Erikos Grigoravičienės knyga Vaizdinis posūkis: vaizdai – žodžiai – kūnai – žvilgsniai ant mano darbo stalo (ir ant virtuvės, ir ant grindų prie lovos – ant visų parankių paviršių) guli jau senokai, ir štai tik dabar susiruošiau apie ją parašyti. „Susiruošiau“ – netinkamas žodis, mat jis nevalingai išreiškia atidėliojimą, nenorą rašyti. Šiuo atveju taip nėra. Norėjau, labai norėjau... Tai kodėl taip ilgai, bemaž metus, ši knyga laukė recenzijos? Priežastis glūdi joje pačioje – užtruko, kol perskaičiau. Knyga tiršta turinio, sudėtingų idėjų ir teiginių, parašyta sklandžia, argumentuota, bet kondensuota mokslo kalba, tad ją reikia skaityti lėtai, gilinantis į kiekvieną sakinį, nes, jo reikšmę praleidus, paviršutiniškai supratus, pražiopsojus, mintis pasiklys. Tačiau yra ir dar viena priežastis, kodėl atsiliepimą rašau tik dabar: tą knygą intensyviai naudoju, jos naudingumą per tuos metus tikrinau ruošdamasi paskaitoms, rašydama mokslinius ir nemokslinius tekstus, tyrinėdama vaizdus. Taigi rašau ne tik apie tai, ką ši knyga sako, bet ir – ką ji daro.
Knygos objektas – vizualioji kultūra ir vizualumo studijos – yra dar gana naujas Lietuvoje, dar neperimtas, netapęs studijų programomis ir mokslo veikalais. Nepaisant jau visuotinai konstatuoto (ir dažnai peikiamo) kultūros vaizdinio posūkio, tik retkarčiais pavieniai istorijos, socialinių reiškinių, psichologijos tyrinėtojai žvilgteli į vaizdus, bet tik kaip į jiems reikalingą informaciją pateikiančius šaltinius, o ne jų objektą keičiančius „veikėjus“. Vaizdų tyrinėjimams, kaip knygoje parodė jos autorė, tebevadovauja dailėtyra, kuriai vaizdas tradiciškai reiškė meno kūrinį. Tad Lietuvoje tebegalioja vaizdų hierarchija, nors ir ji po truputį ỹra, pirmiausia įsileisdama fotografiją, paskui – visokias etiketes, reklaminius įvaizdžius, plakatus ir t. t. Vaizdas, atpalaiduotas nuo pareigos būti šedevru ir genialaus kūrėjo jausmų, minčių, poreikių išraiška, skaitomas kaip tekstas. Tačiau beveik visai nesigilinama į vaizdo galias ir patį vizualumo fenomeną. Ir nors Lietuvoje, stengiantis peršokti sovietmečiu atsivėrusią žinių prarają, jau dvidešimt metų verčiami reikšmingi socialinių ir humanitarinių mokslų veikalai, kiek man žinoma, dar neišversta nė viena grynai vizualumo studijoms skirta knyga. Kokia tokio abejingumo priežastis? Nežinau. Į šį klausimą nemėgina atsakyti ir Grigoravičienė. Gal tai net nesvarbu. Turbūt tik dabar ateina laikas tirti vizualumą, tad reikia paruošti teorinius pamatus. Ši knyga – tvirtas pamatas. Ją skaitydama vis labiau stebėjausi aprėpto teorinio lauko pločiu ir medžiagos gausa. Nepasigedau nė vieno vizualumo studijoms reikšmingo autoriaus, šalia to, pristatyti ir man iki šiol negirdėti vardai, ypač – sunkiau prieinama vokiška literatūra. Tiesa, kartais (pavyzdžiui, Brigitos Mersmann ir Martino Schulzo) man ji atrodė antrinė, ne itin svariai papildanti pagrindinių teoretikų idėjas ir šiek tiek užgriozdinanti knygą, tačiau daugumai vokiškai neskaitančių Lietuvos tyrinėtojų tai vienintelė galimybė susipažinti su jų tyrimais. Pažintiniu požiūriu ši knyga yra įspūdinga – perprasta šitiek skirtingų vaizdo teorijų, įvairių laikotarpių ir medijų atvejų tyrimų ir jie apibendrinti lietuviškai, padengiant visą srities tyrimų lauką. Šitaip Lietuvos mokslininkai ir kiti vizualumui neabejingi žmonės praturtėja naudingomis sąvokomis: metavaizdas, vaizdatekstis, gyvas vaizdas, stiprus vaizdas, silpnas vaizdas, vaizdo galia, vaizdo esatis ir t. t. Ne tik sužino, ką tos sąvokos reiškia, bet ir kokios teorijos jomis remiasi, kaip jos taikomos atvejo tyrimams. Skaitydama knygą nejučia vėl virtau studente ir, tarsi ruoščiausi egzaminui, skyrių pabaigoje paliktuose tuščiuose plotuose susižymėjau ne tik sąvokas, bet ir suintrigavusius teiginius, pavyzdžiui: vaizdai – „kupini įtampos realiai irealūs kūnai“ (Gottfriedas Boehmas), „santykis su vaizdais paliečia giliausius, nepavaldžius kontrolei žmogaus psichikos klodus, tad jų interpretavimas amžinai aktualus ir kartu bergždžias“ (Hansas Beltingas), „Vakarų žmonės geriau suvokia greitas vaizdų sekas negu sudėtingus, ilgos žiūrėjimo trukmės vaizdus, kurių beveik ir neliko“ (Jamesas Elkinsas), „vaizdai – itin patogūs politiniai priešininkai, nes juos be jokios rizikos galima peikti labai aršiai, tačiau galiausiai viskas lieka kaip buvę“ (W.J.T. Mitchellas), vaizdas – „ne „išraiška“, o jusliškai suvokiamas psichinio laiko simptomas – vis atsinaujinanti „pirmykščio“ afekto žymė, gyva judanti fosilija ar sugrįžtantis vaiduoklis“ (Aby Warburgas), „paveikslai ne atvaizduoja duotus reginius, o realizuoja galimybę pamatyti pasaulį, kuriam stinga aiškaus apibrėžto vaizdo“ (Konradas Fiedleris). Taip užsirašinėjant stiprėjo įsitikinimas, kad vaizdai nėra pasyvūs dėmesio recipientai, bet turi įvairių galių ir kartais pademonstruoja savo valią, keisdami mūsų mentalitetą ir kultūrą. Atrodo, kad vaizdai jau išsilaisvino iš savo kūrėjų valdžios virsdami gyvais padarais, atskira, sudėtinga bendruomene, su savo hierarchija ir socialiniais sluoksniais, begaline jos narių charakterių ir jų atliekamų funkcijų įvairove. Arba, jei pasikliausime Mitchellu, images – gyvių rūšys, pictures – pavieniai organizmai, medijos – gyvybinės terpės.
Tačiau tai, ką čia surašiau padrikai – kaip šovė į galvą, – knygoje yra susisteminta. Dėstymo tvarką nusako pavadinimo žodžių punktyras: vaizdai – žodžiai – kūnai – žvilgsniai. Pirmiausia aptarusi įtakingiausias vaizdinio posūkio teorijas (tai, beje, ne tik šios, bet ir Mitchello knygos pavadinimas), Grigoravičienė analizuoja tris vaizdų pažintinės galios pavyzdžius, iš kurių man labiausiai įstrigo istorija apie tai, kaip XIX a. neurologas Jeanas-Martinas Charcot Paryžiaus Salpêtrière ligoninėje išradinėjo isteriją, versdamas moteris vaidinti jos simptomus fotoaparatui. Tačiau paaiškėjo, kad ir pati fotografavimosi situacija išprovokuoja „isterijai artimą būseną tarp euforijos ir baimės“. Taigi fotografijos, kaip įrodymo, galia nuo pat pradžių tebuvo manipuliavimo įrankis, ir dabar, kai apie tai jau pakankamai žinome, fotografijos nebeįtikina tuo, ką rodo, – priešingai, jos demaskuoja rodančiojo užmačias: „Vaizdai pasirodė besą nesutramdomi ir pažinimo aspektu net pavojingi, – teigia Grigoravičienė, – nes įkūnydami kokią nors mintį jie veikia ir liudija ne tik už, bet ir prieš ją.“
Todėl jie nuolat tramdomi žodžiais – knygoje skiriama daug dėmesio jau iš anksčiau dailėtyrai pažįstamų vaizdų interpretacijos metodams, taip pat – vaizdinio posūkio įkvėptiems meno istorijos perrašymams, atkreipusiems dėmesį į anksčiau ignoruotas vaizdų funkcijas ir galias, vaizdo suvokimo pokyčius lėmusią populiariąją kultūrą ir pramogai naudotus mokslo atradimus, taip nuosekliai pereinant prie fotografijos perversmo kultūroje. Tuomet aptariamos mechaninio reprodukavimo amžiuje išryškėjusias problemas sprendžiančios teorijos, kurios susieja senąjį meno pasaulį su naująja medijų tikrove, taigi apmąsto vaizdo įsikūnijimus, o iš čia galima ir atsigręžti – nagrinėti suvokėjų, kaip kūnų, santykius su vaizdais. Taigi iš vienos – lingvistinės – vaizdų suvokimo pusės sklandžiai pereinama į fenomenologinę ir psichoanalitinę. Vienas svarbiausių pastarosios tyrimo objektų – žvilgsnis, kuriam skirtų teorijų aptarimu baigiama vaizdinio posūkio panorama. Ratas užsidaro – žvilgsnis, žiūrėjimo režimų pokyčiai, atsirandant vis naujiems instrumentams ir medijoms, grąžina skaitytoją prie vizualumo apmąstymo, tik iš kitos – reginčio subjekto – pusės. Tai grakštus konstruktas. Iki šios knygos pasirodymo skaitytojo(s) galvoje marmaliavęs vizualumo teorijų chaosas virto tvarkinga visuma, tarsi iš plytų krūvos sumūrytas pastatas su teoriniais pamatais, reprezentacinėmis metodų svetainėmis, seniai įvaldytų suvokimo būdų poilsio zonomis, kūrybos židiniais ir nežinomybės palėpėmis. Kiek žinau, taip puikiai įvairialypę vizualumo studijų gausą suvaldančio veikalo nebuvo ne tik lietuviškai.
Vis dėlto toks ambicingas uždavinys sukelia ir problemų skaitytojui. Mat pats keliuose veikaluose išdėstytos teorijos pristatymo formatas reikalauja labai kondensuoti tekstą, į vieną pastraipą sutalpinant visą teorijos branduolį, nepaliekant vietos teorijų analizei, lyginimui, prieštaravimų ir sąsajų aiškinimui. Todėl šioje knygoje lengva rasti ir perprasti reikalingos teorijos esmę, bet sunkiau įsivaizduoti vizualumo studijų minties raidą, įvertinti metodų privalumus ir ribas. Taip pat autorė neatskleidžia, ką pati mano apie vaizdinį posūkį, neišaria esamo teorinio lauko savomis įžvalgomis, nors atidengia jo geologinius sluoksnius. Regis, tai pripažįsta ir pati autorė, išvadose apibendrindama, kad „pasakojimas priklauso nuo skaitytojo“. Tarsi ji lyg Julio Cortázaras siūlytų žaisti klases, susikonstruojant savąją skaitymo versiją, arba – naudotis knyga kaip sistemine enciklopedija.
Poreikis aprėpti heterogeniškas pasaulio teorijas, matyt, trukdė ilgiau užsibūti prie lietuviškos vizualumo studijų situacijos tyrimo. Juo labiau kad ir jos užmojai, ir nuveikti darbai atrodo labai kukliai tarptautiniame kontekste – tik „vaizdinio posūkio požymiai“, kaip teigia skyriaus pavadinimas. Erika Grigoravičienė iš arčiau pažvelgia į kelių autorių darbus: Odetos Žukauskienės taikomą Didi-Hubermano anachroniškos istorijos sampratą, formaliosios analizės prieigą naudojančią dailėtyrą, Aleksandros Aleksandravičiūtės, Aistės Paliušytės, Tojanos Račiūnaitės ir kitų atliekamus sakralinių vaizdo funkcijų tyrimus (kuriuos bus įkvėpęs Beltingas), Jolitos Mulevičiūtės rekonstruojamas epochų vizualumo sampratas, vizualines politinės ideologijos išraiškas Giedrės Jankevičiūtės studijose, na ir mano nuobodulio estetiką fotografijoje. Apibendrindama autorė daro išvadą, kad „meno kaip meno“ paradigma jau nebėra vienintelė, tačiau nepaisant augančios metodų įvairovės jie naudojami „siekiant atkurti vaizdinio dirbinio kilmės epochą, o ne atgaivinti, „sudabartinti“ atvaizdą, jame atrasti laiką“. Vis dėlto man šioje apžvalgoje pritrūko dviejų dalykų. Pirma, Lietuvoje jau vykdomi tarpdisciplininiai tyrimai, kuriuose taip pat dalyvauja vizualumas (pavyzdžiui, Vytautas Michelkevičius žvelgia į fotografiją iš komunikacijų studijų perspektyvos), – įdomu, kaip jie praplečia pačių dailėtyrininkų mąstymą apie savo objektą? Antra, nors aptariant dailėtyrininkų veikalus įvardijami juos įkvėpę Vakarų teoretikai, pasigendu knygos autorės vertinimo, kurioje jos sukurtos teorijų sistemos vietoje dabar yra Lietuva.
Tačiau, kitaip nei Lietuvos moksle, kur vaizdinio posūkio požymiai akivaizdžiai menki, mene vizualumas reflektuojamas jau seniai ir giliai. Tai liudija knygoje pristatyti Lietuvos menininkų kūriniai – ir interpretuojantys (ne iliustruojantys) tekstą, ir kuriantys savas teorijas. Įdomu, kad Grigoravičienė vaizdų neanalizuoja, nė nemėgina jiems taikyti aptariamų teorijų ar dar kaip nors prakalbinti. Mat jie kalba patys, ir jau seniai savo kalbėjimu pralenkę teoretikus mąsto apie vaizdo atsiradimo sąlygas, funkcijas ir galią. Taigi knygoje užsimezga tekstų ir vaizdų dialogas, kuriame vaizdai, kalbėdami savąja kalba, tyliai priešinasi žodžio galiai. Šis dviejų kalbų dialogas leidžia skaitytojui čia pat patikrinti teorijų patikimumą ir savo akimis įsitikinti, kad visas tas vaizdinio posūkio sukeltas sąmyšis turi pagrindą – vaizdai iš tikrųjų nepaklūsta teiginio valiai.
P. S. Nors recenziją jau parašiau, žinau, kad ši knyga ir toliau gulės ant mano darbo stalo bei visų kitų parankių paviršių. Mat jos vis prireikia. Ir nors studentai skundžiasi, kad neįmanoma jos nusipirkti, tikrai neskolinsiu.
