Natanaelio, pastarąjį visą gyvenimą persekiojančios demoniškos būtybės Smėlio žmogaus. Scenoje –mėlyną suknią vilkinti moteriškoji žmogaus pusė (aktorė Sigita Mikalauskaitė), juodai aprengta vyriškoji (aktorius Šarūnas Datenis) ir Smėlio žmogaus kaukė, kurią pakaitomis atgaivina aktoriai. Viename epizode šmėsteli Olimpija, apsakyme buvusi lėle, o spektaklyje tapusi moters manekenu.

Skaityti toliau >>

Nr. 38 (1099), 2014-10-28 | Teatras