Jo Nesbø (g. 1960) – vienas garsiausių norvegų rašytojų, populiarių detektyvų autorius, jis parašė serialo „Okupuoti“ scenarijų. Rašytojo knygos leidžiamos ir Lietuvoje. Nesbo dirbo makleriu ir žurnalistu, groja roko grupėje „Di Derre“. Pateikiame jo interviu Colta.ru ir „Gazeta Wyborcza“ žurnalistams Kirilui Glikmanui ir Katarzynai Bielas fregmentus.
Esate sakęs, kad norėjote rašyti knygas, bet nenorėjote tapti rašytoju. Kuo tai skiriasi?
Mokyklos laikais su draugais sėdėdavome kavinėje diskutuodami apie Dostojevskį ir Hamsuną. Mano draugų požiūris į rašytojus buvo labai romantiškas, jie asocijavosi su bohema, kuriai draugai norėjo priklausyti, nes patiko toks įvaizdis. Jie norėjo rašyti didžius europietiškus romanus, kai kurie net buvo pradėję. Tiesą sakant, jiems labiau rūpėjo tapti rašytojais, o ne tai, kokias rašyti knygas.
Maniau, kad tada Jūs daugiau laiko leidote kartu su futbolininkais. Jūsų sportininko karjerą sustabdė dvi rimtos traumos.
Futbolas ir literatūra tada mane traukė vienodai. Daug skaičiau. Mano mama buvo bibliotekininkė, ji parnešdavo knygų man ir tėvui, tada peršokau nuo knygų jaunimui prie literatūros suaugusiems.
Apie ją diskutavau kavinėje, bet, kitaip nei draugai, niekad nesiskelbiau, kad noriu parašyti dar vieną didį europietišką romaną. Anksti supratau, kad manęs nedomina rašytojo vaidmuo, tik knygų rašymas. Atsisakiau romantiškų klišių, tarp kurių išaugau. Pradėjau rašyti knygas, nes to norėjau.
Brandus mąstymas.
Vėlai pradėjau. Pirmą knygą parašiau būdamas trisdešimt septynerių. Apskritai, daugumą dalykų, kuriais užsiėmiau, pradėjau vėlai, net klausytis muzikos. Groti gitara išmokau tik būdamas dvidešimt dvejų, į pirmą grupę patekau dvidešimt šešerių, pirmą įkūriau po trisdešimties.
Kas tada buvo rašytojas Norvegijoje? Kokio vaidmens norėjote išvengti?
Dar 8-ajame dešimtmetyje dauguma autorių neapsiribojo tik rašymu. Kai kurie garsiausi norvegų rašytojai buvo politiškai angažuoti, buvo marksistai-leninistai, kaip kad Dagas Solstadas ar kriminalinių knygų autorius Jonas Micheletas. Angažuota literatūra turėjo stiprias pozicijas, stipri buvo feministinė literatūra, mano mama parnešdavo namo Marilyn French, Fay Weldon, Marie Cardinal knygų. Rašytojai vis dar atliko visuomenės komentatorių vaidmenį, kaip kad anksčiau didieji mūsų literatūros vadai Knutas Hamsunas ir Bjørnstjerne Bjørnsonas.
Tačiau 9-ajame dešimtmetyje, o dar labiau 10-ajame pastebėjau esminę permainą. Žmonės pradėjo suprasti, kad jau nebėra jokios intelektualinės prarajos tarp rašytojų ir skaitytojų, kad skaitytojai tokie pat protingi. Rašytojai liovėsi buvę intelektualiniu elitu kaip anksčiau. Maždaug tuo pačiu metu panašūs dalykai pradėjo vykti muzikoje, prasidėjo muzikos demokratizacija. Žmonės pajuto, kad patys gali išeiti į sceną ir groti. Balsą įgavo karta (pats jai priklausau), kuri teisingai suprato, kad taip pat gali kurti literatūrą ir tai nėra ypatingas užsiėmimas, rezervuotas kitiems.
Kuria prasme? Juk rašyti vis dėlto reikia mokėti.
Pirmiausia buvo svarbu išreikšti jausmus taip, kaip punk muzikoje – galima pradėti groti, kai moki tris gitaros akordus ir turi bent kokį tekstą. Jausmų reiškimas tapo svarbesnis nei buvimas kažkuo panašiu į jau minėtą Bjørnstjerne Bjørnsoną. Jis gyveno laikais, kai paprastas žmogus dirbdavo laukuose, fiziškai dirbo visą dieną, o vakare dėmesingai klausėsi, ką sako didis rašytojas, tautos lyderis, ką jis sugalvojo sėdėdamas savo kabinete, kai paprastas žmogus sunkiai dirbo.
Bet rašytojai visur ir toliau komentuoja aktualius įvykius.
Nes žurnalistai, ypač neramiais laikais, mėgsta kreiptis į rašytojus ir prašyti komentaro. Jie įsitikinę, kad rašytojai intelektualiai geriau pasirengę pateikti nuomonę nei, pavyzdžiui, mokytojai. Bet aš manau, kad tie laikai jau praėjo. Žinoma, ir dabar yra rašytojų, kurie nori funkcionuoti kaip Bjørnsonas, bet man jie dažnai atrodo komiškai.
Kaip renkate medžiagą savo knygoms?
Labai daug skaitau, ieškau internete. Dažnai elgiuosi taip pat, kaip mano veikėjai, nors apie ekstremaliausią pavyzdį negaliu pasakoti, nes tai buvo nelegalu. Visada geriau pasikalbėti su konkrečios srities žmogumi, tik taip galima gauti informacijos, kurios nėra vikipedijoje. Įsiklausymas į kitus duoda man daugiau nei istorijos dėliojimas ir jos pasakojimas.
Jūsų kriminaliniuose romanuose veikia policija, narkotikų prekeiviai, narkomanai...
Kalbuosi su visais.
Einate į vietas, kurias aprašote?
Ne visada, bet taip atsitiko, kai rašiau „Sūnų“. Romane aprašiau narkomanų prieglaudą, kur klesti žiaurumas, vartojami narkotikai, jais prekiaujama, ją valdo narkotikų baronai. Tai pati žiauriausia tokio pobūdžio vieta Norvegijoje. Gyvenau ten, nors ir neilgai – dvi paras incognito.
Tokiam vienišiui, kaip Jūs, „stebėjimas dalyvaujant“ gali būti per sunkus.
Kalbos apie mano vienišumą, apie tai, koks esu asocialus, smarkiai perdėtos. Paprasčiausiai kadaise televizijoje pasakiau, kad su draugais nevažinėjau į kalnus, jei reikia nakvoti kokioje nors bazėje ar kalnų namelyje. Bijau momento, kai jau norėsiu grįžti, bet tai bus neįmanoma, nes būsiu priklausomas nuo kitų.
Tas pats ir Osle. Nepaisant oro, į vakarėlius važinėjau dviračiu. Apimdavo panika, kai norėdavau grįžti namo, bet nebuvo taksi. Tai kažkas panašaus į socialinę klaustrofobiją, bet kai žinau, kad turiu galimybę grįžti, mėgstu kompanijas.
Kodėl ramioje ir taikioje Norvegijoje ir apskritai Skandinavijos šalyse pastaraisiais metais taip suklestėjo detektyvinė literatūra?
Manau, kad ši situacija trunka jau daug metų. Tradicijos pagrindai padėti jau 8-ajame dešimtmetyje, kai detektyvo žanras tapo prestižiniu ir jauni to laikotarpio rašytojai pradėjo naudoti jį kaip metodą perteikti idėjas kuo platesniam ratui žmonių. Man regis, kažkas panašaus įvyko visame pasaulyje. O į skandinavų detektyvus dėmesį atkreipė Stiegas Larssonas ir Henningas Mankellas, jie buvo šio kelio pradininkai.
Ar Jums svarbu, kad skaitytojas, skaitydamas Jūsų detektyvus, bijotų?
Noriu, kad jis ką nors jaustų. Kartais tai bus baimė, kartais pyktis, džiaugsmas, kartais jis gali juoktis. Tačiau norėčiau, kad jam būtų artimas mano domėjimasis pasauliu ir gyvenimu, kad ieškotų atsakymų į klausimą, kokie esame iš tikrųjų.
Ko dabar bijo žmonės?
Tai, kokią baimę jaučia žmonės, priklauso nuo to, kur jie gyvena. Privilegijuotoje Vakarų visuomenėje, kuriai priklausome ir mes, žmonės labiausiai bijo vienatvės, o ypač – mirti vienatvėje. Todėl jie saugo blogus santykius su artimaisiais, nes tiesiog bijo likti vieni. Anksčiau šeima buvo svarbus, stabilus gyvenimo faktorius, dabar šis institutas pakrypo. Žmonės bijo, kad juos pames.
Ar dabar mene prievartos ne pernelyg daug?
Pasakyčiau, kad šiuolaikinis menas yra susikoncentravęs į prievartą. Kartais atrodo, jog prievarta mene užima daugiau vietos nei tikrovėje, kasdieniame gyvenime. Dabar jaunuolis gali neįtikėtinai žiauriai užmušti kitą žmogų, nes jis nesupranta, kaip tai paprasta. Iš filmų ir knygų atrodo, kad nužudyti labai sudėtinga. Žmonės nekreipia dėmesio į žiaurumą kasdieniame gyvenime, bet labai daug dėmesio skiria žiaurumui kultūroje.
Kita vertus, aš manau, kad mene prievartos yra per daug. Bet aš juk taip pat esu šios situacijos dalis. Nesistengiu savęs pateisinti, tai geriau nei laikytis dvigubų standartų, kurie vaidina tokį svarbų vaidmenį, tarkim, amerikiečių visuomenėje. Jie turi griežtas taisykles, kaip vizualaus meno kūriniuose turi būti parodytas seksas, bet prievarta ir žiaurumas beveik neribojami.
Kaip stengiatės pajusti bendrumą su skaitytojais?
Rašau apie europietišką miestą – toks yra Oslas. Jis mano knygų veikėjas. Didelio miesto idėja bendra daugeliui žmonių. Daug keliauju. Atsitinka taip, kad važiuoju taksi ir pamirštu, kur esu, žiūriu pro langą ir niekas, ką matau gatvėje, man nesufleruoja, kokioje pasaulio vietoje esu. Anksčiau taip nebuvo.
Pradėjau keliauti dar paauglys, visus pinigus išleisdavau kelionėms. Tada per dvi sekundes galėjau susiorientuoti, kur esu. Dabar skirtumai pasaulyje nusitrina. Kai kas sako, kad liūdna, jog vietos, šalys, miestai praranda savo charakterį. Žinoma, kažką prarandame, bet kartu ir atrandame – bendrus atskaitos taškus ir savitarpio supratimą. Dabar pasaulyje – literatūroje, muzikoje, kine – tai, kas lokalu, tampa universalu, globalu.
Parengė K. R.
