Ką prisiminti, ką užmiršti?

Mūsų Kalėdinė anketa tapo tradicija, kai atsigręžiame į praėjusius metus ir norime pagirti/paminėti gerai pasirodžiusius, ypač tuos, kurie galbūt dirbo tyliai, bet atkakliai puikiai; galime suformuluoti, kokie trūkumai erzina, galbūt įvardyti ryškėjančias bendresnes tendencijas, problemas ir pateikti šiokių tokių rekomendacijų. Savo autorių paprašėme trumpai išsakyti, kas labiausiai įsiminė 2017-aisiais ir apie ką svarbiausia kalbėti metams besibaigiant.

 

Paulina Blažytė

Išskirčiau XI Kauno bienalę, kurioje tarytum „sprogo“ Lietuvą šiuo metu ypatingai kamuojantys kultūriniai ir istoriniai klausimai. Bienalėje susipynė žymūs vardai su menkiau pažįstamais, o meno kūriniai įsiveržė į miesto gatves. Organiškai šiame sąraše išsirutuliojo ir asmenybė favoritė – Paulina Pukytė, kurią praėjusiais metais atradau kaip įdomią vizualiųjų menų bei literatūros atstovę, kultūrinių virsmų kritikę ir kuratorę. Jos ironiškas, taiklus požiūris atsiskleidė ir publikacijoje „Dėdės ir dėžės. Apmąstant Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo dirbtuvių rezultatus“, vėlgi nagrinėjančioje paminklo klausimą, kultūrinėje aplinkoje besisukančius žmones lydintį beveik kasdien, tačiau kai kuriems tautiečiams taip iki galo ir neperprantamą.

 

Jurij Dobriakov

Šiais metais mane labiausiai stebinusi vietinė tendencija – vis daugiau jaunų perspektyvių menininkų, ką tik pabaigę studijas ar net tebestudijuodami, skuba vienaip ar kitaip susisaistyti su institucijomis, „automatu“ suteikiančiomis atitinkamą statusą ir prieigą prie išteklių. Panašu, kad neinstitucinės autonomijos poreikis jiems šiandien nebėra prioritetas, o institucijos, ypač privataus kapitalo, tampa savotišku prekės ženklu ir kokybės garantija. Savo ruožtu jos perima į savo rankas ir švietimo bei profesinio rengimo funkciją, organizuodamos įvairias alternatyvias edukacines programas menininkams, greituoju būdu legitimuojančias pastaruosius instituciniame šiuolaikinio meno lauke ir net eksportuojančias juos į tarptautinę areną.

Viena vertus, gerai, kad jauni menininkai gauna tokį palaikymą, bet neramu, jog tokiu būdu iškreipiamas šiuolaikinio meno kūrėjų spektro vaizdas – matomiausi tampa tie, kurie kuria vienai ar kitai institucijai palankiu stiliumi, o institucijos ta savo atrankos ir legitimacijos galia neretai manipuliuoja, pristatydamos savo globojamus menininkus kaip absoliučiai įdomiausius vietiniame lauke.

Šiuolaikinio meno institucionalizacija ir integracija į verslo tinklus Lietuvoje stiprėja, tik skirtumas tas, kad žaidimo taisykles ima diktuoti ne didžiosios institucijos, veikiančios jau keletą dešimtmečių, o lankstesni ir viešųjų ryšių realijas geriau suprantantys nauji galios centrai. Kartu stipriai keičiasi ir parodų (bent jau atidarymų) publika – meno lauko atstovų jose kartais būna mažuma. O įdomiausi išlieka menininkai, kurie nejaučia poreikio žūtbūt priklausyti kokiai nors „stovyklai“ arba sąmoningai formuoti savo kūrybos principus pagal nujaučiamas institucines gaires. Tačiau jie beveik visada ir mažiau matomi.

Galima įžvelgti ir priešingą tendenciją – vidurinio amžiaus menininkai (pradėję dirbti 10-ajame dešimtmetyje), net ir objektyviai nemažai pasiekę, t. y. rodę savo kūrybą visose pagrindinėse erdvėse Lietuvoje ir keliavę į svarbius renginius užsienyje, kartais reiškia nepasitenkinimą juos globojusiomis institucijomis bei teigia buvę pastarųjų elementariai išnaudoti. Viešųjų ryšių strategijas šios kartos atstovai naudoja ne taip sumaniai – pavyzdžiui, dažnai nemato poreikio pristatyti savo kūrybą platesnei publikai suprantama kalba. Nežinia, ar tokia arogancija ilgainiui pasiteisina, tačiau akivaizdu, kad menininko laikysenos mados jau gerokai pasikeitė ir už savo nišą jiems reikės stipriai pakovoti.

 

Tomas Ivanauskas

Nieko labai įsimintino šiais metais negaliu išskirti. Man atrodo, kad dailės ir apskritai kultūros lauke šie metai buvo gana nuobodūs. Kaip metų įvykį išskirčiau MMC virsmą į Mo ir ilgai lauktą muziejaus statybų pradžią. Tikriausiai kitų metų įvykis bus šio muziejaus atidarymas. Taip pat, mano manymu, labai svarbus įvykis – Samuelio Bako muziejaus atidarymas. Iš parodų išskirčiau Eglės Ridikaitės parodą „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ VDA parodų salėse „Titanikas“ ir Vito Luckaus parodą „Mimai“ Kauno fotografijos galerijoje. Įsimintina asmenybė: Samuelis Bakas. Tekstai: Alfonso Andriuškevičiaus „Sufalsifikuoti dienoraščiai“ („Apostrofa“, 2017).

 

Aistė Kisarauskaitė

Apžvelgiant 2017-uosius, nesinori kalbėti apie parodas. Taip, buvo Venecijos bienalė, „Documenta ’14“, tačiau tai lieka kažkur toli, kaip neatrodo ryškūs ir Lietuvos meno lauke vykę įdomūs, geri įvykiai. Norisi tik konstatuoti tamsos atėjimą, kurį vizualizuoja griūvantis Gedimino kalnas. Taigi, mano nuomone, svarbūs įvykiai:

1. Tebesitęsiančios statybos prie Misionierių vienuolyno ansamblio. Pravažiuojant praeitą savaitę stebėjau, kaip kranai toliau dirba ir kyla dar vienas aukštas, nežiūrint teismų, tyrimų ar protestų.

2. Sveikatos apsaugos ministerijos leidimas uždaryti „Pušelės“ sanatoriją. Nekalbant, kad šio veiksmo tikslas nesuprantamas (tuberkulioze sergančių vaikų, kaip rašoma spaudoje, tik daugėja, pastatų renovacija neseniai atlikta), taip pat lieka neaišku, koks likimas laukia Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės sieninės freskos, kurios restauracijai pinigai jau skirti.

3. Bandymas sujungti aukštąsias mokyklas. Kaipgi atsilaikysi prieš senamiesčio pastatų vilionę, kai taip norisi turėti, parduoti, pasinaudoti?! Vėl tas kuklus nekilnojamojo turto žavesys ir suvešėjusi praktika pažeisti teisės aktus – šį kartą aukštųjų mokyklų autonomiją.

4. Ne tik apie aukštąsias, bet ir apie vidurines: „Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje naikinamas Justinos Dobkevičienės sieninės tapybos darbas „Jaunystė“, sukurtas 1974 metais. (...) Kai po ilgų bandymų pavyko prisiskambinti direktorei, ši atsakė, kad nieko apie kūrinį nežino. Ji nežinojo, kad vertingas sieninės tapybos darbas uždažomas.“ (http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/196463/meno-zinove-pribloske-kad-mokykla-nusprende-sunaikinti-vertinga-kurini). Ko mes tikimės iš švietimo sistemos, jei jos padaliniams vadovauja žmonės, patys demonstruojantys neišsilavinimą?

5. Seimo bandymas eilinį kartą nubraukti, sakykime, demokratiško (nors jų jau būta ne vienas) Lukiškių aikštės paminklo konkurso rezultatus. Regis, demokratija ar valdžios veiksmų teisėtumas mūsų šalyje tebėra tik siekiamybė.

6. Lukiškių aikštės reljefas ginamas kaip kultūrinis paveldas, o ten pat įrašyti šviestuvai, suolai, net viena liepų alėjos eilė tyliai išnyko nežinia kur?

7. Kvietimas „Tylinčio neperrėksi: kalvelė Lukiškių aikštei“, sulaukęs ne tiek daug susirinkusių, kiek buvo galima tikėtis. Tapo įprasta piktintis valdžios sprendimais jaukiai sėdint namuose ar darbe prie savo kompiuterio. Jokio noro protestuoti gyvai. Ir, kas keisčiausia, – tik nepasitenkinimas, be noro keisti, vis dar tikint, kad keistis taigi turi jie. Tad Gedimino kalnas – geriau tegu keičiasi pats. O mes dar sykį „papostinsim“ jo naujas nuošliaužas.

 

Laima Kreivytė

2017-ieji – atminties karų ir moterų solidarumo metai. Raktinis žodis yra paminklas – ne Vytis ar kalvelė, o atminimo įamžinimas. Akivaizdu, kad atmintis Lietuvoje turi būti normuota, tradicinė, reglamentuota įstatymais. Niekaip nesuvokiama, kad gali būti skirtingi atsiminimai ir atminties formos, kad atminties įamžinimo paradigma pasikeitė – nuo asmenų ar simbolių aukštinimo ir garbinimo pereita prie gyvo santykio su atminties erdve. Demokratinio Lukiškių aikštės konkurso rezultatas parodys, ar demokratija vis dar svarbiausia Lietuvoje, ar valdžiai svarbiausia įtvirtinti savo galios naratyvą. Jei jie nusispjaus ant jaunosios kartos, išrinkusios Labašausko projektą, neabejoju, kad savo spjūvį priešinis vėjas atpūs per būsimus rinkimus.

„Time“ žurnalas metų žmogumi išrinko tylos laužytojas, pradėjusias kalbėti apie seksualinio priekabiavimo ir prievartos mastus. Per socialinius tinklus nusiritusi #metoo banga nušlavė ne vieną garsų prodiuserį ir aktorių. Svarbu, kad moterys išdrįso pasakyti tai, ko taip ilgai niekas nenorėjo girdėti. Ir kad sisteminė prievarta bei žeminimas neturi būti kaina, mokama už meno kūrinius. Ir tai neturi būti jokios – nei aukštosios, nei masinės kultūros dalis.

Geriausiai įsidėmėjau tas asmenybes, su kuriomis teko dirbti. Tai menininkės ir kuratorės Paulina Pukytė, Benedetta Carpi De Resmini, Emma Haugh ir Suza Husse. Labai džiaugiuosi už Linos Lapelytės kūrybinį įkvėpimą, dovanojantį netikėtus garso, judesio ir erdvės darinius. O tekstai – Agnės Narušytės, Virginijos Cibarauskės, Ernesto Parulskio, Vaido Jauniškio. Ir, žinoma, begalybės centre mintijančio Andriuškevičiaus „Sufalsifikuoti dienoraščiai“.

 

Monika Krikštopaitytė

Metai kultūrai buvo labai liūdni, nes jos ėmėsi politikai. Galima nebent ironiškai bandyti džiaugtis, kad šalis ims domėtis, kas vis dėlto yra skulptūra, paminklas. Bet kol tai išaiškės, jau, matyt, bus išlieta daug vario į biurokratines formas, kurios dar prieš pastatant bus pasenusios, bet ne tokios senos, kad prašalaitis palaikytų senovinėmis. Beveik imi ilgėtis laikų, kai kultūra buvo užmiršta ir maža bendruomenė ramiai sau gyveno dvasiškai turtingą ir finansiškai skurdų gyvenimą. Kitiems metams linkiu, kad pasirodytų, jog yra trečias kelias, kur rungtųsi intelektas, o ne brutali galia.

Šiame politikos ir kultūros susidūrimo kontekste itin vertinu šiųmetinę Kauno bienalę, kur kuratorė Paulina Pukytė pakvietė apgalvoti paminklo supratimą. Paroda „Yra ir nėra“ mieste nebuvo moksliškai sausa, o su juokingais ir šiurpą keliančiais elementais. Permąstytas pamirštas žydiškasis Kaunas.

Liko jausmas, kad parodos keičiasi pernelyg greitai. Manau, kad taip yra iš skurdo – kuo daugiau renginių, tuo daugiau finansuojamų projektų, taip iš korelių dažnai sukurpiamas išgyvenimo planas. Tik bėda su suvartojimu. Jei atkakliai visur eitum, gal ir spėtum, bet turėtum kursuot kaip troleibusas nepertraukiamu ritmu. Tačiau atspindėti viso gero tokiu tempu neįmanoma. Todėl antras mano linkėjimas, kad dalinio rėmimo dalis reikšmingai didėtų, o tų gerai padarytų, daugybės valandų nuostabių protų darbo vaisių rodymas ilgėtų. Kad mes – gavėjai – eitume į tą pačią parodą kelis kartus, skaitytume kelias recenzijas, o ne vardintume viens kitam, ko nespėjom pamatyti.

Laimei, rimtesnius projektus lydi leidiniai, todėl negalėjimas pakankamai pasidžiaugti kolegų darbais šiek tiek neutralizuojamas. Iš tokių verta paminėti Mikalojaus Vilučio kūrybos albumą, kurį parengė Jurga Minčinauskienė su Kristina Kleponyte-Šemeškiene. Nuo pradžios iki galo viskas taip teisinga ir išsamu, kad knygos recenzija būtų stačiai nuobodi. Tačiau šios ir daugybės kitų dailės knygų platinimo bėdos vėlgi palieka mus uždarame kultūros mėgėjų klube. Žinantys kelis taškus, knygą gal ir sumedžios, tačiau likusi visuomenės dalis ir toliau nieko nežinos apie jų egzistavimą. Štai čia politikų rankos reikėtų, nes pagal De minimis nuostatą (rėmimas turi būti ribojamas) mūsų laikraštis ir panašūs kultūros leidiniai ir toliau laikomi pelno siekiančiomis įmonėmis. Būtų galima skaniai nusikvatoti, bet nejuokinga. Spaudos kioskų sistema tokius leidinius irgi dėlioja pagal perkamumą... Knygynuose net poezijos skyrelio nebėra, tik kažkokios mišrios kultūros beleko sąstūmos. Naivu būtų kalbėti apie gebas konkuruoti su tikru verslu, vien palyginus biudžetus. Verslo gaminamų „produktų“ vienos fotosesijos kaina, ko gero, atitinka kokio nors kultūros projekto biudžetą.

Įdomesni renginiai paprastai tyko iškart po anketos – pavyzdžiui, išsami Kęstučio Grigaliūno retrospektyva per dvi galerijas („Titanike“ ir „Kairėj–dešinėj“) „Tu manai, kad tu manai“. Aš žinau, kad jo sandėliai laisvai galėtų aprūpinti bent penkis įdomius menininkus gausia kūryba. Jo kūrybos etapai visi tokie saviti ir ryškūs, kaip pas kokį Picasso, todėl nekantrauju, ką kuratorės išsirinko iš tų stulbinančių archyvų. O kitos būtiniausiai minėtinos (Eglės Ridikaitės, Jurgos Šarapovos, „Magma“ NDG, Gintauto Trimako, Arvydo Šaltenio, Penketo, Roko Dovydėno, Sigitos Maslauskaitės, Martos Vosyliūtės, Aistės Kisarauskaitės, Aistės Kirvelytės) parodos turbūt tik „pridavus laikraštį“ į spaustuvę ims atmintyje byrėti. Kaip snaigės. Viena po kitos, viena po kitos. Ir jų nespėsiu kiekvienos gerai apžiūrėti.

 

Agnė Narušytė

Parodos ir kiti įvykiai: XI Kauno bienalė, pakeitusi Kauno psichogeografiją ir praplėtusi paminklo sampratą Lietuvoje; trys moterų kūrybai skirti renginiai Nacionalinėje dailės galerijoje: parodos „Asmeniška“ (kuratorė Ieva Burbaitė) ir „Magma“ (kuratorės Laima Kreivytė ir Benedetta Carpi de Resmini) bei tarptautinė konferencija „Pirmyn: moterys fotografijoje“; Giedriaus Jonaičio paroda „Titanike“ – smagi ekskursija į beprotybės vaizduotę.

Neigiamas įvykis: korumpuotos valstybės apoteozė ir paveldo apsaugos institucijos moralinis žlugimas – viena vertus, leidus niokoti UNESCO vertybės statusą Vilniui pelniusį Misionierių vienuolyno architektūrinį ansamblį, kita vertus, išradus dirbtinę kliūtį konkursą laimėjusiam paminklui žymiai menkesnės vertės naudai Lukiškių aikštėje.

Teigiamas neįvykis: dar nesužlugdyti Lietuvos universitetai ir akademijos.

Asmenybės: Eglė Ridikaitė, paskatinusi vilniečius užeiti į senąsias Vilniaus laiptines ieškant grindų originalų; Violeta Bubelytė, vėl pradėjusi kurti ir nustebinusi net savo kūrybos žinovus; Remigijus Pačėsa, į kurio palikimą teko gilintis kartu su Gintaru Zinkevičiumi kuruojant parodą ir rašant tekstus knygai; Akvilė Anglickaitė, parašiusi disertaciją „Netikrumas šiuolaikinėje kultūroje. Fotografijos fenomenas“ ir tapusi pirmąja fotografijos meno daktare; Algirdas Šeškus, išliekantis fotografijos avangarde – skelbiantis „naują laiką“ knygelių-sąsiuvinių-brošiūrų-zinų (kaip bepavadinsi) rinkiniu ir dalyvavęs „Dokumentoje“; Valentynas Odnoviunas, kurio ciklas „Stebėjimas“ laimėjo pirmą vietą pasaulio studentų fotografijos konkurse; na ir, žinoma, nacionaline premija apdovanotas Gintautas Trimakas.

Publikacijos ir tekstai: Dariaus Žiūros meno daktaro disertacija „Metatekstas“; Arūno Kulikausko „Fotoobjektai“ – Gyčio Skudžinsko sukurta knyga-fotoobjektas („Nerutina“, 2017); Jurijaus Dob-riakovo esė „Fotografijos laidojimas jūroje“ (https://www.7md.lt/fotografija/2017-11-10/Fotografijos-laidojimas-juroje); Alfonso Andriuškevičiaus „Sufalsifikuoti dienoraščiai“ („Apostrofa“, 2017); Jameso E. Youngo tekstas „Atminties etapai: apmąstymai apie įamžinimo meną, netektį ir erdvę tarp jų“ (http://artnews.lt/atminties-etapai-apmastymai-apie-iamzinimo-mena-netekti-ir-erdve-tarp-ju-44570); Kęstučio Navako „Gero gyvenimo kronikos + dešimt tekstų“ („Tyto alba“, 2017) – liudijančios, kad gyvenimas buvo tikrai geras. Kaip prancūzų filme „Neapykanta“ vis kartojo iš daugiaaukščio krentantis herojus, „Jusqu’ici, tout va bien“ („Kol kas viskas gerai“).

 

Tomas Pabedinskas

Mąstant apie fotografiją norėtųsi išskirti du akcentus: vieną, gana subjektyviai pasirinktą ir susijusį su konkrečia paroda; kitą – išryškinant nepaneigiamai ryškią tendenciją fotografijų sklaidos ir leidybos srityje.

Algio Griškevičiaus retrospektyvinė paroda „Iliuzijos“, vasarą veikusi Kauno paveikslų galerijoje, įsiminė dėl savito tarpdiscipliniškumo. Pastarasis šiandien neretai asocijuojasi su žongliravimu „besvorėmis“, apčiuopiamo kūrinio formą ne visada įgyjančiomis koncepcijomis. O Griškevičiaus skulptūrinius objektus, tapybos darbus ir fotografijas siejo akcentuojamas materialumas ir jame įkūnytas kūrybinio proceso netobulumas. Tai kartu ir mūsų kasdienybės, bandymų kurti savo gyvenimus netobulumas, apie kurį, kaip parodė Griškevičiaus paroda, galima „pasakoti“ nuoširdžiai, bet ne melodramatiškai, kritiškai, bet ne pretenzingai. Kartu paroda įtikino, kad tradicinių kūrybos formų jungtis šiandien vis dar gali būti aktuali ir nebūtinai gimdyti saloninį minčių ir formų dekoratyvumą.

Beje, nuostabu, kad A. Griškevičiaus fotografijų ekspozicija Nidoje, fotomenininkų seminare, nuo kone monumentalaus retrospektyvinės parodos mastelio „susitraukusi“ iki kamerinės Gintaro muziejaus-galerijos erdvės, visiškai neprarado savo aktualumo – tai tik dar kartą patvirtino, kad fotografija šiuo atveju nėra vien tik kitų kūrybos sričių „šalutinis produktas“.

Kitas metų akcentas – „Paris Photo-Aperture Foundation Photo Book Awards“ knygų paroda Kauno fotografijos galerijoje ir ją lydintys jaunųjų menininkų leidinių pristatymai bei tuo pat metu vykusios kūrybinės dirbtuvės su knygų dailininku Tomu Mrazausku. Visa tai dar kartą primena apie knygos, kaip savarankiško meno objekto, o ne tik fotografinius vaizdus perteikiančios „medijos“, išpopuliarėjimą, kuris, be abejo, yra simptomiškas šiandienos kultūros reiškinys. Jo ištakos, ko gero, siekia Marshallo McLuhano aprašytą televizijos aukso amžių ir jame kilusį troškimą individualizuoti vartojimą, kuris savo apogėjų pasiekė mūsų skaitmeninėje dabartyje. Be to, dėmesį išskirtinėms fotografijos knygoms, mažo tiražo ar vienetiniams autoriniams leidiniams, ko gero, lemia tas pats retrospektyvus ilgesys, verčiantis grįžti, pavyzdžiui, prie vinilo plokštelių ar garso kasečių perklausų. Tai ilgesys analoginės ir kuo mažiau tarpininkų turinčios (nemedijuotos) komunikacijos, turint galvoje ne tiek technologinį jos pagrindą, kiek beveik intymų ryšį tarp autoriaus ir žiūrovo, kurio iliuziją galima lengvai patirti liečiant autorinės fotografijos knygos puslapius.

 

Vidas Poškus

Kažin ar apie reikšmingiausius metų meno įvykius objektyvią (tokios apskritai nebūna!) nuomonę gali reikšti žmogus, esantis ne tik dailės kritiku, bet ir dirbantis dailės galerijoje. O dar tokiu pavadinimu – „Titanikas“. Jaučiuosi tartum šiuos metus visą laiką sėdėjęs „Titaniko“ triume. Darbinės ir gyvenimiškos aplinkybės lėmė, kad mūsiškėje parodinėje erdvėje viena paroda keitė kitą, vienas projektas lipo kitam tiesiog ant kulnų. Apie juos tartum ir nekorektiška ką nors sakyti.

Turbūt nepaminėčiau nė vieno meno gyvenimo įvykio šiais metais mūsų platumose, bent jau tokio, kuris priverstų šūktelėti: „Oho! Būtinai privalau tai pamatyti!“ Labiau sukrėtė bendro pobūdžio, su viešosiomis erdvėmis ir paveldu susijusios bylos – kaip Kalnas, Aikštė, Misionieriai (nors tokių kalnų, aikščių, misionierių apstu ne tik prie Vilnios, Lukiškėse, ant Išganytojo kalvos, bet ir platesniame Vilniuje – nuo Bokšto iki Šermukšnių gatvių, Užupyje ir Naujamiestyje, o ir Lietuvoje). Kaskart krūpčioti verčia jau nebe atskiri cinizmo, demagogijos, arogancijos (laikantis principo, kad apie meną pakankamai kompetencijos turi eilinis valdininkėlis) proveržiai (tai jau nebestebina), bet tų reikalų supriešinimas. Kartais dėl tokių, regis, „nekaltų“ dalykų. Kas tuomet vyktų esmingesnių įvykių fone? Natūralu, kad matydamas tas aistras užsimerki, užsikemši ausis ir stengiesi apie tai net negalvoti.

Didžiausias metų įvykis yra tas, kad kas nori, tas ir toliau kuria, daro, tyrinėja. Kartais tyliai, be jokių pompų ar reklamų. Ir tai labai džiugina. Turbūt toks įsitikinimas lėmė, jog asmeniškai iš parodų man išliko dvi. Ir abi jos veikė galerijoje „Kairė–dešinė“. Tai Jurgos Šarapovos ir Arvydo Šaltenio pasirodymai. Ne tik gerbiu, bet ir myliu šiuos menininkus, tad fiziškai pamatyti, pajausti jų kūrybą visuomet yra smagu. Juolab kad J. Šarapovą, tiesiog apsėstą menu, dar galiu stebėti pasinaudodamas socialiniais tinklais, o ne taip dažnai regimi A. Šaltenio darbai yra retas malonumas. Šarapova – tai iš mažyčių figūrėlių sumegzti, supinti, suausti pasakojimai, Šaltenis – lietuviškojo ekspresionizmo ir egzistencializmo tapyboje klasikas, koloristinis temperamentas, plastinė emocija. Pridėčiau dar trečią, vykusią Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose – tai Žygimanto Augustino „IN. 550“. Retas menininkas gali būti toks protėjiškai ar chameleoniškai įvairus ir reaguojantis į aplinką ir retransliuojantis pranešimus iš savęs (ne tik IN, bet ir OUT). Svarbiausia, kad jis yra ir ne tik iš piršto laužtai intelektualus, apsiskaitęs, bet ir sveikai ironiškas. Man, kaip žiūrovui ir kritikui, tokie dalykai visuomet imponuoja.

 

Paulina Pukytė

Metų devizas: menas ir gyvenimas yra nesusisiekiantys indai. Pavyzdžių buvo labai daug, pateiksiu tik vieną: nė vienam žmogui, atėjusiam pagal skelbimą apžiūrėti išnuomojamo buto, kuriame veikė japonų menininko Tatzu Nishi instaliacija, – visą butą užgriozdinantis Lenino paminklas, – neatėjo į galvą, kad čia gali būti meno kūrinys.

Ryškiausias šių metų kultūrinis įvykis: naujo paminklo Jonui Basanavičiui atidengimas. Autorius – žinomas lietuvių skulptorius Juozas Zikaras. Paminklas, pastatytas 1923 m., dalyvaujant pačiam Basanavičiui, sovietų okupacijos metais pašalintas, o 1988 m. atstatytas, šiemet buvo pastatytas iš naujo Kauno bienalės parodai „Yra ir nėra“. Naujasis paminklas stovi lygiai toje pačioje vietoje, kur stovėjo, ir iš pažiūros atrodo lygiai toks pat, kaip senasis. Bet toks įspūdis apgaulingas. Visų pirma, portretinis biusto panašumas gerokai pasikeitęs. Senojo paminklo Basanavičių galima buvo atpažinti iš karto, tačiau daktaro bruožai buvo sutaurinti, pakylėti. Kita vertus, jis atrodė vyresnis už modelį. Naujojo paminklo Basanavičius yra jaunesnis už patį daktarą, o tauriojo realizmo stilius čia yra įgijęs ryškių natūralizmo bruožų – daktaras atvaizduotas pavargęs, nusivylęs, pajuodusiais paakiais. Pabrėžtina, kad naujasis paminklas, kitaip nei senasis, nesiekė portretinio panašumo su vaizduojamuoju asmeniu. Akivaizdu, kad naujasis paminklas yra gerokai dviprasmiškesnis už senąjį – nuo 1923 m. varianto jis smarkiai skiriasi savo santykiu su tradicija bei aplinka. Klasikine, konservatyvia forma naujasis paminklas Tautos patriarchui drąsiai kontrastuoja su gyvenimu, meta jam iššūkį, o ne mėgina prie jo prisitaikyti, įtikti, kaip senasis. Šiemet pastatytas paminklas – tai naujas, drąsus žingsnis atminties įamžinimo tradicijoje. Ypač reikšminga, kad šis laikinas ir kontroversiškas meno kūrinys miesto viešojoje erdvėje buvo itin palankiai priimtas visuomenės – vienbalsiai nutarta jį palikti visam laikui.

 

Kristina Stančienė

Įvairūs kultūriniai kuriozai šiemet tiesiog stulbino, piktino, neramino... Įsimintiniausia, sakyčiau, net egzistencine kultūrine patirtimi man tapo gegužę Seime įvykusi Mykolo Majausko inicijuota vieša diskusija „Dėl buvusio Vilniaus misionierių vienuolyno ir Viešpaties dangun žengimo bažnyčios ansamblio bei UNESCO saugomo pasaulio paveldo teritorijos Vilniaus istoriniame centre“. Nors šis komplikuotas reikalas iki šiol nėra iki galo išspręstas, tačiau įspūdis, kai „gyvai“ stebi dvi susipriešinusias stovyklas – visuomenininkus, UNESCO atstovus, ir tuos, kurie turėtų paveldą saugoti ir ginti – t.y. valstybės tarnautojus iš savivaldybės, Kultūros paveldo departamento, Kultūros ministerijos, ir pastarieji mušasi į krūtinę, jog čia „viskas tvarkoje“, nepakartojamas... Ypač įsiminė viceministro Augustinavičiaus kone „ikoniniai“ šypsniai, vaipymasis klausantis aštresnių klausimų ir kaltinimų. Tai tokia, sakyčiau, valdininkiškai ciniška šypsena, kuri be žodžių teigia, kad visi jūs (mes) esate (esame) kvailiai... O gražiausia, kad viceministras dar ir leptelėjo (cituoju iš atminties), jog reikalavimai statyboms visur galioja tie patys, nesvarbu, ar tai būtų štai šios senos ligoninės liekanos, ar kokio nors „Mažeikių naftos“ objekto statybos. Augustinavičius, kaip parašyta vikipedijoje, kilęs iš Mažeikių, tad gal dėl to ir suskėlė tokį nuoširdų palyginimą...

Panašu, kad ir be pašalinių, išorės jėgų įsikišimo Lietuvą šiandien tarsi pikčiausi priešai griauna, graužia, plėšia, ardo, niekina pačių mūsų išrinkti arba išrinktųjų neapdairiai į šiltas kėdes pasodinti parazitai. Ir kad visuomenės interesas, viešoji nuomonė, paveldo, kaip nekvestionuojamos vertybės svarba, t.y. tai, kas turėtų būti esminės demokratinės visuomenės sąvokos, pas mus niekaip neįleidžia šaknų.

Dar vienas metų nusivylimas, o gal net praradimas – tai šiemet turėję įvykti, tačiau taip ir neprasidėję Naujųjų Valkininkų vaikų tuberkuliozės ligoninės sienų tapybos restauravimo darbai. Ir ši situacija rodo, kaip paradoksaliai mūsų miniatiūrinėje valstybėje nesusikalba kelios institucijos – paveldosaugininkai ir sveikatos apsaugos sistemos žmonės. Pastarieji staiga be jokių skrupulų nutarė ligoninę uždaryti.

Kitas nemalonus reikalas, chroniškas, maudžiantis, it neužgydytas dantis – tai Lukiškių aikštės problemos. Mano subjektyvia nuomone, čia susiduria dvi pamatinės mūsų dabarties visuomenės vertybinės orientacijos, abi iki galo neišgyventos, kaip reikiant nesuvoktos. Tai tradicinių, esą „tikrųjų“ patriotinių vaizdinių troškimas ir naujų išraiškos formų paieškos, vis dėlto stokojančios originalumo ir autentiškumo. Vėlgi, kur nuveda nuoširdus tautinių idealų garbinimas ir karštas tikėjimas savo teisumu, puikiai rodo kad ir prie Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos miesto nelaimei įsikūrusi „Žinia“... Žodžiu, esame embrioninėje kultūrinės, meninės savimonės stadijoje. Ir to niekaip nepaslėpsi...

Na ir truputis gėrio arba saldesnių vyšnių ant 2017 metų torto... Į patį jo viršų neabejotinai įsiklijuočiau „Titanike“ veikusios Viktoro Liutkaus kuruotos parodos „Tapyba: B. Gražys, H. Natalevičius, R. Sližys, M. Skudutis“ įspūdžius. Gal dėl to, kad šių autorių kūryba kelia sentimentus dar nuo studijų VDA laikų (šiais autoriais, jų kūryba paskaitose dažnai naudodavosi Alfonsas Andriuškevičius), o ir šiaip, tiesiog – gera tapyba. Prisiminus jos ištakas, 8-ojo dešimtmečio tarybinės Lietuvos kontekstą, dar kartą aiškėja, kad turėdamas aiškų priešą menas ginklavosi tokia aštria ir įtaigia ironija, kurios šiandien ir labai norėdamas neišspausi...

Kaip visada, įkvepia ir Martos Vosyliūtės sveikai pasiutėliškas charakteris bei jo tęsiniai kūryboje. „Tekstilės puota, arba second hand kultūra Lietuvoje“, eksponuota Bažnytinio paveldo muziejuje – tikra Martos intelektualaus chuliganizmo enciklopedija... Atvirumu, kritiškumu sau ir aplinkai, gebėjimu meno kalba nebanaliai išreikšti socialinius, politinius dabarties pasaulio skaudulius nustebino ir papirko Sigitos Maslauskaitės „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“.

Gal bendra Lietuvos kultūros situacija ir negerėja, bet „7md“ rašančiųjų, aštrialiežuvių, intelektualų žiedas stabiliai laikosi. Ir, taip pat kaip pernai, užpernai ar dar anksčiau, taip ir šiemet buvo įdomu skaityti Agnės Narušytės, Erikos Grigoravičienės, Monikos Krikštopaitytės, Vido Poškaus, Aistės Kisarauskaitės tekstus. Tat to paties nuoširdžiai tikiuosi ir ateinančiais.

 

Gintaras Zinkevičius

Visų pirma, sveikinu pačias „7md“ su pastorėjimu ir naujos, tikiuosi, patogesnės darbo vietos suradimu. Visus 25 metus žaviuosi Jūsų sugebėjimu atsinaujinti ir išgyventi po likimo smūgių. Jokie trūkumai neerzina, labai patinka nusiteikimas ramiai dirbti toliau ir laikytis nusibrėžtų tikslų.

Bendresnės tendencijos išlieka labai bendros, nes kokio nors kultūros palaikymo mūsų šalyje nesimato po senovei. Tikiuosi, kad dabar gyvenamas laikotarpis paskatins menininkus prisiminti grotesko ir sarkazmo stilistiką ir visa tai pritaikyti rašant projektus, ataskaitas ir kitus pranešimus valdžios institucijoms. Manau, kad galima būtų išleisti rinktinę-santrauką Aurelijaus Verygos heterofekalinių fantazmų temomis. Veikalas galėtų vadintis „Uždarai, arba kasdienybės trepanacija“. Kino pramonė jau galėtų pradėti požeminių komedijų seriją „Nepaprasti žaliųjų valstiečių nuotykiai Maskvoje“.

Džiaugiuosi šiemetiniais leidyklos „NoRoutine Books“ („Nerutina“) leidiniais. Ievos Meilutės-Svinkūnienės pastangomis palaikyti fotografijos parodų ir leidinių veiklą. Sužavėjo Algirdo Šeškaus paroda ŠMC ir šiemet išleistos knygos. Labai gerą įspūdį paliko parodos: „Danas Aleksa pristato Eglę Ridikaitę“ galerijoje namuose „Trivium“ ir Giedriaus Jonaičio „Mano istorijos“ „Titanike“.