7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kiek savęs galima atiduoti kitiems?

Pokalbis su medijų menininku Mindaugu Gapševičiumi

Mindaugas Gapševičius. POT, Vilnius. D. Aleksaitės nuotr.
Mindaugas Gapševičius. POT, Vilnius. D. Aleksaitės nuotr.

Esi vadinamas vienu iš pirmųjų medijų menininkų Lietuvoje. Papasakok, kaip pradėjai dirbti su medijų menu. Labai įdomu tas pradžios kontekstas.

Tai buvo maždaug 1997-ieji. Internetas Lietuvoje atsirado apie 1996-uosius, o 1997-aisiais kažkaip netyčia kompiuteris ir internetas atsirado pas mane namie. Aš pats taigi buvau geriausias tapytojas (ironija, – D.G.), ir tada pagalvojau: „Kuo čia dėta tapyba, jeigu kalbam apie šiuolaikinius dalykus, viskas turėtų būti susiję su internetu.“ Taip pas Vilniaus dailės akademijos techniką Bendorių pasidariau pirmą internetinį puslapį.
 
Apie ką jis buvo?
Pirmą puslapį susikūriau apie save, nes buvau menininkas ir norėjau apeiti institucinį niuansą, kai norint patekti į galeriją reikia turėti pažinčių. Tą puslapį laikiau labai trumpai, kokį mėnesį, nes buvo niekam neįdomu. Gana greitai pradėjau bandyti kurti meną internete. Pirmas mano projektas buvo dienoraštis (nuoroda: http://www.o-o.lt/mi_ga/diary), sukūriau jį 1998-ųjų pradžioje. Dienoraščio esmė tokia: už mane viską atlieka kompiuteris. Du mėnesius rašiau apie tai, kaip kiekvieną dieną nieko neveikiu. Internetinėje versijoje jis buvo įgyvendintas naudojant „refresh“, puslapiai persikrauna automatiškai, taigi ir žiūrovui nieko daryti nereikia.
 
Atrodo, kad čia toks laiko peršokimas, nes „blogų“ (internetinių tinklaraščių) kultūra pradėjo formuotis ir išpopuliarėjo kiek vėliau.
Taip, taip, kai pradėjo formuotis „blogų“ kultūra, pagalvojau, kad panašius dalykus dariau gerokai anksčiau, bet truputį kitokiame kontekste. Aš savo dienoraštį rašiau ne kaip „blogą“, bet kaip konceptualų meną. Kai susipažinau su panašiomis temomis besidominčiais žmonėmis Latvijoje ir kitose šalyse, nutariau išsiaiškinti, ar nėra ko nors panašaus Lietuvoje. Buvau įsitikinęs, kad žmonės su visu tuo jau tikrai dirba, tik aš nieko nežinau. Pradėjau rašinėti visiems laiškus ir kviesti į susitikimus, taip gimė pirmoji Lietuvoje su naujosiomis medijomis susijusi institucija, laboratorija, tik ji buvo netradicinė, ji veikė internete. Pamanėm, kad jei visi turime kompiuterius namie, fizinė erdvė visai nereikalinga. Konceptualizavom savo medijų laboratoriją kaip instituciją internete – tokia buvo pradžia. Paskui 2000-aisiais išvažiavau į Vokietiją.
 
Žiūrėjau tavo videointerviu, duotą Evaldui Jansui, ten minėjai, kad dabar gyveni tarp trijų vietų: Berlyno, Lietuvos ir Londono. Kalbėjai apie savo disertaciją, kurią rašai Londone.
Stengiuosi kažkaip padalinti savo laiką tarp trijų didmiesčių: Berlyno, Londono ir Vilniaus-Nidos. Nida ir Vilnius man yra kaip ir tas pats, abiejose vietose būnu pakankamai dažnai. Berlyne gyvenu, nes man šis miestas yra prie širdies, o Londone studijuoju. Ten būnu, tiesa, mažiausiai. Mano disertacija susijusi su tais pačiais dalykais, nuo kurių ir pradėjau, – tai kompiuteriai, kurie dirba už žmones. Mano disertacijos tema yra evoliucionuojantys tinklai. Dirbu su P2P tinklais, kuriuose duomenimis tarp kompiuterių pasikeičiama automatiškai ir daroma atranka – tam tikri duomenys paliekami, o nenaudojami išmetami – taip tinklai evoliucionuoja. Visa tai šiek tiek susiję su dirbtinio gyvenimo ir intelekto („artificial life“, „artificial intelligence“) koncepcijomis, taip pat ir su nelegaliais dalykais. Mano veikla kartais siejama su „spam art“. Generuoju daug duomenų, kurie yra beverčiai.
 
Kalbant apie nelegalius dalykus, kaip tavo veikla susijusi, pavyzdžiui, su „hakeriavimu“?
Na, visi tie dalykai labai įdomūs. Man „hakerių“ kultūra labai artima, bet pats aš „nehakinu“, tik įdomu išsiaiškinti, kaip viskas veikia. Buvo įdomu jau tada, kai pradėjau kurti pačius pirmuosius puslapius. Vėliau susidomėjimo kryptys vystėsi labai nuosekliai. O kalbant apie „hakeriavimą“, čia dėmesys labiau krypsta į kontroliuojamas sistemas – viešą („public“) internetą. Lietuva turi tris interneto srautus ir prie kiekvieno jų yra ugniasienė, gal ji nieko ir nefiltruoja, bet ją galima sukonfigūruoti taip, kad pradėtų filtruoti patenkantį turinį, kaip, pavyzdžiui, Kinijoje, arabų šalyse ar Rusijoje. Visu tuo domiuosi, nes esu už tai, kad internetinėje erdvėje nebūtų kontrolės ten, kur jos nereikia.
 
Man ir buvo įdomu sužinoti, ar tau įdomu perprasti sistemą labiau technine prasme, suprasti, kaip viskas veikia, ar įdomus ir socialinis, psichologinis, antropologinis, politinis kontekstai.
Man labai svarbūs visi kontekstai – ir antropologinis, ir socialinis, ir politinis, ir techninis, ir ekonominis. Dirbant su menu šiaip ar taip reikia artikuliuoti visus šiuolaikinius procesus. Kalbant apie socialinius ir antropologinius dalykus, man svarbi evoliucija. Dėl politinių ir ekonominių dalykų svarbu, kad būtų žaidžiama atvirai ir lygiomis teisėmis. Man įdomūs atviro kodo dalykai ir aš manau, kad tai yra ateitis.
 
Kažkurioje „Transmedialėje“ (medijų meno festivalis, vykstantis Berlyne, – D.G.) netyčia patekau į diskusiją „Viskas atvira“ („Open everything“) apie atviro kodo produktus ir jų vartojimo kultūrą. Pasibaigus diskusijai vienas žiūrovas pasiteiravo apie galimas atviro kodo sistemų pasekmes. Juk dažnai atvirumas tampa dabarties duotybe, negalvojant apie tai, kodėl jo siekiama ir kas bus toliau. Ką apie tai manai?
Manau, tai labai susiję su ekonominiais dalykais ir evoliucija. Tarkim, jeigu aš esu programuotojas („developer“), norėdamas išmokti programuoti turiu ne tik pasiskaityti atitinkamos mokomosios literatūros, bet ir matyti, kaip tai daro kiti žmonės. Jeigu nebūtų atviro kodo, neįsivaizduoju, kaip būtų galima ko nors išmokti. Žinoma, tas procesas kokiu nors būdu vyktų, bet jis būtų labai ilgas ir nuobodus. Man atrodo, kad evoliucijos procesui labai svarbu tai, kad gali ne pirkti, o nemokamai parsisiųsti kokį nors produktą, kurio tau reikia mokantis.
 
Aš labiau omenyje turiu atvirumą / atidarymą bendresne prasme ir kontrolės galimybę, atsirandančią dėl atvirumo. Kuo tu atviresnis, tuo lengviau tave kontroliuoti, arba kai atveriami tokie dalykai, kurie gali sukelti asmeninių ar visuotinių problemų. Atsiranda tokios programos kaip apps’ai (pritaikymai – red. past.) telefonuose, kurie tavo žinutes gali dėti į internetą ir jos tampa prieinamos visiems. Kai atvirumu pradedama piktnaudžiauti. Kai „open everything“ tampa ne kokio nors naudingo produkto sklaidos dalimi, o kažkaip nepastebimai įsiskverbia į mūsų mąstymo procesus, net ir kasdieninėje aplinkoje, ir apie tai net nesusimąstome. Tokiu atveju labai svarbu išmanyti, suprasti, kaip sistema / programa / produktas, kuriame esi, veikia.
Taip, todėl, kaip ir sakiau, man nuo pat pradžių buvo labai svarbu išsiaiškinti techninius sistemos veikimo principus. Kalbant apie atvirumą, visur yra išimtys ir ribos, susitarimo dalykai, etiketas, vadinamasis netiketas (tinklo etiketas). Anksčiau jo buvo daugiau, dabar mažiau. Anksčiau, kai nebuvo ugniasienių, antispaminių programų ir greito interneto ryšio, jis buvo svarbesnis. Prieš dešimt metų „spamo“ (brukalų, – D.G.) beveik nebuvo, todėl ir apie tinklo etiketą buvo kalbama daugiau. Iš tiesų ir feisbuke skelbiame apie save informaciją, bet pamirštame, kad ji niekur nedingsta ir yra kaupiama. Dažnai elgiamės neapgalvotai, tai gali sugadinti mūsų karjerą ir t.t. Visur yra ribos, bet jeigu naudosimės tam tikromis sistemomis, kurios yra kriptografinės, tai galim nebijoti pamesti savo duomenis, nes tik tas vartotojas, kuriam tu juos adresuoji, turės teisę tavo informaciją dekoduoti. Julianas Paulas Assange’as („WikiLeaks“ vyr. redaktorius ir įkūrėjas, – red. past.) visai neseniai kalbėjo apie koduotas sistemas. Jo manymu, nėra ko bijoti interneto ir uždrausti juo naudotis, o jeigu turi duomenų, kurių nenori rodyti, kurie yra slapti, siūlo juos užkoduoti. Asange’as gerai pasityčiojo iš vyriausybių, kuriose konfidenciali informacija yra nekoduojama. Atviro kodo gyvenimas yra reliatyvus, priklausomas nuo to, ką tu kalbi ir kiek nori kalbėti. Labai laukiu mūsų renginio sausio mėnesį Taline. Tai bus viena iš „Migruojančių meno akademijų“ laboratorijų, ir ten darysim workshopą apie panašius legalius ir nelegalius dalykus. Kalbėsim apie tai, kiek galima savęs atiduoti kitiems, kaip komunikuoti internete, kaip apeiti ugniasienes ir kaip iš viso to padaryti meną.
 
Papasakok daugiau apie „Migruojančias meno akademijas“.
Viskas prasidėjo prieš gerus penkerius metus. Pagalvojau, kad turiu gana daug ryšių edukacinėje ir meninėje erdvėje, tad kodėl nesuvedus visų kolegų ir neišnaudojus bendro potencialo. Pradėjau pažindinti juos tarpusavyje ir nusprendėm, kad mums reikia dirbti kartu. Taip prasidėjo bendravimas, iš pradžių tarp trijų mokyklų Prancūzijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje. Pirmas mūsų projektas vadinosi „Migruojanti realybė“, tai buvo kaip ir įvadas į „Migruojančias meno akademijas“ (įvairios laboratorijos, dirbtuvės, paskaitos, diskusijos etc. Plačiau – www.migaa.eu). Pirmas projektas pavyko ir supratom, kad bendradarbiauti sekasi, procesas įsisuko. Šiuo metu veikla plečiasi, evoliucionuoja, ir dabar projekte dalyvauja ne tik mokyklos, bet ir įvairios nevyriausybinės organizacijos, susijusios su kultūra arba menu. Šiuo metu mūsų tinkle yra dešimt aktyvių meno mokyklų ir dar dešimt organizacijų. Toliau dirbam, plečiamės ir kviečiam įsitraukti ne tik studentus. Nevengiam akademinių ir neakademinių institucijų bei formalaus ir neformalaus mokymo susidūrimo. O vystysis projektas tol, kol bus poreikis. Šiuo metu jau turim planą dvejiems metams į priekį, kol kas esam suplanavę dešimt laboratorijų, bet gali atsirasti ir daugiau, nes esam atviri, veikiam panašiu principu kaip open source.
 
Kažkas panašaus buvo jūsų projektas POT, kuris vyko Kaselyje? Juk Kaselis pasirinktas neatsitiktinai?
Turim tokią organizaciją Berlyne, kur skelbiamės darantys kūrybinius procesus ir padedantys kūrybiniams procesams vykti. Pusė tos organizacijos narių yra kilę iš Kaselio, taigi su Kaseliu esam susiję tiesiogiai ir, žinoma, labai svarbi čia „Documenta“. Ne paslaptis, kad tai viena iš svarbiausių parodų pasaulyje ir būtent čia pristatomas būsimas ateinančių penkerių metų meno kontekstas. Nusprendėm, kad ką nors padaryti Kaselyje galime ir mes. Turėjom galimybę čia apsigyventi, apžiūrėti parodą ir norėjom ta galimybe pasidalinti su kitais, o tie kiti tuo pačiu galėtų pristatyti savo kūrybą arba tiesiog dirbti mūsų erdvėse siūlydami alternatyvų „Documentai“ turinį. Tiesiogiai su „Documenta“ nebuvom susiję, bet mūsų erdvė daugiau ar mažiau buvo skirta tos didelės parodos refleksijai.
 
Kaip ji pavyko ir ar „Documentos“ reflektavimas buvo viena iš dalyvavimo POT veikloje sąlygų? Galų gale, kaip viskas atrodo dabar, užsidarius „Dokumentai“ ir POT?
Nebuvo jokių sąlygų. Ne paslaptis, kad visi atvažiavusieji į POT važiavo ir į „Documentą“, tad tas reflektavimas susiklostė natūraliai. Beveik kasdien darydavom viešus pokalbius, diskutuodavom, analizuodavom. Žmonės atvažiuodavo savaitei, būdavo su mumis, eidavo į „Documentą“, kurdavo ir galų gale parodydavo tai, ką sukūrė. Aš, pavyzdžiui, sukūriau projektą pavadinimu „Googmenta“ (nuoroda: http://triple-double-u.com/googMENTA/). Šitam projekte norėjau kritiškai įvertinti konceptualiąją „Documentos“ dalį. Kuratorė Carolyn Krystof Bakargiev, kalbėdama apie parodos koncepciją, nevengia minėti internetinės šiuolaikinės visuomenės, bet labai nustebau, kad pačioje parodoje nebuvo beveik nieko, kas būtų susiję su internetu. Kam tada visa tai minėti koncepcijoje, o parodą vis tiek padaryti 9-ojo dešimtmečio lygyje. Mano darbas yra apie visus parodoje dalyvaujančius menininkus. Parašiau programą, kuri realiame laike iš Google paieškos sistemos parenka paveiksliukus, susijusius su pasirinktais menininkais, ir juos estetiškai išdėsto internetinėje svetainėje. Kolegos iš Berlyno „OKK“ galerijos savaitę dirbo analizuodami visą „Documentos“ sistemą, kaip „Documenta“ yra „pastatyta“. Jie braižė brėžinius, analizavo, kiek svarbi institucija, kiek menininkas ir kiek ekonominiai rodikliai bei tarptautinės aplinkybės. Visa tai jie lygino su šių metų Berlyno bienale. Taip pat labai įdomiai savo buvimą Kaselyje reflektavo Vilniaus dailės akademijos studentai. Jie pasidarė spaudos atstovų leidimus ir su tais leidimais gavo akreditacijas, taip „nulaužė“ „Documentos“ sistemą ir vaikščiojo po ją išdidžiai. Tai buvo labai geras konceptualus meninis projektas. Ir būtent šis projektas mane inspiravo organizuoti tą Taline vyksiantį „Migruojančių akademijų“ projektą, kuriame bus kalbama apie legalius ir nelegalius dalykus. Per visą POT egzistavimo laikotarpį čia lankėsi apie penkiasdešimt menininkų. Dabar POT jau uždaryta.
 
Ką manai apie Lietuvos medijų meno lauką Baltijos valstybių kontekste? Ne paslaptis, kad ir Rygoje, ir Taline su medijų menu susijusių renginių ir leidinių yra gerokai daugiau. Rygoje veikia ir gana aktyvi medijų menu besirūpinanti institucija „RIXC“, o Lietuvoje gerokai tyliau.
Padėtis iš tiesų nekokia. Nekokia ji buvo, nekokia ir liko, Lietuvoje nedaug žmonių tyrinėja šią erdvę. Rygoje medijų laukas turbūt stipriausias, o stiprumas šiuo atveju priklauso nuo tą lauką sukuriančių žmonių. Rygoje Rasa Smite ir Raitis Smits medijų meno lauką vysto jau nuo 1996-ųjų, jie ir palaiko daugelį procesų, Lietuvoje panaši situacija nesusiklostė. Kažką bandė daryti Urbonai, bet jų intencijos turbūt buvo kitos. Kažką bandėme daryti mes, bet greitai išsiskirstėme: aš išvykau, o jaunų iniciatyvių žmonių neatsirado. Galbūt Lietuvoje taip yra todėl, kad Šiuolaikinio meno centras yra labai stiprus ir patraukia visą kūrybinį potencialą, o jų linkmė yra kitokia. Galbūt tai nėra svarbu, nes naujosios medijos darosi ne tokios aktualios, tampa labiau tarpdiscipliniškos. O Taline naujųjų medijų laukas tradiciškai stiprus, nes jų valstybės politika susijusi su naujosiomis technologijomis.
 
Tikėkimės, kad iniciatyvių žmonių atsiras. Ačiū už pokalbį!
 
Kalbėjosi Danutė Gambickaitė

 

 

Mindaugas Gapševičius. POT, Vilnius. D. Aleksaitės nuotr.
Mindaugas Gapševičius. POT, Vilnius. D. Aleksaitės nuotr.
„Migruojančios meno akademijos“ Nidos meno kolonijoje. M. Gapševičius nuotr.
„Migruojančios meno akademijos“ Nidos meno kolonijoje. M. Gapševičius nuotr.
„Migruojančios meno akademijos“ Nidos meno kolonijoje. M. Gapševičius nuotr.
„Migruojančios meno akademijos“ Nidos meno kolonijoje. M. Gapševičius nuotr.
Milda Laužikaitė šalia VDA studentų darbo. POT, Kaselis. V. Červiakov nuotr.
Milda Laužikaitė šalia VDA studentų darbo. POT, Kaselis. V. Červiakov nuotr.
POT, Vilnius. D. Aleksaitės nuotr.
POT, Vilnius. D. Aleksaitės nuotr.
POT, Vilnius. D. Aleksaitės nuotr.
POT, Vilnius. D. Aleksaitės nuotr.
Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės kūrinys projekte POT, Kaselis. L. Albrikienės nuotr.
Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės kūrinys projekte POT, Kaselis. L. Albrikienės nuotr.
Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės kūrinys projekte POT, Kaselis. U. Gelgudos nuotr.
Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės kūrinys projekte POT, Kaselis. U. Gelgudos nuotr.