Miestas, kelionės, žvejyba

Paskutinė diena Vilniuje. Einu grįstomis senamiesčio gatvėmis iki tilto, kurį perėjęs atsiduri šiuolaikiškoje miesto dalyje – didieji prekybos centrai, dangoraižiai su milžinišku vieno Švedijos banko logotipu. Einu link Nacionalinės dailės galerijos, įspūdingo pastato, pastatyto kryžminant baltus lygiagretainius. Šioje erdvėje tądien buvo rengiama konferencija apie urbanistines erdves. Dalyvauja pranešėjai lietuviai, o tarp svečių – žymi sociologė Saskia Sassen. Vieną atvejo analizę pristato keturi pranešėjai – du vyrai ir dvi moterys, jie pasakoja apie kino teatro „Lietuva“ (vienas iš keliasdešimties kino teatrų, buvusių mieste sovietiniu laikotarpiu, po Sąjungos žlugimo tapusių privačių interesų konflikto objektu) užėmimą. Pranešėjai nuotraukose apkirpti tipišku dešimtojo dešimtmečio stiliumi, tuomet, kai organizavo protestus.

„Lietuvą“ nufotografavau vos tik atvykusi. Nepaisant užtvarų, iškart pastebėjau fasadą, išmargintą grafičiais ir užrašais bei kitokiomis meninėmis ambicijomis. Po daugybės metų nenaudojimo, įvairių užsitęsusių teisminių procesų (kuriuose dalyvavo ir jau minėtieji pranešėjai iš Nacionalinės dailės galerijos), pastato paskirties keitimo, galiausiai „Lietuvos“ kino teatras bus nugriautas, atlaisvindamas vietą Danielio Libeskindo projektui: visur esantis architektas laimėjo tarptautinį konkursą privačiam muziejui statyti.

Saskia Sassen išraiškingai kalba apie statistikas ir duomenis, lygina skaičius, seka pinigų srautus, pasitelkdama kaip pavyzdžius Šanchajaus, Melburno, Paryžiaus, Londono bei Niujorko  nekilnojamojo turto rinkas. Sociologė perspėja nesislapstyti už tokių iš pirmo žvilgsnio mažai sakančių sąvokų kaip klimato kaita ar finansų krizė: šios sąvokos kaip niekas kitas gerai slepia daugybę problemų.

Per Nacionalinės dailės galerijos sales komentuodama kolekcijas mane lydi Ūla, viena iš Šiuolaikinio meno centro kuratorių. Nors ir neišmanau gerai lietuviškos meno istorijos, iškart atpažįstu bendrus stilius, aptinkamus ir kitose šalyse. Itin sudomina Vincento Gečo paveikslas, nes vaizduoja itališkų profsąjungų protestą 7-ajame dešimtmetyje, matosi net CGIL (Confederazione Generale Italiana del Lavoro – Visos Italijos darbo konfederacija) vėliavos. Paveikslas vadinasi ,,Bedarbių protestas“. Ūla man aiškina, kad menininkas buvo tapytojo Renato Guttuso draugas. Po ekskursijos pereiname Neries upę ir Ūla man pasakoja apie sovietines valstiečius vaizduojančias skulptūras, kurios ne taip seniai buvo nuimtos „atrestauravimui“ ir negrąžintos į savo vietas. Jos turėtų būti kokiame nors sandėlyje, tik neaišku kuriame. Praeiname Operos teatrą, Vyriausybę, aplankome Centrinį paštą ir Dramos teatrą. Kitame buvusiame žymiame kino teatre, kurį dabar išduotų tik išlikęs fasadas, įsikūrusi „Benetton“ parduotuvė.

Šiuolaikinio meno centras, kuriame nuolat keičiamos parodos, yra įsikūręs pačiame miesto centre. Tai taip pat yra vieta, aplink kurią sukosi mano gyvenimas Vilniuje. Centras neturi nuolatinės kolekcijos, tik nedidelę patalpą, skirtą Fluxus judėjimui, kuris pasižymėjo specialiai rengiamais antiestetiškais (taip pat ir antikomerciniais) pasirodymais 6-ajame bei 7-ajame dešimtmečiuose. Eksponatai yra iš Niujorko MOMA, surinkti Jurgio Mačiūno, kuris ir buvo Fluxus judėjimo pradininkas. ŠMC kavinėje menininkai man paskyrė susitikimą. Atsisėdusi ir žiūrėdama pro langus, netiesiogiai sudalyvauju „Hare Krišna“ eisenoje (vyksta kiekvieno penktadienio popietę) ir vėl pamatau ekscentrišką moterį, apsikarsčiusią daugybe rankinių, kurią lengva atpažinti iš jos nykštukinio ūgio, blondinės peruko ir ryškiai raudonai nugrimuotų skruostų.

ŠMC kavinėje turiu susitikti su dešimt menininkų, šiuo metu esančių mieste. Kolegės kuratorės pasiūlė sąrašą, atsirinkau mane sudominusius jų darbus. Susitikimai yra kaip ėjimas į tamsą: apie menininkų darbus žinau tiek, kiek spėjau rasti internete, galbūt ir jie sužinojo apie mane lygiai tokiu pat būdu. Tačiau paskui vyksta daugiau kaip pusvalandžio trukmės performansas, kurio metu bandome susipažinti ir pažiūrėti, ar atsiranda grįžtamasis ryšys ir profesiniame, ir žmogiškame lygmenyje. Geriausiai atmintyje išliko ir labiausiai nustebino pokalbiai, kurių metu buvo kalbama apie viską, išskyrus menininko darbą, na bent netiesiogiai. Pavyzdžiui, Liudvikas, su kuriuo turėjau susitikti tik atvykusi, vos man nusileidus Vilniuje atsiuntė žinutę, kurioje atsiprašinėjo, nes užmiestyje sugedo jo mašina, kai buvo išvykęs žvejoti. Kai vėliau susitikau su kitais menininkais ir jie manęs paklausdavo, su kuo dar susitikau, o aš paminėdavau Liudviką, dažnas jų komentaras buvo: ,,Ak taip, bus išvykęs žvejoti...“. Menininkų bendruomenė Vilniuje nedidukė, visi visus pažįsta ir su visais matosi.

O Elena man paskyrė susitikimą „Crooked Nose & Coffee Stories“, kavinėje, apstatytoje medinėmis kėdėmis, sekant Enzo Mari nurodymais. Čia geriame filtruotą kavą iš Papua Naujosios Gvinėjos. Turime visą kavinuką ir puodelis po puodelio Elena pasakoja apie savo gyvenimo epizodus, kaip tąkart būdama kuratoriaus Raimundo Malašausko grupės nare; prieš tai menininkai, rašytojai, dizaineriai bei muzikantai iš įvairių pasaulio kraštų susibūrė Kaire. Kalbamės apie keliones, bendrus pažįstamus, darbinius projektus, bet daugiausiai apie įkvėpimą ir parodų metodologijas, iniciatyvas bei ateities planus.

Vėliau manęs paimti dviračiu atvažiuoja Kipras ir nuveža iki pastato, kuriame turi butą bei studiją. Ten sovietinės okupacijos metu buvo Telekomunikacijų būstinė. Jis ką tik grįžo iš personalinės parodos, surengtos vienoje Romos galerijų. Taip pat man pasakoja apie pasivaikščiojimus aplinkui Vilnių – tiek gamtoje, tiek industrinėse zonose. Kipras lygina savo meninius ieškojimus su perėjimu per upę ar su tunelio pervažiavimu, tampančiu kelione, su savais pakilimais ir nelauktais pokyčiais, lyg tai būtų misija be aiškaus tikslo. Jo kuriama medžiaga nefotografiška, bet susideda iš skulptūrų bei daiktų kelyje, pažymėtų raudonomis „Google Maps“ rodyklėmis, kviečiančių pasitelkti fantaziją. Matau Kiprą kaip filmo „Atgal į gamtą“ pagrindinį veikėją: jei jis prieina prie upės, ieško būdų, kaip ją pereiti, pavyzdžiui, sukonstruodamas tiltelį ar pasitelkdamas akmenis. Pasakoja, kad parodai Romoje pripildė galeriją nendrių, augančių Tibro pakrantėje, paskui prijungė vamzdį prie gretimoje gatvėje pastatyto motorolerio duslintuvo, kad atrodytų lyg virkštelė, susijungianti su galerijos vitrina. Pasakoja, kad atidarymui ,,apsirengė kaip italas“ – neišdrįstu paklausti, ką jis vilkėjo.

Turiu šiek tiek laiko iki kito susitikimo ir Elenos patarta einu ieškoti sovietinio pastato, kuris veikia kaip santuokų rūmai (iš tiesų kalbama tik apie civilinę procedūrą). Iš savo informantų išgirstu spekuliacijas apie tai, kad ir šis pastatas bus nugriautas norint ir vėl bandyti ištrinti bet kokias socializmo apraiškas. Pastatą randu tarp cerkvės ir parkelio, apeinu jį aplinkui bandydama geriau įsigilinti į architektūrą ir žvilgtelėjusi į langus pamatau didžiules žvakides bei nenaudojamas drabužių kabyklas. Žiūriu netgi į kabinetus, apstatytus kompiuteriais bei dokumentų segtuvais, rašomaisiais stalais bei kėdėmis, bet nepastebiu jokio personalo. Vėliau sužinau, kad jungtuvių salė yra pačiame pastato gale, į ją patenkama užlipus laiptais, paskui erdvė išsišakoja į tris kitas erdves: centrinė salė, iš šonų – du koridoriai. Koridorius, ir visai teisingai, vadinasi Abejonių koridoriumi.

2016 m. ruduo

Iš italų kalbos vertė Elena Nora Jucytė