poetė Viktorija Vosyliūtė ragina atideginti Kalantą. B. Januševičiaus nuotr.
„Poezija + vaizdas + garsas“ – jau septintus metus sumuoja poezijos festivalis „TARP“ (spalio 24–28 d.). Tai, kas seka po lygybės ženklo (jo nėra, bet galima nujausti), tas išganingas atsakymas, kiekvienais metais varijuoja. Paprasčiausiai sudėjęs visus šiuos elementus, nebūtinai gausi audiovizualinę poeziją. Dar spaudos konferencijoje viena iš festivalio įkūrėjų Gabrielė Labanauskaitė perfrazavo kai kurių vyresniosios kartos lietuvių poetų nuomonę apie „TARP“: suprask, jau nuo senų laikų bandyta jungti poeziją su kitais menais – pavyzdžiui, skambant fortepijonui paveikslo fone poetas skaito eilėraštį. Argi ne audiovizualu, ne tarpdiscipliniška? Vis dėlto toks pavyzdys iliustruoja gana anachronistinį požiūrį – t.y. šiuo atveju trys meno šakos viena kitą tik papildo. (Post)modernistinės šių trijų medijų kombinacijos, mano manymu, veikia kiek kitaip. Būtent ne „papildymo“, o daugiau implozijos (be jokių bodrijariškų neigiamų priemaišų) būdu: „susprogdamos“ ir „įgriūdamos“ viena į kitą, prarasdamos savo kontūrus, kontekstualiai susimaišydamos, jos „išspinduliuoja“ naują „produktą“ – funkcionuojantį ne šalia, bet tarp.
Praėjusiais metais kvietęs pasinerti į miesto šamanų regėjimus, šiemet festivalis tema „Be-tono spalvos“ ragino „sureguliuoti savo jautrumą“. Pavadinimas jungė kelias prasmes. Be-tono, kaip prasitarė organizatoriai, gali reikšti beskonybę (eklektiką) ir beprasmybę. Tačiau festivalis to nesibaidė. Beskonybė irgi yra skonis, kaip beprasmybė yra savotiška prasmė. Čia vėlgi viską į savo vietas sustatė žodelis „tarp“. Tuo tarpu betonas vėl sufleravo festivalio poetinę orientaciją – jis akivaizdžiai deklaruoja angažavimąsi į urbanistinę kultūrą, miesto poeziją. Juolab kad dauguma dalyvių poetų yra jaunosios kartos kūrėjai, būtent „miesto vaikai“, kurių pasaulėžiūros horizontuose – ne berželių liauni balti kamienai, o pilki betoniniai pastatai.
Savotišką tokio peizažo kondensatą su visomis siurrealistinėmis, sapniškomis ir apokaliptinėmis apraiškomis buvo galima išvysti „Vartų“ galerijoje eksponuojamame menininko Augustino Našlėno fotomontaže „Be-tonas“. Pagal skirtingus šio kūrinio fragmentus poetai iš anksto kūrė eiles, jas renginio metu ir perskaitė. Stovėdami ne tik šalia ant sienos kabančio Našlėno darbo, bet ir tarp eilėraščiais aprašinėtų pilkų plytų ant grindų. Toks sumanymas kurti „pagal vieną užsakymą“ iš esmės griauna pas mus gajų poezijos, kaip gimstančio netikėtai ir nelauktai, sudvasinto, transcendentinio ir itin asmeniško meno mitą. Žinoma, vienas „įkvėpimo šaltinis“ rizikuoja suvienodinti poeziją – besikartojančių motyvų galima buvo išgirsti ne vieną. Tačiau, mano manymu, tai ne renginio idėjos pasekmė, bet apskritai miestiškosios poezijos (jei vis dėlto pripažinsime tokios egzistavimą) bruožas. Visai kaip jos opozicijos – poezijos apie kaimo pievas, kelius ir kryžius. Matyt, to neišvengsi.
Kad poezija – nebūtinai tik užrašytas žodis, kad ja gali virsti išnykusių stotelių bei gatvių pavadinimų kuriamas žemėlapis, teigė „Cooltūrisčių“ ir „nunu“ (Laima Kreivytė, Gabrielė Labanauskaitė, Darius Jurevičius, Žygimantas Mesijus Kudirka) festivalio atidarymo videoperformansas „Kosminis darželis“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Jo metu žiūrovai turėjo progą „pasivažinėti“ išnykusio 3-iojo troleibuso maršrutu po Karoliniškes-Kosmosą. Šiandien kosminius troleibuso stotelių pavadinimus (Mėnulio, Kosmonautų, Perkūno, Sietyno, Kometos, Žaibo ir kt.) pakeitė tragiškus Sausio 13-osios įvykius menantys pavadinimai, taip iš esmės nutrinant ištisą miesto praeitį bei ant jos klojant kitą atminties sluoksnį. Tai daroma keliais būdais: pirma, fiziškai griaunant sovietinius artefaktus ir ant jų griuvėsių statant „šiuolaikinį miestą“, antra, griaunant kalbinį lygmenį – būtent keičiant ištiso rajono gatvių, parduotuvių, stotelių pavadinimus.
Po nesvarių ir nostalgiškų lietuvių pasivaikščiojimų „Kosmose“ buvo galima patekti į Rusijos branduolinės energetikos pasaulį prancūzų audiovizualinio projekto „Saint Octobre“ pasirodymo metu „Jaltoje“. Menininkų duetas derino jau minėtą formulę „poezija + vaizdas + garsas“. Kareiviška miline apsirengęs poetas Jeanas-Baptiste’as Cabaud skaitė poetinės prozos tekstus apie atomines bombas, Leniną ir rūką, plaukiojančią atominę elektrinę „Akademikas Lomonosovas“ ir branduolinių atliekų saugyklas Arkties vandenyne. Tuo tarpu muzikantas Davidas Champey su dujokauke ant galvos jam akompanavo elektroniniais instrumentais. Viską lydėjo urbanistinių ir kariškų vaizdų projekcijos. Ir nors tekstas buvo skaitomas prancūziškai (lapai su vertimu buvo išdalinti prieš pasirodymą), tai netrukdė pasinerti į intensyvią, fatališką ir radiacinę kelionę po, paradoksalu, beveik pasakišką sovietinę ir dabarties Rusijos atominę erdvę.
O kad kartais įdomesni dalykai vyksta renginių „paraštėse“, įrodė ketvirtadienio vakaras „Kablyje“. Su tikriausia poezija susidūriau ne klausydamasis džiazuojančių lietuvių „Insearch“, bet kitoje patalpoje, „Lion Skater“ parke, su draugais stebėdamas haliucinuojantį vaizdą – riedlenčių varžyboms besiruošiančius paauglius. Ratukų keliamas triukšmas, triukų ir kritimų plastika, šūksnių aidas šaltoje betoninėje salėje bei draugės pasakojama istorija apie islandišką skanėstą – pūdyto ryklio mėsą – sukūrė tikrą poetinį TARP.
Muzika ir poetiniais dainų tekstais festivalyje žavėjo norvegė Jenny Hval, muzikos-vaizdo-poetinių tekstų triadą tęsė svečiai iš Liuksemburgo, šiuolaikinės elektroninės muzikos atstovai, chillwave dievaičiai „Sun Glitters“, klube „Trip“ leidę pakeliauti po melodingas ir transines muzikos bangas. Klaipėdiečių Kristijono Lučinsko ir menininkės, poetės Ievos Astromskaitės duetas „Driezhas“ organiškai jungė poeziją su etnografinių motyvų prisodrinta elektronine muzika, konceptualieji „Betoniniai triušiai“ kvietė išgirsti kiekvieno instrumento garsą ir balso moduliacijas, o „AVaspo“ pateikė naują dozę garso ir teksto kombinacijų, pasakojančių apie už lango bėgančius bizonus ir „onanizmą – sielos turizmą“.
Ir jau visai baigiamuoju festivalio akordu man tapo šeštadienį undergroundiniame klube „XI20“ (dar žinomame kaip „Supuvusi Skylė“ arba „Kablys“) poezijos ir muzikos jam session metu poetės Viktorijos Vosyliūtės tyliai, bet įtaigiai, beveik šamaniškai kartojama dilginanti frazė: „Tai gal atideginkim Kalantą?“ Su šiuo neramiu pareiškimu ir palikau šiųmetį festivalį. Tikiu, poezija iš prisitaikėliškų formų, gero tono taisyklių, diplomatiškų nutylėjimų ir tradicinio formato simboliškai prisikels ir kitais metais.
