Tarp disciplinų

Natalija Arlauskaitė

Carolle Bénitah paroda „Fotografiniai suvenyrai“ Prospekto fotografijos galerijoje

„Mano šeimoje nieko tokio nenutiko“, – kartoja Carolle Bénitah apie savo parodą „Fotografiniai suvenyrai“. Nes pradurti ir išsiuvinėti, visiškai užsiūti veidai, iškirptos galvos ir figūros, kruvinais blizgiais karoliukais išnaikinti fotografijų fragmentai rutininę šeimos fotografiją paverčia aistrų ir paslapčių arena. Iš akių išeina ir tarp veidų pakimba šilkinio siūlo kraujagyslės, nenumatyto erotiškumo suteikia bižuterijos lašai, uždengiantys motinos veidą ir mažos mergaitės tarpukojį įprastoje tėvo, motinos ir dukrytės nuotraukoje, auksinis lietus ir išsiuvinėja, ir išduria laimingos poros akis, apakina ją.

Agnė Mackevičiūtė

9-asis Interformato simpoziumas apie humoro ir absurdo takumą

Paskutinį birželio savaitgalį Nidos meno kolonijoje vyko devintasis ir paskutinis Interformato simpoziumas apie humoro ir absurdo takumą (kuratoriai Lívia Páldi ir Vytautas Michelkevičius). Šiais metais susirinkę menininkai, filosofai ir sociologai su įvairiais socialiniais ir kultūriniais „tabu“ bandė kovoti pasitelkdami visokius komiškus komunikacijos žanrus, tokius kaip ironija, absurdo humoras ar satyra. Kiekvienai veiklai apibrėžti, ko gero, reikėtų atskirų straipsnių, tad visų neaprašysiu, paminėsiu tik asmeniškai įdomiausias ir paveikiausias.

Danguolė Butkienė

Žvilgsnis iš MO muziejaus vidaus

Pasirodė jau kelios MO muziejuje per vasarą dar vis rodomos parodos „Gyvūnas–žmogus–robotas“ recenzijos. Jas skaitant dauguma atvejų pastebiu atsargų, santūrų ir dažnai nepatiklų žvilgsnį į naują muziejų kaip į privataus kapitalo išsišokėlį, kur, anot kai kurių garbių menininkų, „parodų kryptis nustato ne meno profesionalai, o rinkodarininkai“. Siekdama didesnio aiškumo ir abipusio supratimo, nutariau, kaip sakydavo Alfonsas Andriuškevičius, „sukalti kuoliukus“ – tai yra, apsibrėžti ribas ir kartu reflektuoti į panašias pastabas bei recenzijas (pirmiausiai į „Dailės“ žurnale (2019, vasara, 34–40 psl.) publikuotą Eglės Mikalajūnės tekstą), kartu išsamiau atskleisdama ir požiūrį iš vidaus.

Agnė Narušytė

Vasaros parodos Šiuolaikinio meno centre

Prieš keturiolika metų skaitydama Thomaso L. Friedmano knygą „Lexus ir alyvmedis“ (Vaga, 2005) mokiausi atsisakyti senųjų prisirišimų. Nuolat privalome rinktis tarp pasaulio kultūrą vienodinančio progreso (kurį simbolizuoja „Lexus“) ir meilės savo gimtajai žemei bei jos papročiams („alyvmedis“).

Ugnė Marija Makauskaitė

Pokalbis su architekte Sigita Simona Paplauskaite

Viena ryškiausių jaunosios kartos architekčių Sigita Simona Paplauskaitė dalyvavo ne viename projekte, tačiau, ko gero, labiausiai nustebino savo projektu, eksponuotu Londono architektūros festivalyje. Meninėje praktikoje architektė reflektuoja gamtos ir urbanistinio pasaulių sankirtą bei bendruomenių indėlį į miesto kraštovaizdį, taip atliepdama šiuolaikinio pasaulio (o kartu ir Lietuvos) problemas. Dėl šios priežasties įdomu išgirsti jos nuomonę ir kitais miesto bendruomenėms opiais klausimais.

Monika Krikštopaitytė

Pokalbis su Elona Lubyte

Praėjusiame numeryje Giedrė Jankevičiūtė pokalbyje su AICA įkūrėjais Viktoru Liutkumi ir Laima Laučkaite aptarė tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcijos įkūrimą, gyvavimo pradžią ir tuo metu svarbiausius aspektus. Priminė mums, kad organizacija mini trisdešimtmetį ir ta proga verta inicijuoti pasakojimą iš pirminių šaltinių. Istoriją tęsiame kalbindami kitą, ilgametę AICA vadovę Eloną Lubytę.

Kristina Stančienė

Įspūdžiai iš 10-osios meno mugės „ArtVilnius ’19“

„ArtVilnius ’19“ pamatyti vaizdai ir reiškiniai leidžia kiekvienam susidaryti savo subjektyvų patirčių „žemėlapį“, juolab kad žvelgiant iš laiko perspektyvos per dešimt metų nuo mugės atsiradimo keitėsi ne tik jos „asortimentas“, bet ir kūrinių patyrimo bei prisiminimo būdai. Ar jos pradžioje buvo feisbukas, instagramas? Kad 2009 m. vargu ar turėjau išmanųjį telefoną, pamenu pakaklėje tabaluojantį sunkų skaitmeninį fotoaparatą. Taigi, mugė tapo ir technologijų proveržio liudininku, ir šio proceso dalyviu. Galima konstatuoti, kad materialūs dailės kūriniai ir „gyvas“ jų stebėjimas, čia pat užsimezgantys ryšiai, kuriami ateities planai, sutikti draugai, bičiuliai tebėra vertybė, ko gero, – pats svarbiausias šio renginio tikslas ir rezultatas.

Asta Jackutė

Paroda „Orų dienoraščiai“ LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Žmogaus prigimtis tokia jau yra, kad nutolę dalykai dažnai kelia didesnį įspūdį nei esantys šalia. O įprasta žmogiška buitis, nesvarbu, gyveni istoriniame didmiestyje ar bevardžiame kaimelyje, savo esme nelabai skiriasi. Akis pripranta prie kraštovaizdžio, uoslė – prie aplinkos kvapų, o ausys, rodos, nebegirdi nuolat besikartojančių garsų. Tačiau šiaurėje prigimtinis žmogiškasis lankstumas, gebėjimas adaptuotis prie aplinkos įgauna platesnes reikšmių ir kokybės kategorijas. Šiaurietis nuo kelionės pradžios motinos įsčiose iki kaulų sudūlėjimo vėjų gairinamoje žemėje žino – vien sau jis nepriklauso. Šiaurė visuomet kalba apie trapiausią esamąjį momentą, be kurio nei praeitis, nei ateitis neturi reikšmės. Dabarties magija čia maksimaliai suspausta, sutankėjusi.

Giedrė Jankevičiūtė kalbina Laimą Laučkaitę ir Viktorą Liutkų

2019 m. gegužės 17 d. pavakare išėjusi iš Dailės akademijos senųjų rūmų kaktomuša susidūriau su Viktoru Liutkumi. Pradėjom apie šį bei tą ir perėjom prie jubiliejų minėjimo epidemijos. Aišku, šitie ritualai prasmingi, nors kartais jų gerokai per daug ir jie ima varginti bei erzinti. Kita vertus, jubiliejai leidžia gauti lėšų tyrimams, nes tik per valstybės istorijai reikšmingų sukakčių minėjimus tyrimų reikšmę supranta politikai, jie skatina visuomenės susidomėjimą istorija, mobilizuoja tyrėjų pajėgas ir taip per jubiliejus pavyksta kažką gilesnio praeityje bei dabartyje atrasti. Žodis po žodžio priėjom prie savo srities – dailėtyros, ir Viktoras tarė: „Tai mes juk prieš 30 metų įkūrėm AICA. Jubiliejus?“. – „Hm, ar tikrai 1989? Kad kažkaip lyg ir vėliau ta pradžia buvo...“ – „Ne, ne, AICA kūrėm Dailininkų sąjungoje Kosciuškos gatvėje, o 1990 m. aš jau perėjau dirbti į Kultūros ministeriją.“

Vytas Nomadas

„Autarkijoje" (Naugarduko g. 41)

Nuo gegužės 23 d. veikiančioje parodoje dalyvauja:

Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda (Pakui Hardware) Eglė Kulbokaitė ir Dorota Gaweda (Young Girls Reading Group), Laura Kaminskaitė, Dalia Dūdėnaitė, Ona Juciūtė, Anastasija Sosunova, Beatričė Mockevičiūtė, Viktorija Damerel, Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius, Monika Kalinauskaitė, Rūtenė Merkliopaitė, Gabrielė Adomaitytė, Ieva Rojūtė, Žygimantas Kudirka, Nerijus Rimkus, Indrė Šerpetytė, Neringa Vasiliauskaitė, Austėja Vilkaitytė, Monika Janulevičiūtė ir Antanas Lučiūnas ( Girl is on Fire), Nancie Naive (Emilė Skolevičiūtė), Patricija Jurkšaitytė, Jurga Barilaitė, Eglė Karpavičiūtė, Raimundas Malašauskas, Deimantas Narkevičius, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Artūras Raila, Evaldas Jansas, Dainius Liškevičius, Kastutė Bogdanė, Gintautas Trimakas, Robertas Narkus, Antanas Gerlikas, Juozas Laivys, Gediminas G. Akstinas, Kazimieras Sližys, Jokūbas Čižikas, Donatas Jankauskas (Duonis) , Žilvinas Landzbergas, Vytautas Viržbickas, Augustas Serapinas, Andrej Polukord, Vytenis Burokas, Ignas Krunglevičius, Paulius Petraitis, Vitalijus Strigunkovas, Kristijonas Naglis Zakaras, Rokas Valiauga, Rytis Urbanskas, Kalendra, Rokas Pralgauskas, Ugnė Straigytė, Gabrielė Gervickaitė, Egidijus Praspaliauskas, Remigijus Praspaliauskas, Mikko Kuorinki, Alex Bailey ir Krõõt Juurak, Kaspars Groševs, Nicholas Matranga ir kiti.

Parodą kuruoja: Laura Kaminskaitė ir Robertas Narkus,
dizaineris: Nerijus Rimkus