Redakcijoje jau seniai pastebėjome egzistuojant paslaptingą dėsnį, kuris lemia, kad vienas su kitu nesusiję autoriai, nesusitarę ir seniai nesimatę, ima ir pamini kokį nors reiškinį, dalyką ar žmogų tame pačiame numeryje. Ne aktualiją, o kokį nors išsiskiriantį, ištrauktą iš atminties. Pavyzdžiui, taip buvo su Islandijos ugnikalniu Grimsviotnu, nors jo pelenai jau buvo kadais išsisklaidę. Ir dar daugybė kitų mįslingų kartų. Nieko čia ypatingo, bet ilgainiui imi sekti.
Kažką panašaus stebėjau šią savaitę vaikštinėdama po parodas ir renginius. Būtinai norėjau pamatyti savo mėgstamą autorę Laurą Garbštienę ir jos „Laikino meno fondą“ galerijoje „Vartai“. Paprastai ji sukuria ką nors labai keisto, dažnai tai atrodo tobulai naiviai, bet visuomet gerokai išmuša iš pusiausvyros mechanišką mąstymą, todėl man ji magiška. „Laikino meno fondo“ koncepcija aprašyta galerijos interneto svetainėje, tačiau realiai matai labai estetišką prekystalį su sodo ir miško gėrybėmis (česnakai, džiovinti obuoliai ir grybai, spanguolės, įvairios uogienės ir pan.). Gretima patalpa panaši į botanikos kabinetą – rėmuose priploti džiovinti augalai su aprašymu. Sakytum – radikaliai subtilu, nors ir savaip susisieja su „Documentoje“ rodytais obuolių veislių piešiniais (Korbinian Aigner) arba knyga / filmais „Mergina su drakono tatuiruote“. Visa tai tik kuklus neuronų šokis smegenyse palyginti su įspūdžiais iš kelio link parodos – Vilniaus mokytojų namai suorganizavo rudens gėrybių mugę „Sodo kraitė“, kur „galima įsigyti vaismedžių, vaiskrūmių, gėlių daigų, dekoratyvinių ir retų augalų, medaus bei kitų lietuviško kaimo rudens gėrybių“. Praėjus pro uogas, augalus įmantriais vardais („Rosalinda“, „Linda“, „Golden“ ir pan.), stiklainius ir pakelius su sėklomis, Garbštienės ekspozicijoje pasijutau lyg „Sodo kraitės“ pratęsime. Bet galima galvoti ir atvirkščiai – Laura, pasinaudojusi sinchronizacijos dėsniu, išplėtė savo kūrinį puskilometrio spinduliu. Tai dar vienas argumentas tikėti, kad ji magiška.
Į „Vartus“ ėjau ir dėl norvegų menininko Knuto Åsdamo. Jo „Tripolis“ užima dvi sales. Vienoje labai tiršta, antroji dvelkia dykyne. Įžengus iš „Sodo kraitės“, nuotraukų grūstis nuo lubų iki grindų per visas sienas neišgąsdina, tik primena, kad vaizdas minioje, lygiai kaip ir žmogus, tampa „beveidžiu“. Tačiau paskutinė salė, kur metalinio tinklo užtvara aptvertame ekrane rodomas filmas apie statytus ir nebaigtus didžiulius betoninius pastatų kompleksus Libane, žada daugiau erdvės. Sunku suprasti, ką kalba vieniši slankiotojai po betono tolius, tačiau tos dykros ne tik priminė ir pas mus vis dar esančius pastatus vaiduoklius, bet ir tai, kad į tokias vietas einama išvaikščioti liūdesio. Ne atidarymų metu daugelis galerijų irgi primena bežmoges dykynes. Čia „meno terapija“ įgauna dar vieną prasmę.
Žinau, kad Vilniaus dailės akademijos galerija „Artifex“ nesitarė su galerija „Kairė–dešinė“ drauge tyrinėti moters menininkės, užimančios aukštas biurokratines pareigas, temos. (VDA prorektorė ir šiuolaikinės tekstilės menininkė) Eglė Ganda Bogdanienė išaudė iš šūsnies dokumentų kilimą, o estų menininkė Eve Kask rodo filmą apie (Estijos dailės akademijos rektorę ir šiuolaikinės tekstilės menininkę) Signę Kivi, kuri, užuot iškilmių proga ruošusi kalbą kaip kultūros ministrė, priversta suktis grožio gamybos girnose.
Tą patį šeštadienį dizaino choreografines galimybes tyrinėjantis Julijonas Urbonas vaikščiojo vertikaliai Nacionalinės dailės galerijos pastato siena padedamas virvių ir pasakojo, kaip žmogus, pakliuvęs į neįprastą fizinę būklę, supranta tai, ką žinojo, bet nemanė žinąs (renginys iš ciklo „Ornamentas“). Tą patį šeštadienį keli vyrai scenoje atidengė Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ didžiulį finalo užrašą „Tu – (ne) esi mano ganytojas“, prisisegę lygiai tokiomis pat virvėmis kaip Urbonas. Esu tikra, kad elgesys su ikona irgi leido sužinoti, ko mes nenumanėm žiną – giluminiai jausmai (tikėjimas, meilė, užuojauta, empatija) nėra paviršiaus (plakatų, skandalų ir rinkiminių agitacijų) būtybės.
