DĖL LIETUVOS ŠIUOLAIKINIO MENO PRISTATYMO VENECIJOS ŠIUOLAIKINIO MENO BIENALĖJE PROJEKTŲ KONKURSO NUOSTATŲ

VIEŠAS KREIPIMASIS Į LIETUVOS KULTŪROS MINISTERIJĄ DĖL LIETUVOS ŠIUOLAIKINIO MENO PRISTATYMO VENECIJOS ŠIUOLAIKINIO MENO BIENALĖJE PROJEKTŲ KONKURSO NUOSTATŲ
 
 Lietuvos šiuolaikinio meno reprezentavimas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, ko gero, vienoje prestižiškiausių šiuolaikinio meno renginių, yra svarbus formuojant Lietuvos kaip demokratiškos, šiuolaikiškos valstybės įvaizdį. Būtent todėl atstovavimo Lietuvai šioje bienalėje konkursas yra ypač aktuali ir jautri tema. 

 Iš tiesų, galima sakyti, kad nuo 1999 metų, kai Lietuva pradėjo dalyvauti minėtoje bienalėje, atrankos kriterijai nuolat tobulinami. Visi norėtume, kad šis procesas nesustotų. Amžių sandūroje projektų konkurso susiejimas su kokiu nors juridiniu asmeniu buvo progresyvus ir galbūt net neišvengiamas žingsnis, o šiandien, mūsų manymu, situacija pasikeitė. 

 Juridinio asmens iškėlimas atrankos procese į pirmą planą sudarė sąlygas formuotis kelių organizacijų monopoliui, atsirado galimybių manipuliuoti atrankos kriterijais gana siauro suinteresuotųjų rato ribose. Tačiau svarbiausia tai, kad esminis atstovavimo Lietuvai bienalėje dalykas – menas – institucinių žaidimų kontekste tapo formalumu, kitaip sakant, antraeiliu ar trečiaeiliu dalyku. 

 Mūsų nuomone, vienas iš atrankos į Venecijos bienalę konkurso punktų, kad projektų konkurse turi teisę dalyvauti juridiniai asmenys, turintys ne mažesnę nei 3 metų šiuolaikinio meno projektų vadybos ir ekspozicijų rengimo patirtį Lietuvoje ir užsienio valstybėse šiandien tiesiog tarnauja keliems monopolistams, o ne demokratijos principui. 

 Taip pat sukuriamas dvigubas ar trigubas filtras menininkams, nes jie pirmiausia turi privalomai „susidraugauti“ su kuria nors iš institucijų (negali konkurse dalyvauti savarankiškai). Tačiau net „draugystė“ dar nieko nereiškia, nes tokios galingos institucijos kaip LDS ar ŠMC gali „išsivalyti“ nuo nepageidaujamų menininkų savo viduje, prisidengę „demokratiška atranka“ arba „konkursu patekti į konkursą“.  

 Manome, kad būtų tikslinga atsieti meninių projektų konkursą nuo privalomos priklausomybės juridiniams asmenims ir projektų (iš)eliminavimo institucijų viduje (juk juridinis asmuo gali teikti tik vieną paraišką). Siūlytume pirmiausiai rengti tiesioginį meninio projekto konkursą, kuriame galėtų dalyvauti visi norintys menininkai (galbūt duete su kuratoriumi) ir vertinti pirmiausia meninę projekto kokybę, o ne formalius juridinio asmens duomenis, „finansinį pajėgumą“ ar „gebėjimą administruoti“, kas kartais tampa svarbiausiu projektų atrankos faktoriumi. Turėtų konkuruoti idėjos, o ne institucijos ir siaurų grupelių interesai.

Projekto reprezentavimo bienalėje juridiniams asmenims klausimai turėtų būti sprendžiami atskirai. Sakykime, LR Kultūros ministerija galėtų paskirti administruoti atrinkto meninio projekto įgyvendinimą LR kultūros ministerijai pavaldžiai arba atskirai/specialiai atrinktai, tinkamą kompetenciją turinčiai institucijai ar įstaigai.

 Lietuvoje, kaip mažoje valstybėje, natūraliai neįmanoma pakankama patyrusių tarptautiniu mastu organizacijų egzistencija, todėl siūlome pasinaudoti kitos mažos valstybės pavyzdžiu. Estijoje Venecijos bienalės konkursą organizuoja ir dalyvavimą Venecijoje rengia ta pati organizacija (Center for Contemporary Arts, Estonia CCAE), o jai menininkai tiesiogiai teikia savo idėjas ir konkursas vyksta tarp jų. Nuo šių metų konkursui idėjas turi teikti menininko ir kuratoriaus duetas.

Taigi manome, kad meninių projektų atsiejimas nuo juridinio asmens atrankos procese (atitinkamai kiek padidinant atrankos tarybos narių skaičių) pagyvintų ir demokratizuotų šiuo metu aklavietėje beatsiduriantį konkursą dalyvauti Venecijos bienalėje.

Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos taryba
www.letmekoo.lt

Vilnius, 2012 11 12