7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Performanso atgimimas

Politinio spektaklio priešnuodis

Laima Kreivytė
Nr. 37 (1005), 2012-10-19
Tarp disciplinų
Marina Abramovič. „Menininkė yra čia“. 2010 m.
Marina Abramovič. „Menininkė yra čia“. 2010 m.

Parašiau pavadinimą ir susinervinau – performansas niekada nebuvo miręs! Veikiau jo poveikio lauką uzurpavo kiti veikėjai ir priemonės. Performansai vyko ir tebevyksta kasdienybėje, apsimetant kažkuo, kuo tave norėtų matyti kiti, ir net trumpam tuo patikint. Performansai vyksta televizijos studijose ir politiniuose debatuose. Politikai iš tiesų yra puikūs amžinojo prisikėlimo mito įkūnytojai. Meluose paskendę politiniai lavonai vis kyla į dienos šviesą, savo rinkiminiais prožektoriais užtemdydami atmintį. Brangiai apmokami pigūs triukai daugumai loterijos dalyvių tik palengvins kišenes, užtat galėsime iki soties klausytis naujų saviveiklininkų koncertų Seime.


Kuo čia dėti politikai? Nesiruošiu jų įšventinti į performanso riterius – tam reikia gyvo santykio su kitu, gebėjimo būti čia ir dabar, reaguoti į situaciją. O jie privatizavo ateitį ir gyvena pažadų namuose, kurie kitiems tėra kartoniniai filmavimo paviljonai. Blogiausia, kad ir dabarties kultūra suvokiama kaip toks paviljonas, kurį galima be vargo užimti. Kokia dar Nacionalinė dailės galerija su kolekcijomis ir apie architektūrą ir menus diskutuojančiu jaunimu!? Tai tik renovuotas namas, kuris puikiai tiks eurobiurokratų posėdžiams, ir tegu skrenda bronzinės Mikėno kregždutės į visas keturias puses. O gal būtent toks utilitarus požiūris į kultūrą kaip politikos dekoraciją, o ne kaip į kasdienį dvasios maistą, neleidžiantį apkerpėti protui ir jausmams, ir lemia puikius politikos artistų rezultatus?


Manau, performansai atgimsta ne tik dėl spartaus gyvenimo virtualėjimo ir emigracijos į feisbuką, bet ir dėl poreikio kelti sunkius klausimus ir ieškoti atsakymų. Nes meniško akių dūmimo nebepakanka. Visi tie moralės ir dvasingumo imitavimai užsipuolant spektaklius, filmus, knygas ar tiesiog kitaip mąstančius ir matančius niekuo nesiskiria nuo pažado pakelti minimalią algą tūkstančiu litų.


Jau nurimo aistros dėl Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Sukilta neva prieš veido išniekinimą, nors iš tiesų – už jo parodymą. Lyg religingi žmonės turėtų atvaizdo monopoliją. Tikriausiai per tiesiogiai rodoma, kad viskas vyksta Dievo akivaizdoje (nutapyto, įsivaizduoto ar tikro – priklausomai nuo įsitikinimų). Gal ta akistata ir buvo nepakeliama tiems, kurie nėjo į spektaklį ir vengė atsidurti jo poveikio lauke. Kartu vengė permąstyti, ką reiškia būti Kito akivaizdoje, kaip tai veikia (jei veikia) mūsų veiksmus ir poelgius. Nes atsidūrus tokioje situacijoje tektų pripažinti, kad niekuo nesiskiriame nuo vaikų, mėtančių žaislines granatas ir sprogdinančių pasaulį su visu Kristaus atvaizdu. Kiekvienas melas sprogdina iš vidaus ir griauna iš išorės – nesvarbu, ar tai mato visa reginti akis. Ir jei tikėtum, kad pro ją niekas neprasprūs, ar svaidytum prakeiksmų akmenis?
Tai, kas pakilo į diskusijų paviršių, buvo ne koks esminis pasaulėžiūrinis klausimas, o fekalijos. Nelabai gilintasi, kaip ir kokiame kontekste jos spektaklyje naudojamos – užteko, kad viskas vyko Veido akivaizdoje. O vyko prasmingi ir taurinantys dalykai – apie tai rašė daug išmanančių žmonių (galima paminėti Juliaus Sasnausko atsiliepimą ir Almos Braškytės recenziją). Man šiuo atveju svarbu lokalizuoti pirmykštę nešvaros ir mirties baimę, norą tai išstumti iš regos lauko (dar kartą prisiminkime Julios Kristevos „Siaubo galias“). Abjektiškas menas ir yra skirtas tam, kad sukrėstų laikinumu ir gyvo virsmo negyvu drama. Jis dažnai kelia pasišlykštėjimą ir atmetimo reakciją. Tai neturi patikti. Savo yrančiu kūniškumu tokie kūriniai išmuša iš patogios kasdienybės, iš žiniasklaidą ir reklamą užliejusio muilo ir priverčia pamąstyti apie tai, apie ką galvoti nenorime ar neturime laiko. Tiesiog priverčia susimąstyti – ir tai jau gerai beprotiškų darbų karuselėje.


Nors diskusijų vilkelį veikiausiai įsuko politinis motoras, visi tie purslai ir bandymai uždrausti dar nerodytą spektaklį iš tiesų sukosi ne apie tikėjimą, o apie pažeminimą. Ne apie Dievą (jei nesi stabmeldys), o apie šūdą. Apie sakrališkos ir profaniškos sferos susidūrimą ir supriešinimą. Tai priminė Milano Kunderos svarstymus ne tokiame dramatiškame kontekste:
„Už visos Europos religinių ir politinių tikėjimų stūkso pirmasis „Genezės“ skyrius, kuriame sakoma, kad pasaulis sukurtas teisingai, kad būtis – tai gerai, tad ir daugintis yra teisinga. Šį fundamentalų tikėjimą galime pavadinti kategorišku pritarimu būčiai.
Jei dar visai neseniai vietoje žodžio „šūdas“ knygose buvo rašomi daugtaškiai, tai tik ne iš moralinių sumetimų. Manau, netvirtinsite, kad šūdas esąs amoralus! Šūdo atmetimas yra metafizinis. Defekavimas yra kasdienis Kūrimo atmetimas. Arba – arba: arba šūdas yra priimtinas (ir nebeužsidarinėkime išvietėse!) – arba esame sukurti mums nepriimtinu būdu.


Vadinasi, estetinis kategoriško pritarimo būčiai idealas yra toks pasaulis, kuriame šūdas paneigtas ir kuriame visi elgiasi, tarsi jo nė būt nebūtų. Toks estetinis idealas vadinamas kiču.“
(Milanas Kundera, „Nepakeliama būties lengvybė“, Vilnius: Amžius, 1993, p. 150, iš čekų kalbos vertė Almis Grybauskas)
Šią kičo ir abjekto, iliuzijos ir atmatos, absoliuto ir mirštančio individo akistatą ir išryškino režisierius. Savo racionalumu ir vizualiniu ženkliškumu, minimalia teatrine estetika spektaklis labiau priminė šiuolaikinį performansą, kur žmonės ne vaidina, o įkūnija save. Tiesiog būna situacijoje. Būna neypatingi, nepagražinti, nesistengiantys atskleisti charakterio ar kitaip „įtikinti“. Castellucci spektaklis buvo tokių idėjų dėlionė – tėvo, sūnaus, anapusybės. Gal jis nepaveikė taip, kaip norėtųsi teatro magijos pasiilgusiam žiūrovui. Tačiau jis kalbėjo gyvai gyviems (nors neišvengiamai einantiems myriop) žmonėms. Manau, žadinti suvaiduoklėjusių ir suvirtualėjusių žmonių gyvybę
nėra menka užduotis.


Ir tai ne vienintelė priežastis, kodėl performansas atgimsta. Esame kūniškos, mąstančios ir jaučiančios būtybės, todėl tiesioginio santykio negali pakeisti jokios simuliacijos. Tai liudija ir didžiausias pastarųjų metų meno įvykis – Marinos Abramović trijų mėnesių performansas Niujorko modernaus meno muziejuje. Jis, kaip ir paroda, vadinosi „Menininkė yra čia“ („The Artist is Present“). Menininkė yra čia, dabartyje, kiekvieno, kas atsisės priešais, akivaizdoje. Ji nieko nedaro – tik būna žiūrovo veidrodžiu. Ne atspindžiu – tiesiog gyvu žmogumi čia ir dabar.

Marina Abramovič. „Menininkė yra čia“. 2010 m.
Marina Abramovič. „Menininkė yra čia“. 2010 m.