7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Atgal į laimingą pabaigą

Dokumentai ir jų archyvai kaip meno medžiaga

Afsaneh, 7 metai
Afsaneh, 7 metai

Žmogaus gyvenimo pasakojimas vaizdais – įprastas meno reiškinys. Unikalesni atvejai, kai menininkai konstruoja asmeninius pasakojimus, išryškina individualias dramas pasitelkdami administracinio tipo fotografijas, dažniausiai suprantamas kaip atskleidžiančias ribotą informaciją apie išgyventas žmogaus patirtis. Tai sudėtingas, daug darbo su archyviniais, istoriniais dokumentais reikalaujantis kūrybinis procesas.

 

Lietuvoje tokios kūrybos pavyzdžiu galima laikyti daug analizuotus grafiko ir vizualaus meno kūrėjo Kęstučio Grigaliūno darbus. Menininkas, 2011 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija už skaudžios atminties erdvinį įvaizdinimą šiuolaikiniame mene, įvertintas už darbų ciklą su sovietinio režimo aukų fotografijomis. Žymiausias autoriaus kūrinys ,,Mirties dienoraščiai“ (rodytas Šiuolaikinio meno centre), kuriame, remiantis  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleista knyga „Lietuvos gyventojų genocidas: 1939–1941. I tomas“, kalbama apie nuo pirmosios sovietinės okupacijos nukentėjusius įvairių tautybių Lietuvos gyventojus, rodomos perdirbtos politinių kalinių portretinės nuotraukos iš specialiojo archyvo, darytos sovietiniuose kalėjimuose. Savo darbuose autorius iš naujo tvarko sovietmečiu surinktą atvaizdų archyvą, kelia klausimus, kaip tokio tipo fotografijos apibrėžia jose vaizduojamus asmenis, taip kartu svarstydamas ir pastarųjų likimus, apmąstydamas sovietmečio politinį kontekstą ir režimo veikimą, savo darbu (at)kuria kitokį santykį su vaizduojamu žmogumi ir žmogiškumu.

 

Iš Irano kilusio Didžiosios Britanijos fotografo Ali Mobasserio fotografijų serija ,,Gyvenimas, papasakotas per asmens tapatybės dokumentus“ („A Life Told in ID Photos“, 2014 m.) pateikia iranietės moters gyvenimo istoriją, kuri, kaip ir K. Grigaliūno darbai, sukurta remiantis administracinio tipo fotografijų archyvu. Fotografijų seriją sudaro 13 perfotografuotų skirtingų tipų asmens dokumentų fotografijų, kuriose matoma autoriaus tetos Afsaneh Mobasser gyvenimo nuo 7 m. iki 55 m. (moteris mirė 56 m.) istorija. Nuotraukos atskleidžia ne tik asmeninį moters gyvenimą, bet ir politinį atvaizdų padarymo kontekstą, XX a. II pusės Irano istoriją. Už šią seriją autorius buvo įvertintas ir 2014 m. įvardintas tarp kylančių „LensCulture’s“ pasaulio fotografijos talentų.

 

Fotografijų serijoje asmeninio gyvenimo istorija pasakojama netradicine forma, t.y. renkantis ne, tarkim, šeimos portretus, o asmens dokumentų fotografijas, kurias dar galima vadinti antropometrinėmis. Tokiose fotografijose svarbiausia aiškumas, kuo didesnis panašumas tarp realaus kūno ir užfiksuojamo jo atvaizdo. Tačiau A. Mobasseris, naudodamasis antropometrinėmis fotografijomis, siekia ardyti ankstesnes jų reikšmes ir kurti naują vaizdų archyvą, kuriame išplečiamos administracinių dokumentų fotografijų funkcijos. Autoriaus pasirinkimas atskleidžia kitokį tvarkymosi su tapatybe būdą, kalbėjimą apie ją, bandoma apeiti administracinėms fotografijoms būdingą asmens redukavimą tik į jo kūną.

 

Afsaneh fotografijos fiksuoja, kaip iš pradžių dėl tėvo karininko pareigų pasiturintį gyvenimą gyvenusi šeima po 1979 m. Irano revoliucijos priversta prašytis prieglobsčio Didžiojoje Britanijoje. Nors tai bandymas atvaizduoti visą gyvenimą ribotame atvaizdų skaičiuje, kartu norima nurodyti, jog dokumentų fotografijos, dažniausiai reprezentuojančios žmogų, užgožia detalesnį jų padarymo, nuotraukose fiksuoto asmens gyvenimo kontekstą. Autorius reflektuoja asmens dokumentų fotografijose dažnai akivaizdžiai nepastebimas reikšmes. Pavyzdžiui, moters atvaizdus įrėmina ne tik matomi skirtingų dokumentų užrašai, jas tarsi perkerta ir specialūs dokumentų apsauginiai ženklinimai, nurodantys, jog pirminė atvaizdų funkcija visgi buvo patvirtinti tapatybę. Taip iš atskirų fotografijų sudaryta serija nepanaikina žinojimo apie atvaizdų kilmę ir paskirtį, bet susitelkia į gilesnio vaizdų bei šalia jų esančių komentarų apmąstymo reikalaujantį kontekstą. Serijoje tarsi bandoma fotografijoms, jose vaizduojamam žmogui grąžinti ,,žmogiškumą“.

 

Nuotraukų seka keliais būdais atskleidžia laiko kaitą. Galime stebėti, kaip mergaitė auga, tampa suaugusia moterimi, sensta. Nors asmens dokumentų fotografijų darymo normos ir riboja veido išraiškų, kūno padėčių įvairovę, serijoje kinta ne tik  moters išvaizda, bet ir tobulėja fotografijų darymo technikos, kas duoda dar vieną laiko pjūvį. Nekintanti moters pavardė nurodo, jog ji nesukūrė šeimos, tačiau pasikeitė jos gyvenamoji vieta. Regimi pokyčiai tarnauja kaip gyvenimo kaitos metafora – nuo rankomis prie popieriaus pritvirtintų nespalvotų vaikystės fotografijų atkeliaujama iki šiuolaikinių, plastikinių atvaizdų, kurie lydi ilgą, sudėtingą gyvenimo istoriją.

 

Serija referuoja į 1979 m. įvykusią islamišką revoliuciją Irane, kai Vakarų remiamą monarchiją pakeitė islamiškas režimas. Tai nurodo ir fotografija iš Jungtinių Tautų kelionės leidimo, kai A. Mobasser kartu su tėvu bėgdami iš Irano turėjo prašytis prieglobsčio užsienyje.

 

Taip pat ši serija atskleidžia moterų istoriją ne tik skirtingose šalyse, bet ir pačiame Irane. Fotografijoje iš tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, darytoje Irane, kai A. Mobasser buvo 18 m., matoma, jog moters galvos nedengia apdangalas. Vėliau darytose fotografijose galva apgaubta skraiste. Galima suprasti, jog revoliucija, kuri žymėjo vesternizacijos ir sekuliarizacijos susidūrimą su konservatyvizmu, ir po jos įsitvirtinęs islamo religija grįstas režimas atnešė daug pokyčių, lėmusių šalies nutolimą nuo vakarietiškos kultūros, vedė ir į religija besiremiantį politikos suvokimą, o kartu pakeitė moterų padėtį šalyje, sustabdė iki tol pastebimą jų teisių augimą, pavyzdžiui, leidimą dėvėti vakarietiškas sukneles, mokytis.

 

Antropometrinių fotografijų archyvų tyrinėjimų ištakos siejamos su kriminalinių nusikaltėlių atpažinimui ir tipologijų kūrimui kauptais atvaizdais (kaip ir K. Grigaliūno atveju), kurie tarnavo kaip neva objektyvi mokslinė tiesa, kurios galbūt negalėtų fiksuoti žmogaus akis. Mobasseris taip pat dirba su panašiu atvaizdų archyvu, ieško ir naujų jo perdirbimo būdų, bando atskleisti platesnį pasakojimą. Autorius nusprendžia perfotografuoti asmens dokumentus taip, jog be moters atvaizdo matytųsi tik siauras dokumento, iš kurio atvaizdas paimtas, apvadas. Taip, viena vertus, nurodoma, jog pasakojimo centre yra besikeičiantis A. Mobasser atvaizdas, tačiau paliekamos dokumentų detalės nurodo į fotografijų šaltinį, jų pirminę funkcionavimo reikšmę, kurią autorius ir siekia keisti.

 

Pirmiausia A. Mobasseris suardo pirminę fotografijų chronologinę tvarką – apsuka archyvo vaizdų seką, t. y. seriją pradeda nuo vėliausiai padarytos nuotraukos, kai A. Mobasser buvo 55 m., ir baigia pirmąja nuotrauka, kai jai buvo 7-eri. Nuo nuotraukos, kur matomas moters nuovargis, grįžtama prie pirmųjų fotografijų, kurios išsiskiria tuo, jog jose A. Mobasser, tuomet dar mergaitė, šypsojosi. Tokią idėją autorius aiškina noru suteikti tetos istorijai laimingą pabaigą, tarsi grąžinti į laikus, kai ji dar nebuvo išgyvenusi tiek sukrėtimų. Pakeista nuotraukų seka tarsi prieštarauja administracinių dokumentų veikimo logikai, kai naujas anuliuoja seną. Kartu taip referuojama į nepritarimą žmogaus gyvenimo istorijos sutraukimui tik į mechaniškai fiksuotų vaizdų rinkinį. Naujasis archyvas kreipia dėmesį į atvaizdų visumą.

 

Be to, fotografijų reikšmę keičia pakitusi jų demonstravimo vieta, jos perkeliamos į virtualią erdvę. Oficialiame pirminiame archyve fotografijos pirmiausia nurodo į galios santykius, kai individai klasifikuojami remiantis jų atvaizdais, išryškinančiais fizines savybes. Panašiai ir K. Grigaliūnas domisi represinių struktūrų naudojamais fotografavimo  būdais, kai daromos antropometrinio tipo fotografijos. Autorius perdirbdamas turimą atvaizdų archyvą keičia jų mastelį, formą (pvz., renkasi šilkografinį spausdinimą ar į lauko reklamas panašią formą) ir eksponavimo vietą, t.y. perkelia juos į parodų sales. Ir šios serijos atveju pereinama į kitą institucinę erdvę, t.y. meno. Taip Mobasseris keičia nuotraukų pasiekiamumo mastą, iš gana privataus naudojimo ir matymo padaro jas viešas.

 

Menininkas savo fotografijų serijoje atskleidžia, jog netgi administracinio pobūdžio atvaizdai gali veikti ne kaip niveliuojantys ar redukuojantys skirtingų individų istorijas, bet atvirkščiai, juose dera intymus ir viešas pasakojimas. Iš naujo apmąstomos fotografijos atveria kelią alternatyviam kalbėjimui ir apie kultūrinį, politinį kontekstą, kuris dar kitaip vadinamas gyvenimu.

 

Fotografijų šaltinis: http://www.alimobasser.com/index.php?/ portraits/afsaneh-box-3/

Afsaneh, 7 metai
Afsaneh, 7 metai
Afsaneh, 8 metai
Afsaneh, 8 metai
Afsaneh, 10 metų
Afsaneh, 10 metų
Afsaneh, 18 metų
Afsaneh, 18 metų
Afsaneh, 39 metai
Afsaneh, 39 metai
Afsaneh, 55 metai
Afsaneh, 55 metai